Atokvėpis

Man tučtuojau reikia nusišlapinti – pamanė Džeris, sėdintis autobuse Vilnius–Gdanskas. Bėda ta, kad vairuotojas uždraudė naudotis neva sugedusiu tualetu, tad Džerio viltis juo pasinaudoti buvo menkutė it lydekos bandymas prakirsti storą žiemą užšalusio ežero sluoksnį. Lydeka, tiesa, į šį palyginimą šoktelėjo ne šiaip šau – Džeris mėgo žvejoti, keletą dienų leisti kokioj nors atokioje properšoje be mobiliojo, interneto ir kitų saitų su išoriniu pasauliu. Dideli laimikiai Džerio niekada nelepino, kita vertus, žuvies jis nevalgė – žvejodavo tik tam, kad atsikvėptų, akylai stebėdamas visai ne vandens, o dangaus paviršių ar netoliese ošiančio miško juostą.
Gegužės pradžioje Džeriui suėjo trisdešimt ketveri. Gimtadienio proga nutarė savaitę praleisti Gdansko apylinkėse, nukakti prie Drūso ežero, kur buvo atradęs vieną mėgstamą – naiviai manė, kad tik jam žinomą, – vietelę. Pasiėmė tik minimalų žvejybos reikmenų komplektą – didelių ambicijų neturėjo, tiesiog vylėsi atitrūkti nuo kasdienės rutinos – darbo kavos aparatus platinančioje įmonėje.
Taigi dabar mūsų herojus važiavo autobusu į Gdanską. Ši kelionė žadėjo nuostabius potyrius ir jei ne įkyrus noras šlapintis, galėtume sakyti, Džeris buvo laimingas į amžiaus vidurį koptelėjęs vyras. „Galėjau susilaikyti nuo to alaus“ – staiga prisiminė autobusų stoties knaipėje prieš išvykstant gurkštelėjęs porą bokalų tamsaus. Išvydęs priartėjusią kelionės palydovę, nekalbančią lietuviškai, nedelsdamas ištarė:
– Lady, I want to piss. Now!
Kelionės palydovė Katrina maloniai atsakė:  
– I’m really sorry, but you have to wait for next stop for half an hour…
Džeris juto kaip jo galvoje kaupėsi įtampa, o pūslėje, nelyginant pro netikėtai griuvusią užtvanką, tvenkėsi šlapimas. Prakeiktas autobusas, pagalvojo ir irzliai krenkštelėjo į delną.
Likusias 29-ias minutes išbandė įvairius minčių nukreipimo būdus: mėgino suskaičiuoti iki tūkstančio (kantrybės užteko iki 182-iejų), entuziastingai vartė kuklų užkandžių meniu, vėliau – knygos apie paslaptingą medžių gyvenimą puslapius... Galiausiai ėmė gūglinti savo vardą ir pavardę: gūglas nerodė jokių rezultatų apie Džerį Olstrotą, tad tūlas išmaniųjų laikų žmogus galėtų pamanyti, kad toks, nė feisbuko neturintis, pilietis neegzistavo. Vis dėlto jis buvo gyvas, turėjo asmeninį gyvenimą, nesiekė pakeisti pasaulio, o labiausiai šią akimirką tenorėjo gerai nusičiurkšti. Todėl tada, kai autobusas sustojo degalinėje netoli Lenkijos sienos, kai automatinės durys buvo atvertos ir keleiviai ruošėsi eiti pratampyti sustingusius sąnarius, Džeris vikriai šoktelėjo iš savo vietos ir pasileido tualeto kryptimi. Tualetas, jo nuostabai, buvo mokamas, piniginė liko kuprinėje – teko skuosti link miško. Degalinės apsaugos darbuotojas tą akimirką gurkšnojo fletvaitą, – beje, iš Džerio atstovaujamos įmonės įsigyto aparato – ir ekranuose stebėdamas kamerų sekamą vyrą pamanė: „skuodžia kaip šuo pasiutęs!“...