FANGO
Giedra, sakei,
laikysis ant kalnų.
Kodėl tad girdžiu
lietaus kvapą?

Čia apsigyvenau lygiai prieš pusmetį. Šiaurėje – kalnai, pietuose – jūra. Po paskutinės rudens audros taip niekas dorai ir nesutvarkė kelio. Akmenys, išvirtę medžiai, purvo nuošliaužos. Dabar visi vaikšto avitakiais arba uolėta pakrante. Tie „visi“ – tai paštininkas, socialinis darbuotojas ir keli išpurtę nuo alkoholio ir dyko buvimo pensininkai, išdirbę keturiasdešimt metų benzino rafinavimo gamykloje, kasdien laukiantys apreiškimo savo trupančioje bažnyčioje. Santa Margerita, Santa Margerita. Užklydai kartą – ir nebeišeisi. O juk galėjau apsistoti bet kur. Kaimynas, vos spėjau įsikelti, stovėdamas prie kieme augusio citrinmedžio, piktai šnairuodamas į Fango burbtelėjo: „Prišiks, užmušiu“, tada negrabiai nuskynė nuo šakelės didelį pernokusį vaisių, pavartė rankose, lyg vertindamas, ir švystelėjęs į šabakštyną pradingo savo betoniniame neužbaigtame statyti name. Būčiau tikriausiai numojęs ranka į už metus į priekį sumokėtą nuomą ir išsinešdinęs iš šito užkampio, į kurį atsibeldžiau tik tikėdamasis, jog atsiskyrėliškas gyvenimas pagaliau padės užbaigti niekaip neužbaigiamą romaną, bet po kelių dienų kaimynas kažkur išvažiavo. Nemačiau jo visą vasarą. Fango netruko pamėgti kaimyno citrinmedį – kol aš, išsinešęs laukan stalą, rašydavau, jis gulėdavo po juo nė nekrustelėdamas. Pašokdavo tik tuomet, kai aš pakildavau nuo stalo ir mostelėdavau jam ranka – einava. Kaimynas grįžo su moterimi. Rusė, vėliau sužinojau. Nadežda. Kartais priešaušriu, kol jis dar miegodavo, ji išsmukdavo laukan. Atsisėsdavo po citrinmedžiu, tyliai pasišaukdavo Fango, kurio nė kiek nebijojo, ir glostydama jį žiūrėdavo į jūrą. Jei tuo metu dar nebūdavau nuėjęs miegoti, pavaišindavau ją kava, persimesdavome keliais žodžiais. Kelis ji ir temokėjo. „Cielo sereno“, – rodydama pirštu į dangų kartą kažikaip graudžiai ištarė. Priėjau prie jos, uždėjau ranką ant peties. Iš namo išbėgo Efisio. Po savaitės Nadežda išvažiavo nė neatsisveikinusi. Į langines barbena lašai – visą naktį lyja. Prie sofos, ant kurios miegu, stovi keli tušti buteliai. Akys sunkios. Nepajėgiu suprasti, ar dėl ašarų, ar dėl to, kad pradėjau gerti dar nepabudęs. Sapne. Aišku, visi mes kartais būname pasimetę. Bet žinojimas – menka paguoda. Namuose šalta ir drėgna. Krosnelė kiaura: daugiau dūmų nei šilumos. Negelbsti nė pledas. Kitame kambaryje, dingojasi, sėdi nepažįstamasis. Nekviečiau aš jo, pats atėjo. Dabar sėdi, tyli, lyg ir jau tuoj kils eiti savo keliais, bet ne, dar kažko laukia. Manęs? Neatsako, tik žiūri. O žvilgsnis skverbiasi net per sieną. Skauda raumenis, tarsi mėšlungis būtų juos sutraukęs. Degina skrandį, stemple kyla rūgštis. Prie sofos ant sujauktų nešvarių skudurų guli Fango. Jau trečią dieną guli. Neturiu jėgų ir valios pažvelgti į jį. O ką jau kalbėti apie palaidojimą. Tą naktį blaškėsi. Slankiojo pirmyn atgal iš kambario į virtuvę. Inkštė. Glosčiau jį, kalbinau, tačiau niekaip nerimo. Greičiau rytas, galvojau, kad tik greičiau rytas. Tačiau ryte Fango nebebuvo – tik stambus šuns kūnas ant grindų. Iš dešinės šnervės plūsteli kraujas. Užverčiu galvą, atsikrenkščiu ir išspjaunu kruviną skreplį. Reikia keltis, sakau sau, jau laikas kelti Fango. Beveik nejaučiu jo svorio, toks neįprastai lengvas, nors ir turėtų sverti kone pusę manęs. Išslenku basas laukan. Pėdos klimpsta į rudą šlapią purvą. Viskas ištrypta, nė smilgos. Žengiu kelis žingsnius pirmyn, kelis – į šoną, galiausiai sustoju prie citrinmedžio. Čia, tikriausiai. Buvo mažiausias vadoje. Akys taip ir prilipo. Prie pat namų paleidau ir jis iškart įpuolė į pliurzą. Fango, pavadinau jį, įbėgo paskui mane pro duris ir pasipurtė. Atsargiai paguldau jį ant žemės, tada pats atsiklaupiu šalia. Suprantu, kad kažko turiu imtis. Bet galvoje tuščia. Savaime nusvyru žemyn. Išsitiesiu ant žemės, pariečiu kojas ir prisiglaudžiu krūtine prie savo šuns. Purvini pirštai lėtai slysta trumpu jo kailiu. Dar visai neseniai taip gulėdamas girdėdavau, kaip jis skuba gyventi. Ir aš kartu.