Krrrraupioji Lietuva arba kaip pristatyti Lietuvą pasauliui

Aš visada svajojau rašyti taip, kad būtų daug pinigų. Todėl paruošiau šitą trumpą Lietuvos pristatymo viziją pasauliui, nes už tai geriausiai moka. Kaip už  taško G atradimą ir kitas drąsias lietuvas.
Lietuva tai Vilnius ir miškas. Miškas labai įtraukus, jeigu tau nepasiseka Vilniuje, kur stengiasi susigrūsti visi lietuviai, tai tokie nepasisekėliai niūriai slampinėja po mišką toli už Vilniaus, ieško sausos šakos. Lietuviai myli mišką, todėl kariasi tik ant sausų šakų, nelaužo dar gyvų šakų. Tik rudenį miškuose padaugėja lietuvių, kurie ieško grybų, o ne sausų šakų. Visame kitame pasaulyje nuo grybų žmonės nusinuodija ir jų bijo. Tačiau tik ne drąsiojoje Lietuvoje. Lietuviai visus grybus surenka, ir po to jau aiškinasi ar jie nuodingi, ar ne. Dažniausiai eksperimentiniu būdu. Tikrina duodami ragauti giminėms.
Likę gyvi po grybų valgymo lietuviai gyvena Vilniuje arba svajoja gyventi Vilniuje. Nekilnojamojo turto kainos ten pakilo į subtropinio klimato didmiesčio kainų kosmosą. Lyg tai būtų Majamis ar šiaip koks San Cristóbal de la Pedro. Pasaulio turistai vis dažniau atvažiuoja pasigąsdinti baisoku lietuvišku klimatu be saulės ir niūriu dangumi. Toks turizmas, pažiūrėk, net ir čia, buvusiame šiurpulingajame esesere, jie išgyvena.
Jo. 50 kilometrų iki Baltarusijos sienos. Už tos sienos gyvena suktas bulbenfiureris, stovi neaiški armija, atominė elektrinė pastatyta kreivarankių ir kažkur tolėliau, bet visai netoli, jei matuoti karinių raketų pasiekiamumu - beprotis kremliaus nykštukas.
Ir ramūs lietuviai čia perka nekilnojamąjį turtą visam gyvenimui už visus būsimus pinigus. Šiek tiek tokie nekilnojamojo turto pirkėjai primena ramius japonų kamikadzes, kurie surūko paskutinę cigaretę, išmaukia taurelę sakės ir pakyla į orą palaikiu lėktuvėliu, kad niekada jau nenusileisti ant žemės. Lekia tiesiai į amerikonų karinį laivą ir po to jau tiesiai į dangų. NATO generolams nereikia jokių apklausų ar Baltijos šalyse žmonės pasitiki jų karine organizacija.  Generolai patikrina butų kainas Vilniuje, ištaria “oho” arba  “wow” ir toliau ramiai planuoja gynybą. Žmonės balsuoja savo pinigais už pasitikėjimą NATO.
Tikrai sado mazo polinkių žmonės ten gyvena. Populiari  pasilinksminimų forma yra plaukti upe baidarėmis. Tos upės neperplaukiamos, kreivos, užverstos akmenimis arba medžiais, per dieną nuplauki tokia upe ašarą kilometrų. Nes virsti iš valčių, baidares tempi pro medžių išvartas ir šeri uodus savo krauju iš gausių žaizdelių. Dienos pabaigoje verki nuo rankų skausmo ir nusėdėtas iki giluminio vidinio kaulo užpakalis jau visomis pasaulio kalbomis rėkia. Stop doing this! Basta!
Ir tokio sporto mėgėjų prisirenka pilnos upės, tenka plaukti traukinuku vienam paskui kitą. Nes lietuviai taip linksminasi.
Bet grįžkime prie maisto. Rausva šalta sriuba su keistais lapais. Spalva lyg tai būtų Drakulos vaikų pietūs nesuvalgyti prieš dešimt metų ir todėl smarkiai atšalę. Asmenukėms labai tinka. Smagiai kontrastuoja šaltsriubės rausvumas su besifotografuojančiojo veido blyškumu prieš ragavimą. Tipiškas Lietuvos krrrraupumas. Rio de Žaneire turistai baltomis kelnėmis fotografuoja dviem arba trim nosinaitėmis apsirengusias rudaodes mulates, šokančias sambą, o Vilniuje turistai išbalusiais veidais -  šaltsriubę.
Dar apie mūsų maistą. Pats antikaloringiausias tas mūsų tas maistas. Bulvės ir riebalai. Na ir kas? Lietuvės kaip švytravo ilgomis gražiomis kojomis iš po sijonų, taip ir švytruoja. Džinsai aptempia riesčiausių  formų užpakaliukus. Tai tik dar kartą  įrodo, kad lietuvės nebijo nei bulbenfiurerio, nei bulvių kalorijų. Lietuvės virš kalorijų!
Arba apie mūsų tautinę svajonę laimėti krepšinio čempionų medalius. Visus. Aršiausi sirgaliai nori iškart trijų: aukso, sidabro ir bronzos per vienas olimpines, bet tada tektų skaldyti Lietuvos valstybę į tris dalis. Tai būtų politiškai neteisinga. Tik dėl prakeiktos geopolitikos mes neruošiame iškart trijų medalinių krepšinio rinktinių. Trys medaliai per vieną čempionatą tai jau šiek tiek per daug net lietuvių svajonėms.  Ir per kiekvieną čempionatą medalių vėl nelaimime tik per klaidą. Per teisėjų arba trenerių riktus. Laimėsime aišku čempionų medalius ir XXI amžiuje. Liko dar 80 metų. Nes kitaip būti negali. Bet dabar, na ką mes žinome, mes jau net savęs truputį bijome.
Bet mes laimėsime, kaip laimėjome anksčiau. Vokietijos kancleris atvažiuoja pas mus teisintis, kad karinės brigados neduoda iškart ir čia. Ir taip drąsiai barame vokiečius lyg dabar 1410 metų karšta liepa, o už lango Ulrichui fon Jungingenui po nosimi mojuoja kardu Vytautas Didysis.
Prisiminus Vytautą. Drąsiai šaukime - tai pirmas transeksualas istorijoje. ES ir LGBT istorijoje. Ar prisimenate kaip pabėgo Vytautas Didysis iš kryžiuočių nelaisvės, persirengęs moterimi? Ar galėjo žmogus apgauti budrius sargybinius, kurie gyvenime matė visko? Oi, ne kiekvienas. Galėjo sargybinius apgauti tik toks bėglys, kuris prijautė LGBT idealams, tai yra moteriškai svyravo klubais ir kitaip rodė savo kūno gražų liaunumą. Daviau rūstų kozirį į rankas pažangiems žmonėms. Su Vytautu Didžiuoju Lietuvoje laimi viską. Tad jau galite atsipalaiduoti. Pergalė be paradų.
Mes galime. 1410 metais mušame kryžiuočius, o jau po 34 metų siunčiame jaunąjį karalaitį Vladislovą Varnietį, Jogailos sūnų, gelbėti krikščioniškojo pasaulio arba kitaip senosios Romos likučių į Konstantinopolį. Na, kas drįstų taip beatodairiškai pulti galinguosius turkus osmanus? Kryžiaus žygis, kuriame dalyvauja patys kentėję šimtus metų nuo kryžiaus žygių. Kas gali būti kiečiau? Ar tai ne įrodymas, kad lietuviai savo kilme ir dvasia yra prakilnūs romėnai, tikri Palemono ainiai, Gajai, Mucijai ir Scipionai!
Arba štai rašytojai. Oficialių rašytojų yra apie 600, o neoficialių dar daugiau, jei priskaičiuoti visus eiliuotojus visokiomis progomis. Tiesa, dar toloka iki Islandijos skaičių, kurioje  kas antras žmogus rašo, nes Islandija tai vienintelė šalis Žemėje, kurioje klimatas dar šiurpesnis nei Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje skaitytojų, sprendžiant pagal perkamų lietuvių autorių knygų tiražus, maždaug tiek pat kiek rašytojų. Ar įžvelgiate kokia optimizmo jėga glūdi rašytojuose, kad jie vistiek įsmeigę akis į šviesesnį rytojų vis dar kurptų knygą po knygos. Kada nors kas nors perskaitys. Kai aš žvelgiu į tas padėrusias nuo rožinės ateities regėjimų akis, man net baisu. Hidroelektrines galėtume varyti tokiu žmonių tikėjimu. Nemokama visos šalies elektrifikacija būtų garantuota, jei nukreipti rašytojus teisinga ūkine kryptimi. Tik kur ta meistriškoji kultūros taryba, kuri pakreiptų rimtam ūkiniam tikslui rašto žmones?
Mes galime viską! This is Sparta! Čia yra Sparta! Sorry. Čia yra Lietuva!