Alvydas Šlepikas - Dykvietė
- Peržiūros: 1644
DYKVIETĖ
Novelė
Skambant Tangerine Dream „No Man‘s Land“
Tomas žiūrėjo į senovinę spintą, kuri jau nežinia kada buvo atvilkta iš svetainės ir pastatyta drėgname namo priestatėlyje, bet vis dar blizgėjo medinių rožių laku ir kitais ornamentais, primenančiais sparnelius, vabzdžius ar žolynus. Kai kurie iš tų drožinių buvo nuskilę, bet vis dėlto spinta skleidė buvusios prabangos ir stiliaus magiją. Ji čia sugrius, sutrūnys ir pražus, pamanė sau Tomas ir, dar kiek pasvarstęs, nusprendė, kad nieko gražesnio jis pastaruoju metu nėra matęs. Reiktų kaip nors ją išgelbėti, šitą spintą, pasakė Tomas Vikiui, bet tas jokiom spintomis nesidomėjo, stovėjo užvertęs galvą ir žiūrėjo į gana didelę angą, vedančią į antrą aukštą. Prie tos angos buvo pastatytos kopėčios, bet motina liepė likti apačioj ir laukti, į viršų nelipti, motinai prieštarauti buvo pavojinga, todėl Vikis, kaip jam dažnai nutinka, stovėjo tarsi įšalęs lede vabzdys ir laukė. Iš jo kiek pražiotos burnos nutyso blizganti seilė. Tomas lietė pirštais spintos durų paviršių, glostė medines roželes, paslaptingus vabzdžius ir įsivaizdavo, kas būtų, jeigu šita spinta būtų gyva, o tie visi ornamentai ir drožybos stebuklai staiga atsibustų ir išsilakstytų po priebutį, išsislapstytų po dėžėmis, už apmūsijusių tuščių butelių, tarp senų, suverstų kampe knygų ir medinio varstoto, seniai nebenaudojamo, bet gal dar tebelaukiančio darbščių meistro rankų.
Pasisaugokit, pasitraukit, pasigirdo motinos balsas iš viršaus. Pasitrauk, Viki, nestovėk kaip durnelis, riktelėjo Tomas, bet Vikis stovėjo kaip stovėjęs ir žiūrėjo viršun. Tomas nugriebė brolį už peties ir stipriai truktelėjo, berniukas tarsi atsibudo, jis rodėsi nepaprastai išsigandęs, dairėsi ir stipriai šnopavo, tuo metu motina metė kažką pro antrojo aukšto angą žemyn. Daiktas buvo gana didelis, jis vertėsi per kopėčių skersinius ir nudribo ant cementinių priebučio grindų, sukeldamas dulkių debesį. Tomas priėjo ir nustebo pamatęs, kad tai buvo balnas. Balno pagrindas padarytas iš veltinio jau dryko skutais, jį išėdė kandys ir tikėtina žiurkės, odiniai diržai nugraužti ar nupuvę, bet metalinės detalės buvo stebėtinai dailios. Tomas pagriebė balną ir išvilko lauk, vos spėjus jam pasitraukti, motina vėl kažką metė, vertė žemyn, dabar jau Vikis pagriebė kažkam priklausiusį guminį skafandrą ar žvejybinius britbačius ir taip pat nuskubėjo laukan. Berniukai suprato, kad nėra kada vėpsoti, motina ėmėsi darbo ir dabar visoks šlamštas skries žemyn be jokios pertraukos, todėl jie skubėjo, turėjo suspėti viską sukrauti į kieme stovintį karutį, kol motina nenulipo ir nepradėjo staugti ar nenubaudė jų kaip nors dar griežčiau.
Berniukai nešė ir nešė įvairiausius daiktus, jų net nespėdami apžiūrėti, nors abiems tai rūpėjo, bet motina vertė ir vertė viską, kas jai rodės nereikalinga, žemyn, kartais beveik broliams ant galvų, Tomas kosėjo nuo sukilusių dulkių, pro kurias iš palubėj buvusio apmusijusio langelio spysdama saulės šviesa atrodė it metalinis strypas, kiaurai veriantis priebučio ertmę. Iš viršaus krito maišeliai su plunksnomis, su seniai supelijusiomis arbatžolėmis, seni albumai, su apgraužtais odiniais viršeliais, batsiuvio koja, kuri buvo tokia sunki, kad Tomas pamanė, kas gi būtų atsitikę, jeigu žioplas Vikis būtų užsisvajojęs ar ko sutrikęs, o tas metalo gabalas kritęs kaip tik tuo metu, bet ir Vikis suprato, kad reikia saugotis, niekas tavim nepasirūpins, jeigu pats nepasirūpinsi, todėl greitai čiupdavo, kas numesta ir skubiai sprukdavo į lauką, dėdavo ką pagriebęs į karutį ir vėl nerdavo į priebučio dulkes. Seni, skylėti kailiniai, Pinokio kaukė su nugraužta nosim, sulūžus muzikinė dėžutė, kiaura pagalvė, kerziniai batai be padų, sutrūniję korių rėmai, pintas krepšys pilnas šlamšto, nustipusi žiurkė, šachmatų lenta be figūrų, vanago iškamša, skirtingų spalvų batai, klouno perukas, plastmasinis dubuo su skyle dugne, visa tai ir dar daugiau krito žemyn, o paskui atsidurdavo karutyje. Berniukai sukaito, prakaitas žliaugė veidais, pajuodusiais nuo dulkių, bet viskas buvo teisinga – jie norėjo šito darbo, nes norėjo pabūti vieni, vienatvė toks retas dalykas, kad kartais jos norisi tarsi oro skestančiam, o visus šituos daiktus, suplėkusius skudurus ir kažkieno rašytus, bet jau vargiai įskaitomus, nes sulietus vandens dienoraščius ir dar visokias senas keistenybes reiks išvežti į dykvietę, į seną, apleistą žvyro karjerą. Ar gali būti kas nors geriau? Kiti darbai taip pat nebuvo blogi, bet ravėti griežčių ir burokėlių vagas, rinkti raudonas kolorado vabalų lervas nuo bulvių, ardyti seno angaro plytas ir krauti jas į dailias keturkampes krūvas, gliaudyti ir malti giles kavai, atrinkti senas supuvusias bulves ir išmesti į atmatų duobę, iškastą sklypo gale, prie metalinės tvoros – visa tai buvo nesunkūs, tačiau labai monotoniški ir nuobodūs darbai, todėl Tomas labai džiaugėsi, kad gavo šią nuostabią užduotį – išvežti šlamštą, kurį motina numes žemyn, tvarkydama antrą aukštą. Ir ne tik kelionė į seną karjerą buvo šio darbo gerumas, bet taip pat ir patys daiktai, kurie kažkada kažkam priklausė, kiekvienas žadino smalsumą ir turėjo nuosavą istoriją, juk antras aukštas buvo uždraustas, niekas ten negalėjo užlipti, nesusilaukęs bausmės, todėl niekas nė nežinojo kas ten yra ar gali būti. O dabar štai jiedu su Vikiu dykvietėje galės viską ištyrinėti, galės susikurti istorijas, galės žaisti su tais nebegyvais daiktais. Su kelione į karjerą pagal gerumą galėjo lygiuotis tik agurkų plovimas: rinkti tuos pasislėpusius po didžiuliais lapais vaisius, atrasti kuo didesnius ar labiau susisukusius, skinti juos, džiaugsmingai nešti į vidury kiemo pastatytą pilną vandens didžiulę praustuvę, labiau primenančią nedidelį baseinėlį, sušlapti rankoves ir aptaškyti kitus, kai motina nusisuka ar nueina į daržą, žaisti povandeninių laivų kovas, tai, žinoma, nepaprastas malonumas, bet, matyt, todėl, kad Tomas jau paaugo, jau nebėra toks snarglius kaip Trys Šimtai Septintas arba Pauliukas-Ridikiukas, jam skiriami kiti darbai, o tiedu mažiai dabar linksmai turškiasi vandenyje, nardo po didžiuliais mėlynais lapais agurkų lysvėse ir bėga džiaugsmingai kvykdami – pažiūrėk, kokį suradau!
Vikis atnešė kaliošus, o Tomas bjaurią lėlę su viena akim ir tai buvo jau paskutiniai daiktai, kuriuos kaip nors buvo įmanoma įtaisyti į karutyje sukrautą krūvą, bet ir jie, ko gero, nukris, jeigu ratas papuls į gilesnę duobelę arba užšoks ant akmens.
Vežimėlis jau pilnas, šūktelėjo Tomas motinai į viršų.
Nukrito dar vienas glėbelis drėgnų popierių, tada kurį laiką buvo tyla, bet galiausiai pasigirto motinos balsas, pakviek antrąją, pasakė motina.
Antroji motina prižiūrėjo, kad storuliai dvyniai lygiai krautų plytas ir nesimuštų. Tomas pribėgo prie senojo angaro ir iš gana toli šūktelėjo, antroji motin, pirmoji motina kviečia!
Kad ir kaip Tomas vengė artintis prie tų dviejų piktų storulių ir nėjo artyn, bet vis tiek Rimas paleido į jį plytos gabalą, o Romas piktai išsišiepęs sušnypštė, ateik čia, snargly! Tomas išsisuko nuo mesto plytgalio, parodė dvyniams liežuvį ir nuskuodė atgal – dvynių nebuvo ko bijoti, kad ir pikti jie buvo labai nepaslankūs, ėjo sunkiai krypuodami, tad reikėjo tik saugotis, kad ko nors nemestų ir nepataikytų, reikėjo laikytis nuo jų tolėliau, kad nepasiektų sugriebti ranka.
Kiek jie buvo prikaupę visokio nereikalingo šlamšto, tie keisti žmonės, sugergždė antroji motina, žiūrėdama į visokių daiktų prikrautą karutį, tada nuėjo į priebutį ir šūktelėjo motinai, karutis pilnas!
Vikis pirmas ėmėsi stumti karutį, o Tomas tuo metu, prisitaikęs, kad nepamatytų nei motinos, nei vaikai, iš praustuvės nugvelbė porą agurkų, susikišo juos į užantį ir nuskuodė vydamasis Vikį.
Miestas buvo išdegintas sausros, vėjas rideno stepių žolės kuokštus, sukosi verpetais, nešė šiukšles ir dulkes, gatvės plytėjo visiškai tuščios, tik kur ne kur prabėgdavo žiurkė arba ją medžiojantis perkaręs šuo. Tomas ir Vikis stūmė karutį pasikeisdami, kelias buvo ne artimas – iki senam karjere įrengto savartyno – trejetas kilometrų, retai pavykdavo ištrūkti šitaip toli, todėl vaikams viskas atrodė įdomu, ir netikėtai pasirodęs sraigtasparnis, skridęs žemai, sukęs ratus, tarsi kažko ieškodamas ar pametęs kelią, ir į medį suskridę kalakutai, juokingai kraipantys baisias savo galvas. Tomas pakėlė akmenuką ir sviedė į paukščius, bet nepataikė, o tie net nesureagavo, tik suburbuliavo kažką pusiaumiega. Antru tikrai pataikysiu, pamanė sau berniukas, bet netikėtai pasigirdo motoro riaumojimas ir iš už apgriuvusio seno sandėlio pasirodė karinis automobilis, jis važiavo didžiuliu greičiu, keldamas dulkes ir šapus, berniukai spruko, vos spėjo pasitraukti į kelio pakraštį, Vikis paslydo, griuvo, kartu nuversdamas ir karutį. Žioplys, pasakė Tomas ir puolė rinkti daiktų. Vieną akimirką jam dingtelėjo, kad visą savo niekam nebereikalingą krovinį būtų galima išversti tiesiai čia pat į griovį, niekas no to nepasikeistų, bet buvo du dalykai, kurie sulaikė nuo tokio žingsnio – karjere tikriausiai laukia daugybė visokių keistenybių, kurias taip įdomu patyrinėti, ir antras – karjerą saugojo ta išverstakė, kuri viską visada fiksuoja, tad jeigu jai yra pranešta, kad atvešim šiukšles, o jai garantuotai yra pranešta, tai negali nenuvažiuoti arba nuvažiuoti su tuščiu karučiu, motinos sužinojusios pakeltų tokį kauksmą, kad geriau jau nereikia. Karinis automobilis, pavažiavęs gatve žemyn, gana staigiai sustojo, kad net sucypė padangos, tada keletą kartų suuzgė, išmesdamas juodų dūmų kamuolius, tada, tarsi pagaliau apsisprendęs, pasuko į kairę šoninę gatvelę ir dingo tarp virpančių vasaros saulėje pastatų.
Dabar karutį stūmė Tomas, net ne stūmė, nes prasidėjo nuokalnė, ir vežimėlį reikėjo tiesiog prilaikyti. Vikis tyliai švilpavo ir mojavo pakelėj surasta šmaikščia vytele. Diena buvo nuostabiai graži ir berniukai jautėsi laimingi, jie žinojo, kad netrukus turės praeiti pro didžiulį niekieno sodą ir ko gero net prisiskins žalių obuoliukų. Abipus gatvės saulėje kepė vienaukščiai nameliai ir buvo keista, kad dešinėje pusėje tie nameliai – žali, o kairėje – geltoni. Prie vieno geltono namo sėdėjo senutė, apsirengusi juodais drabužiais, apsimuturiavusi juoda skara ir kažką žiaumojo, matyt, bedante burna. Senutės namo langas buvo atlapotas ir pro jį sklido muzika, bet patefono plokštelė tikriausiai užsikirto ir muzikinė frazė vis kartojosi, nutrūkdavo vidury užsienietiško žodžio ir vėl prasidėdavo iš naujo. Senutei tai netrukdė sėdėti, nežinia ar ji iš viso ką nors girdėjo, nes ji nesureagavo ir tada, kai Tomas žvaliai šūktelėjo, labą dieną!
Pasiekus niekieno sodą laukė nusivylimas – beveik visi medžiai buvo iškirsti, tie, kurie liko, atitverti vieline tvora, o didžiulis ekskavatorius stovėjo ant duobės krašto kaip milžiniškas geltonas krabas ir sukinėjo savo geležines galūnes, urgzdamas siaubingu garsu, platus jo kaušas smigo žemėn, graibė kietą, akmenuotą gruntą ir vertė jį į krūvas.
Gerai, kad aš turiu tuos agurkus, pamanė Tomas.
Jie stūmėsi toliau, namai abipus gatvės kelio retėjo, vis daugiau radosi griuvenų ir laukelių, apžėlusių kiečiais, dilgėlėmis, balandomis ir tik retkarčiais kokie burokų ar saulėgražų daržai.
Kažkur tolumoje pasigirdo šūvis. Paskui – kitas. Padangėje vėl pasirodė sraigtasparnis, vėl suko didelį ratą, jie kažko ieško, pasakė Tomas, o Vikis šypsodamasis linktelėjo galva ir tada ištiesė ranką, rodydamas smiliumi į priekį. Tomas pasisuko ten, kur rodė brolis, ir išvydo tolumoje besikaupiančius debesis – dangus virš horizonto atrodė stebėtinai juodas, net gasdinantis. Oho, pasakė Tomas, reikia paskubėti. Berniukai paspartino žingsnį, dabar jie stūmė dviese, įsikibę į karučio rankenas.
Likusius porą kilometrų jie įveikė beveik nesidairydami, stengdamiesi nelėtinti žingsnio ir tik besidžiaugdami, kad dangaus juodulys nedidėjo, nekilo, o liko toks, koks ir buvęs. Kai berniukai pasiekė karjerą, Tomą nustebino atviri geležiniai vartai, nulaužtas šlagbaumas ir praviros sargės būdelės durys. Tomas įkišo galvą į vidų, dėl viso pikto pasisveikino, laba diena, bet viduj nieko nebuvo, visada čia sėdinti arba lauke rūkanti išverstakė buvo dingus. Būdelėje mėtėsi kažkokie popieriai, ant žemės gulėjo ir daugiau daiktų, vienas langelis išmuštas, todėl ant grindų buvo šukių, kai kurios iš jų atrodė kruvinos. Tomas pakėlė antakius, nustebęs apsidairė, bet neatrodė, kad kas nors, kur nors šalimais slėptųsi ar šiaip ką veiktų, ar tiesiog būtų – visom juslėm Tomas juto, kad čia nieko nėra. Ką gi, pamanė berniukas, tuo geriau.
Jau kadai apleistas žvyro karjeras buvo didžiulis, jis priminė kanjoną, tik čia netekėjo jokia upė, vienur berniukai pastebėjo suskeldėjusį žemės paviršių, kas rodė, kad būta vandens, bet sausa vasara visą tą vandenį jau seniai išdžiovino. Karjeras prieš keletą metų tapo savartynu ir čia galėjai rasti įvairiausių daiktų – metaliniai dalykai kažkieno buvo suversti daugmaž vienoj teritorijoj, plastmasiniai kitoj, tačiau Tomas perdaug nesijaudindamas išpylė atvežtas šiukšles į artimiausią krūvą. Vikis jau prieš tai iš karučio buvo išsitraukęs senus kailinius, dabar jais apsisiautė ir, vaikščiodamas plačiai išskėtęs į šalis rankas, krypuodamas, urzgė vaidindamas mešką. Tomas užlipo ant seno automobilio be ratų, apsidairė tarytum senovės karys ir nusprendė, kad pirmiausia apžiūrės į krūva sukrautas senas radijas ir visokius panašius daiktus. Čia buvo visko ir viskas įdomu, Vikis rado juodus akinius nuo saulės, jie neturėjo vienos kojelės, bet šiaip jau – puikūs akiniai, Vikis iš karto užsibalnojo juos ant nosies ir ėmė klykauti, iškėlęs virš galvos pagalį, jam gal kažkodėl atrodė, kad tokius akinius turėtų nešioti papuasai; paskui iš beverčių šiukšlių išvilko aliuminę sudedamąją lovelę, kuri buvo aplūžus, bet visai dar gera, išskleidė ją ir patenkintas atsigulė, gulėdamas graužė pagaliuką ir žiūrėjo viršun į jau beveik trečdalį dangaus apgaubusį debesų juodulį.
Tomas rausėsi senos radijo aparatūros krūvoje, čia buvo visokių ričių, lempų, laidų, pakėlęs vieną magnetofoną suprato, kad suardė didžiulį skruzdėlyną – skruzdės išsigando ir puolė lakstyti be jokios tvarkos, jos griebė ir nešė lėliukes, kiaušinius, lipo viena per kitą, skubėjo nežinia kur, visai nežinodamos, kad nebėra jokio išsigelbėjimo – milžinas nusprendė sukelti potvynį, jis išsitraukė savo pempiuką ir paleido stiprią srovę tiesiai į sujudusį skruzdžių miestą. Skruzdės kepurnėjosi šlapimo upėje, skendo, kabinosi viena už kitos, niro putose, o milžinas buvo tiesiog milžinas, jam nebuvo gaila tų besielių vabzdžių. Dabar Tomas pasijuto alkanas ir nuskubėjo ieškoti Vikio. Vikis gulėjo, graužė pagaliuką ir žiūrėjo į dangų. Pasislink, pasakė Tomas ir taip pat įsitaisė ant sudedamos lovelė, tada iš užančio išsitraukė du nugvelbtus agurkus ir vieną padavė Vikiui, o kitą prakando pats. Broliai gulėjo, žiūrėjo į danguje besiplečiančią juodumą ir patenkinti triauškė agurkus. Staiga nutiko kažkas netikėta ir nuostabu – zvimbdama ir vibruodama virš berniuko skrido kamanė, ji leidosi žemyn, vėl kilo tarytum būtų pasiklydusi, o gal beviltiškai ieškojo žiedų šioje bežolėje dykvietėje, tokioje nesibaigiančioje sausroje; ji skrido sunki ir nuvargusi, rodėsi tuoj nukris, bet nenukrito – ją nukirto žaibas! Spalvotas – mėlynas, žalias, geltonas – žaibas blykstelėjo, suspurdėjo ir kamanei nebeliko šansų, žaibas nunešė ją akimirksniu. Tomui net užėmė žadą – kas gi tai? Jis pašoko, ieškodamas bene ką nors pamatys, ir pamatė: tai buvo paukštis, spalvotas ir nepaprastai vikrus. Paukštis skrito į dešinę karjero pusė, skardžio link. Tomas įsižiūrėjo ir dabar jau regėjo, kad prie to skardžio tikrai vyksta kažkas įdomaus, jis kumštelėjo Vikiui, parodė galva, kviesdamas nuotykiams, ir berniukai pasileido bėgte paskui paukštį.
Žvyro karjeras buvo gilus ir skardis, atsiradęs iškasus žvyrą, buvo status, ant jo viršaus augo kelios nedidelės pušelės, kurių šaknys it balsvos kirmėlės lindo iš skardžio viršuje buvusio molio ir kybojo primindamos džiunglių augmeniją. Skardžio uolienos slūgsojo spalvotais sluoksniais, atveriančiais įvairialaikius geologinius periodus, bet berniukams tai neatrodė svarbu – nuostabiausia buvo urveliai: daugybė paukščių išraustų urvų. Margaspalviai paukščiai skraidžiojo aplinkui, nešė į urvus didžiulius vabzdžius, cypčiojo, plasnojo, kartais nutūpdavo ant žemės, kartais ant senos metalinės džiovyklės, atsidūrusios krūvoje tarp kitų metalinių daiktų, kartais praskrisdavo vaikams beveik palei pat galvą ir tada berniukai galėjo įžiūrėti, kokie nuostabiai gražūs tie paukščiai buvo: žydrai žalsvos krūtinėlės ir pilveliai, ryškiai geltoni pagurkliai, bronziniai sparnai – rodėsi, kad visos vaivorykštės spalvos nudažė šiuos ilgauodegius, smailiasnapius lakūnus. Tai buvo paukščiai-bitininkai, kuriuos Tomas jau buvo matęs spalvotoje knygelėje, bet beveik netikėjo, kad tokie iš tikrųjų egzistuoja, jie buvo dar gražesni negu paveikslėliuose, nes gyvi ir spindintys, Tomui jie atrodė tokie gražūs, tarsi elektriniai. Vikiui paukščiai taip pat nepaprastai patiko, jis iš pradžių žiūrėjo net prasižiojęs ir juokėsi, o paskui nusimetė senus kailinius, atstojusius jam meškos kailį, ir tada jis jau nebebuvo mešta, jis vėl tapo tiesiog Vikiu ir šoko, mosuodamas lazda, laimingas tarp žaibuojančių vaivorykštės paukščių. Bet paukščių skraidymas, nardymas tapo beveik isteriškas, karštligiškas, jie ėmė blaškytis tarsi pametę kryptį, tarsi jų vidinis kompasas būtų pradėjęs rodyti nesąmones. Ko gero tai buvo artėjančios audros ženklas, Tomas pažvelgė į debesis ir tapo aišku, kad artėja kažkas grėsminga – debesys vertėsi vienas per kitą, tačiau saulė dar vis švietė, nes debesų siena buvo it nukirsta, aiški riba skyrė žydrą dangų, nuo beveik juodo, žemais debesimis aptraukto dangaus. Berniukai išgirdo dundėjimą, iš pradžių pamanė, kad jau gruma tolumoje dangus, bet paskui suprato, kad tai greičiau būgnų dundesys, juo labiau, kad tą dundesį lydėjo žmonių balsai – žmonės šaukė, giedojo, dejavo, kylantis vėjas tai atnešdavo tuos garsus, tai vėl jie nutoldavo, Tomui tapo smalsu, iš kur ateina tie būgnai ir balsai. Jis patraukė garsų pusėn, Vikis nusekė jam iš paskos. Jie ėjo žvyrduobėmis tolyn ir tolyn, galiausiai priėjo nestatų, bet birų žvyro šlaitą, o už to šlaito ir girdėjosi būgnai, šauksmai bei giesmės. Berniukai ėmė kopti šlaitu į viršų, tai buvo nelengva, nes sausas žvyras biro, tekėjo žemyn ir broliai ropštėsi jau visomis keturiomis, bet pagaliau jie užlipo. Tai, kas atsivėrė prieš berniukų akis, nustebino Tomą, o Vikį net išgąsdino: didžiuliame lauke, aprėmintame miškų ir uolų, buvo susirinkusi keliasdešimties ar net šimto žmonių minia. Visą lauką jau dengė juodas debesų šešėlis, bet vėjas buvo visiškai nurimęs. Žmonės ėjo artyn, kai kurie mušė būgnus, kiti giedojo ar garsiai, isteriškai meldėsi, procesijos prieky ėjo trys figūros, jos kažką nešė ant savo pečių, o jas lydėjo blizgančiomis uniformomis apsirengusios motinos, kurios regis karts nuo karto talžė rimbais tas sulinkusias nuo naštos, vos judančia figūras. Galiausiai viena iš tų trijų nelaimėlių parkrito, uniformuotosios pripuolė ir dar smarkiau ją ėmė mušti, keletas tamsių motinų bandė ją ginti, klaupėsi, maldavo, šiaip ne taip pakėlė parkritusiąją, o viena iš gynėjų perėmė tos nelaimėlės naštą – ta našta buvo kryžius. Broliai priėjo arčiau, į juos niekas nekreipė dėmesio, tik didelis šuva pribėjęs apuostė, bet berniukai pastovėjo nejudėdami ir šuo nudzimbino savais keliais. Vikis ėmė unkšti ir ašaroti, kai suprato, kad tos trys moterys buvo smarkiai sumuštos, jis užlindo broliui už nugaros, bijodamas žiūrėti į kruvinas figūras. Tomas matė ant vienos moters uždėtą ir į galvą įsirėžusį spygliuotos, aštrios vielos vainiką, bet keista, kad jos veidas nerodė kančios, o priešingai, švietė pasitikėjimu ir gal net palaima, moters drabužiai buvo perplėšti ir krūtys nepridengtos, bet Tomas nešūktelėjo, kaip būtų padaręs kitu atveju – pasižiūrėk, Viki, nuogi papai – ne, jis beveik fiziškai pajuto skausmą ir užuojautą, o tos moters nuogybė buvo tokia tyra (nors berniukas gal nė nežinojo ką tai reiškia), kad net kėlė baimę ir buvo neįmanoma iš jos juoktis.
Procesija tikriausiai pasiekė savo tikslą, nes ginkluota karė kažką šūktelėjo nesuprantama kalba ir trys kankinės nusimetė kryžius, kryžių numetė ir juodai apsirengusi moteriškė, pavadavusi tą, su spygliuotos vielos vainiku. Kas vyko toliau žiūrėti buvo sunku, tačiau Tomas stebėjo viską beveik nemirksėdamas, tarsi kažkas būtų prikaustęs jo žvilgsnį, neleidęs nusisukti, o Vikis, tik spaudėsi prie Tomo nugaros ir unkštė. Tris nelaimėles paguldė ant kryžių ir visas tris, vieną po kitos, prikalė didžiuliais vinimis kiekvieną prie savojo kryžiaus, jos šaukė nepakeliamos kančios balsais, kai geležis smigo į kojų kaulus, kai pervėrė plaštakas, ir šias sutraukė mėšlungis, tik toji, karūnuotoji vien keistai unkštė, bet sukandus dantis laikėsi nerėkus.
Kryžius įstatė į iš anksto iškastas duobes ir pakėlė juos, tempdami virvėmis, paskui įtvirtino. Trys vaitojantys, kenčiantys kūnai pakibo ervėje virš minios galvų, o uniformuotosios ir dalis kitų kvatojosi, kažką šūkčiojo, matyt, pokštavo ar šaipėsi, fotografavo. Minia buvo susijaudinus, įsiaudrinus ir nė nepastebėjo, kad dangus aptemo beveik kaip vėliam vakare, o vėjas pradėjo siausti ir plėšti drabužių skvernus, nešti dulkes. Netikėtai pro vėją ir tarytum nugalėdamas tamsą, it spalvota saulės šukė pasirodė paukštis-bitininkas. Jis atskrido ir nutūpė ant karūnuotosios moters kryžiaus viršūnės. Nutilo net net tie, kurie juokėsi, bet tai truko vos kelias akimirkas, mat iš miško pusės atlėkė pulkas juodvarnių ir vienas nuvijo bitininką, pats įsitaisė ant kryžiaus, o kiti suko ratus, tarsi laukdami artėjančios mirties. Moteris nuoga krūtine ir su spygliuota viela ant galvos kažką norėjo pasakyti, bet lūpos buvo išdžiūvusios, suskirdusios, tad ji tik kažką sušnabždėjo, bet nebuvo įmanoma suprasti ką. Kažkas iš minios kažką šūktelėjo nesuprantama kalba, tikriausiai pasakė, kad ji nori gerti, kiti nusijuokė, o viena sargybinė išsitraukusi iš užančio nedidelį buteliuką degtinės, besijuokdama suvilgė ta degtine skudurą, iškėlė jį, pririšusi prie ieties, ir priglaudė kenčiančiajai prie lūpų. Nukryžiuotoji nusuko galvą, paskui, matyt, sukaupusi paskutines jėgas pakėlė akis į viršų ir sušuko: ’imā’, ’imā’, lemá sabatcháni! Tai buvo paskutiniai jos žodžiai, daugiau jėgų ji nebeturėjo, galva nusviro ir nukryžiuotoji išleido dvasią. Tuo metu sugrumėjo perkūnas, kamuoliais vertėsi debesys. Ta pati, pajuokai degtinę siūliusi sargybinė vėl prisiartino prie kryžiaus ir smeigė karūnuotajai kankinei ietimi žemiau kairiosios krūties, iš plaučių ir kūno ertmės plūstelėjo vanduo ir kraujas, žaibas trenkė nušviesdamas viską aplinkui ir priversdamas pritūpti net pačius drąsiausius. Tomas ir visi pajuto tolimą gausmą ir žemės virpesį, prasiskyrė debesys ir tolumoja visi pamatė kylančią didžiulę ugnimi žėruojančią raketą, pasipylė lietus, minia pabiro, leidosi kas kur, Tomas stovėjo merkiamas vasaros liūties ir žiūrėjo į beveik švytinčią tamsoje kankinės figūrą, kažkodėl kitos dvi vis dar vaitojančios nukryžiuotojos jo taip neveikė, kaip ši, neaišku ką ištarusi, neaišku kodėl kentėjusi motina. Širdies gelmėje Tomas suprato, kad tokios kančios priežastis turėtų būti labai svarbi. Lietus sruvo per veidą, tekėjo už kalnieriaus, jis beveik visas jau buvo peršlapęs ir tik dabar atkreipė dėmesį, kad brolis seniai jį timpčioja kažką mykdamas, Vikis ragino grįžti.
Jie beveik riedėte nuriedėjo šlaitu žemyn, paskui bėgte pasiekė vietą, kurioje buvo palikę karutį, pasiėmė jį ir kiek galėdami greičiau pasileido namo, buvo tamsu, lietus apstojo, šalta nebuvo, nes jie skubėjo, berniukai žinojo, kad jų namie nepaglostys, juk grįžta praktiškai naktį. Taip ir buvo – valgyti gavo tik po porą virtų bulvių ir jiems net neleido sėstis prie stalo, bet Tomas kažkodėl nesijaudino dėl to, jam net pačiam buvo keista, kad nebeatrodė svarbu nei ta nuobauda, nei alkis. Kai visi sugulė ir užmigo ir vieni šnarpštė pro miegus, o kiti ritmingai švilpčiojo, Tomas atsikėlė, nepaisydamas jokių draudimų, nuėjo į daržą, išsirovė porą griežčių, nusiplovė juos tebestovinčioje vidury kiemo praustuvėje, kurioje dieną buvo plaunami agurkai, tada nuėjo į priebutėlį, paglostė tamsoje senovinės spintos ornamentus, atsargiai ją pravėrė, rado ten senus paltus ir dar kažkokius drabužius, susisuko į juos, užsidarė spintoje, graužė griežčius, klausė iš tolo atsklindančio motinų juoko ir jų leidžiamos muzikos. Jis juto širdy atsivėrusią tuštumą, nepaaiškinamą šaltį ir negalėjo atsakyti – kodėl, kodėl?
Marius Povilas Elijas Martynenko - Labai paprastai
- Peržiūros: 1740
Labai paprastai
Jau trečias senis mano palatoj manęs klausia „Berniuk, o kiek tau metų?“ Man greitai bus trisdešimt. Seniui yra 79. Jis pasakoja, kad turi namą, dvi mašinas, dvi dukras, tris anūkus, dar turi miško plotą ir šešis šautuvus, nes yra medžiotojas. Dar jis turi senatvinę silpnaprotystę.
Kai grįžtu iš tualeto dėl tos silpnaprotystės jis užmiršo, kad esu palatoj ir pradėjo smaukytis. Turiu omeny, aš tikiuosi, kad jis pamiršo. Nes kitu atveju jis turbūt taip bando kažką man įrodyti.
Ką aš turėčiau daryt? Ar man jį sustabdyt? Gal su juo palenktyniaut? Pakviesti seselę?
Nors blemba... tam bičui 79 metai. Ir gal čia vienas paskutinių kartų jam. Aš tiesiog išeinu į balkoną. Ir galvoju – o kokie mano pasiekimai? Aš tai neturiu šešių šautuvų, miško, namo ir panašiai.
Esu apspjovęs musę kai ji skrido ore. Ir kartą nusiperdžiau taip stipriai, kad man net stuburas trakštelėjo. Ir man kartais atrodo, kad tai gali būt didžiausias mano pasiekimas. Visus kitus dalykus, kuriuos padariau, yra padarę daug žmonių. Tačiau dar nesutikau va taip trakštelėjusio stuburo.
Nors dar esu gavęs Kultūros ministerijos apdovanojimą jaunajam menininkui ir jaučiu dabar jie jau norėtų jį atsiimti. Bet aš blokavau kultūros ministrą facebooke. Tai sekmės su tokiu planu!
Aš net nesu tikras ko turėjau pasiekti.
Žmonės išskrido į kosmosą, išmoko persodint širdį, išgyvent dykumoj ir tundroj... o aš į užduočių sąrašą įsirašau „išgerk žuvų taukus, nes skaudės sąnarius“. Mano išmanusis laikrodis mane pasveikina dėl to, kad aš nesustodamas einu dešimt minučių. Ir man tas pasveikinimas visad atrodo kupinas pasyvios agresijos. Oho ,seni. Nu tu duodi. Vaikštai. Sugebi eiti. Nuostabu.
Nors aš pats iš tikrųjų nuoširdžiai džiaugdavaus kai sūnus nueidavo, tarkime keturiolika žingsnių. Arba pats pašikdavo į puoduką. Tai irgi pasiekimas. Stebiu savo vaikus ir jie dar nedaro nieko labai konkretaus ir didingo. Jie egzistuoja. Jie šika ir vaikšto. Ir aš jais didžiuojuos. Didžiuojuos gyvybe juose.
O mes visi?.. irgi šikam, vaikštom. Kada paskutinį kartą mumis dėl to didžiavosi? Tas vidinis vaikas tai nenumirė. Man rodos, kad kartais mums to trūksta. Man to trūksta. Bendruomeninio džiaugsmo dėl to, kad esi. Bet, dėl viso pikto, aš specialiai tai darau. Aš mumis didžiuojuosi. Esam, šikam ir vaikštom. Šaunuoliai mes. Aš rimtai. Didžiuojuosi ir džiaugiuos gyvybe mumyse.
Bet aš tik nereikšmingas berniukas, kuriam tuoj bus trisdešimt. Tai nėra didžiulis pasiekimas.
Tai mažas džiaugsmas buvimu.
Lesia Mudrak ( Ukraine) - Дещо про вічність - Kažkas apie amžinybę
- Peržiūros: 1483
Панічно боїмося самотності, в яку по вуха вгрузаємо... несамовито-самотні, самотньо-скуйовджені, емпірично-напружені... Якісь правильні числа, безголовий тиждень, якому все по барабану, а чи барабаном – мені... по звивинах, по паперовій шкірі, по загуслих краплях присутності-відсутності... По тому, що все без 5хв. стане онтологічним виміром.
Я НиМ стала... і, видається, настільки відчутно, що тремт почуттів уже сам себе перевершено недовершує... Усі оці вигадані канони, фобії, формотворчо-уявна складова здорового глузду... Так хочеться креслити шрих-пунктиром... Щось домислюваТи.
Уява – не фальш.
…Від сьогодні – тільки внутрішнє торохтіння порожнечі...
І ніщо, і ніхто, і ніяк не врятує справжнє й глибоке...
Випекли, випалили, вигризли – дірка на склянці долі...
Житиму, але не я.
Любитиму, але не я.
Це не я буду тоді, коли мене мною ж убили.
Поховаю себе в цій осені, щоб ніколи в неї більше не повертатися, бо повернення – це завжди – знак безкінечності... але коли його немає… тобто він є цей знак... трагедійний знак фатуму... ліпше розмазати себе кров'ю по листю, яке ніколи вже може не пожовкнути: воно мучитиметься – і в цьому трагедія...
Порожнеча на якій, як на гойдалці, гойдаються мертві фантоми...
***
Paniškai bijome vienatvės, į kurią grimztame iki ausų... neapsakomai vieniši, vienišai išsidraikę, empiriškai įsitempę... Kažkokie teisingi skaičiai, išprotėjusi savaitė, kuriai belsk nebeldęs, o ir prisibeldus – man vienodai... per smegenų vingius, per popierinę odą, per stingstančius buvimo nebuvimo lašus... Per tai, kad viskas po 5 min. taps ontologine dimensija.
Tapau JUO... ir, regis, taip juntamai, kad jausmų virpesys jau pats save perpildydamas neišsipildo... Visi šie išsigalvoti kanonai, fobijos, tariamai formuojančioji sveiko proto dedamoji... Taip norisi brėžti punktyrine linija... Kažką papildomai prisigalvoti.
Vaizduotė - ne melagingas pramanas...
Nuo šiandien - tik vidinis tuštumos gaudesys...
Ir joks žmogus, ir niekas, ir niekaip neišgelbės tikrumo ir gilumos...
Išdegino, išskobė, išgraužė – skylė likimo stiklinėje...
Gyvensiu, bet ne aš.
Mylėsiu, bet ne aš.
Ne aš tai būsiu tada, kai būsiu pati savęs nužudyta.
Pasilaidosiu pati šį rudenį, kad niekada į jį daugiau nebegrįžčiau, nes grįžimas – taip visada –
begalybės ženklas... bet kai jo nėra... tai yra, jis yra tas ženklas... tragiškas ženklas fatumo... geriau jau išteplioti save krauju ant lapo, kuris niekada nebepagels: jis kankinsis – ir čia jo tragedija... Tuštuma, kurioje tarsi sūpuoklėse supasi negyvi fantomai...
***
Дещо про вічність.
Укотре не виходить мені з голови: Подерже тебе Господь на землі, як пісок на вилах: чи живий мертвого перепросив– чи мертвий перепросив живого...
Я знов не втримаюсь від нікому не потрібних роздумів
Подумалось, можливо раніше, для тебе це не мало особливого значення, але, з кожним роком, у просторі до всього привчають: до випадкових збігів приголосних-голосних у органайзері спілкування, збіжностей горизонтів розуміння-очікування; привчають до світу прагматики й плоті, до псевдопророків та парапросвітників, випадкових людей і... випадкової тебе...
Розуміння стабільності внутрішньої деструкції, – заходить в хворобливу безвихідь... А чому дивуватися... «Пустелею лякатимуть і тішитимуть геть неспорушних– такий собі знак навзнак ».
Усі двері – зачинені. Сигналізації, ключі, замки...Тільки оградки на кладовищах ніколи не зачиняють... Бо прийдемо туди всі, аби відчути духів національного буття: народжених і страчених, втрачених і заблуканих... Отой шматочок земний – і буде єдиною нашою обителлю в ері тіней. Там нам не заважатиме вата, а навпаки, допоможе м'яко почуватися кісткам у домовині.Сепаратисти не ділитимуть території від одної могильної плити до іншої… Кулі не літатимуть – вони житимуть всередині нас... дірками із потойбіччя...
А в ями зазиратимуть нові шибки, з новими віконницями... і будуть вони прозоріші за попередні... Бо, за словами Василя Портяка: "...ми перетнули місто, воно було нашим великим шляхом, великим домом і великим маревом водночас".
.....Так, потримає Господь на вилах пісок... який перевтілиться в тебе... а потім ні в кого не затремтить рука підсипати цей пісок у могилу небіжчика.
***
Šiek tiek apie amžinybę.
Vis neišeina iš galvos: laikys tave Viešpats ant žemės kaip smiltis ant šakių: ar gyvasis atsiprašė mirusiojo – ar mirusysis atsiprašė gyvojo...
Aš vėl negaliu susilaikyti nuo niekam nereikalingų apmąstymų…
Dingtelėjo, kad gal anksčiau tau tai neturėjo ypatingos reikšmės, bet sulig kiekvienais metais erdvėje prie visko priprantama: prie atsitiktinių priebalsių ir balsių sąskambių komunikacijos organaizeryje, suvokimų ir lūkesčių horizontų sutapimų; priprantama prie pragmatiško ir kūniško pasaulio, prie pseudopranašų ir paranušvitusiųjų, atsitiktinių žmonių ir... atsitiktinės tavęs...
Vidinės destrukcijos stabilumo suvokimas – patenka į skaudžią aklavietę... Ir nenuostabu... „Dykuma gąsdins ir džiugins tuos nepajudinamuosius – toks savotiškas atvirkščias ženklas“.
Visos durys užrakintos. Signalizacijos, raktai, spynos... Tik kapinių varteliai niekada neuždaromi... Nes ateisime čia visi, kad pajustume tautinės būties dvasias: gimusių ir pasmerktųjų, prarastųjų ir pasiklydusių... Šitas žemės gabalėlis ir bus vienintelis mūsų prieglobstis eros šešėlyje. Vata mums ten netrukdys, priešingai, padės kaulams minkštai ilsėtis karstuose. Separatistai nedalins teritorijos nuo vieno antkapio iki kito... Kulkos neskraidys – jos gyvens mumyse... skylėmis iš anapus...
O į duobes žvelgs nauji langai, su naujomis langinėmis... Ir bus jie skaidresni nei buvusieji... Nes, anot Vasylio Portiako: „..mes perėjome miestą, jis vienu metu buvo mūsų didysis kelias, didieji namai ir didžioji svajonė“. .....
Taip, laikys Viešpats iškėlęs ant savo šakių smiltis... kurios virs tavo kūnu... ir tada niekam nesuvirpės ranka sužerti šias smiltis į nabašninko kapą.
Daina Opolskaite - Slėpiningiausioji niša
- Peržiūros: 1661
Slėpiningiausioji niša
Ant stalo stovi du apelsinai. Didieji, saldūs. Iš Ispanijos, kilogramas parduotuvėje beveik keturi eurai.
-Rytoj norėčiau figų. Ar galėsi man atnešti figų?
Mano dėdė Erikas baigia lupti storą žievę ir čia pat tvirtai įkibęs pirštais perplėšia nuogutėlį vaisių perpus. Laša sultys. Rankomis suraiko jį dar mažesnėmis skiltelėmis. Pedantiškai tvarkingai išdėlioja jas lėkštėje vieną nuo kitos atskirdamas vienodais tarpais. Rankos ir pirštai virpa. Paima vieną skiltelę apelsino – toji dabar irgi virpa.
-Žinai, man naudinga valgyti vaisius. Vaisiai gerai. Daktarai taip sako.
Ir čia pat baugiai, iš padilbų žvilgteli į mane lyg prasikaltęs vaikas. Skonėdamasis lėtai sučepsi lūpomis kramtydamas apelsiną – kaip skanu. Jam keturiasdešimt aštuoneri, bet kartais tikrai elgiasi tarytum būtų aštuonerių metų vaikas. Ir iš namų išeiti vengia. Baugina žmonės – kaskart prasilenkdamas su jais gatvėje dėdė Erikas dar stipriau susiaučia savosios striukės skvernus sunerdamas rankas ant krūtinės. Lyg ketintų jam išplėšti sielą. Tad jei tik gali leisti laiką namuose ir nespiria jokie svarbūs reikalai, jei tiktai gali niekur neiti – neina. Didelės bėdos nebūtų – kartą ar du per savaitę galiu jį apipirkti užveždama krepšį su būtiniausiais maisto produktais, man nesunku. Bet dėdei Erikui reikia valgyti kuo daugiau vaisių. Taip patarė gydytojai. Vaisiai turi būti švieži ir įvairūs, tad privalau jų užvežti kasdien. Na, jei ne kasdien, tai bent kas antrą dieną. Jis tuo įsitikinęs. O gal taip veikia vaistai? Įdomu, ar sąžiningai juos geria.
Lėkštėje dar nesuvalgytos keturios skiltelės apelsino, bet dėdė Erikas skrupulingai surenka nuo stalo visas žieveles ir čia pat neša išmesti – visada toks tvarkingas ir atidus. Kartais tai net šiek tiek erzina. Šiukšlinė stūkso kampe už virtuvinės spintelės, nuo stalo, kur sėdžiu, jos net nematyti. Tik išgirstu, kaip žievelės dunksteli į metalinį dugną. Pilkos virtuvinės spintelės apsilaupiusios, visas numargintas tamsiomis medžio plokštės salelėmis komplektas - dar iš senų laikų, tas pats, kurį pirko su žmona kurdamiesi. Gerai prisimenu jo vestuvių dieną, o vakaro ne – užmigau nuvargusi sodelyje po tankiomis pinavijomis ir niekas tamsumoje negalėjo manęs rasti. O surado jis, Erikas – mano jaunasis dėdė, motinos brolis, pakilęs nuo stalo ir trumpam palikęs visus vestuvininkus: žinau, kur ji galėtų būti. Prisimenu jo rankas: kaip pakėlė ir nešė, tai buvo jis, ir aš nė akimirką nesuabejojau ir neišsigandau, nes tik jis vienas mane taip nešiodavo – iš rankų sunėręs kėdutę. Netrukus gimė Abigailė – jis susilaukė savo dukters ir tada jau nešiodavo ją, visaip - paprastai ir kėdutėje, toje, sunertoje iš rankų. O dar vėliau...
Pasekdamas mano žvilgsnį jis taip pat nužvelgia apsilaupiusias virtuvines spinteles ir lyg norėdamas man pritarti sako:
-Tikriausiai reikėtų pakeisti... Betgi kam mesti, jei daiktas dar tinkamas naudoti, ar ne?
Taigi – ar iš tiesų būtina mesti, keisti? Kodėl žmonės taip daro? Tikriausiai dėl to, kad nuolat trokšta atsinaujinti, dėl to, kad metams bėgant atsirandantys defektai ir trūkumai darosi vis labiau nepakenčiami, o jei negali jų pašalinti – meti sena ir įsitaisai nauja. Ar galima dėl to jį, žmogų, kaltinti? Tik tas, kas nepajėgia to suprasti, lieka vienas savo senajame pasaulyje, kai visi kiti tuo tarpu žengia į naująjį. Dėdė Erikas liko gyventi vienas su senuoju virtuviniu komplektu.
Su Abigaile mudvi kartais pasikalbame telefonu, ji kiekvieną kartą klausia: „Kaip jis? Na, kaip? Ar geriau?“ Mums kalbantis vaizduotėje regiu rūpesčio apniauktą jos veidą - kakta ir smakras visai kaip dėdės Eriko. Kaskart ji tikisi iš manęs išgirsti, kad jam geriau, ir aš atsakau, kad geriau. „Ar jis geria vaistus?“ Patikinu, kad geria. Ji nuoširdžiai apsidžiaugia – girdžiu tai iš jos balso, o iškvepiamas atodūsis pagaliau susprogdina susikaupusį rūpestį. Vos tik grįš šventėms iškart iš oro uosto nuvažiuos pas jį, pasiliks tėvo namuose netgi kelias dienas, apie viską pasikalbės. Įspėju ją, kad nepamirštų šiltų drabužių, pas mus vien darganos ir žvarba. „O! – šūkteli ji. – Jau buvau pamiršusi!“
Madride kitaip – ten niekada netrūksta saulės, todėl visos dienos vienodos kaip viena. Viena ilga, pamiršusi pasibaigti vasara. O tą vasarą... Tą mudviejų su Abigaile vasarą, trukusią gerokai ilgiau nei tris mėnesius, prisimenu gerai, kalbėjomės telefonu kasdien. Klausydavausi jos balso stebėdama, kaip stambus lietaus lašas slysta palatos lango stiklu žemyn niekaip nepajėgdamas nukristi ir man rodėsi, kad už jo – ne birželis, ne liepa, o pati tamsiausia rudens diena. „Čia pas mus dabar baisūs karščiai, - tarytum apdujusi klausydavausi Abigailės balso. – Ištisai šviečia saulė. Jokio debesėlio. Visos Madrido gatvės tarytum išdegusios, o paukščiai ir šunys praktiškai apsigyvenę fontanuose.“ Klausantis jos akimirkai man pasivaidendavo, kad vandens lašai ant lango – iš to didžiulio fontano, po kurį laigo linksmi šunys, o jiems nurimus ir atsigulus ant žemės vanduo apsemia pilvo gaurus ir čia pat jiems ant nugarų leidžiasi balandžiai ir nutūpę kedena snapais savo šlapias plunksnas. „Žinai, kartu jie atrodo taip juokingai, - pasakojo Abigailė. – Visi žmonės sustoję šypsosi ir fotografuoja.“ Galiausiai ji pažadėdavo, kad paskambins rytojaus dieną, iš pat ryto. Galgi būsią nors menkų pokyčių.
Dėdė Erikas siūlo paragauti apelsino ir man, tačiau aš papurtau galvą. Užtikrinu, kad negaliu į citrusinius net pažvelgti po to, kai mano dukrytei nuo jų išbėrė visą kūną. Nuo to laiko mūsų namuose jų nė kvapo, patvirtinu, nebeperkame, net skonį pamiršome. Kai negali, tai ir nenori.
-Vargšė mažylė, taip, taip, - pritardamas linguoja jis galva.
-Ar nenorėtum kur nors išeiti? – klausiu.
-Kur?
-Na, pasivaikščioti.
Vieta, kurioje gyvena dėdė Erikas, tam itin tinkama. Netoliese teka upė, yra dviračių takai ir puikios krantinės pėstiesiems. Tačiau jis abejingai gūžteli pečiais.
-Man patinka būti namuose... – ir pažvelgia pro langą. Tolumoje kaip sulaužytas lašinės vamzdelis driekiasi stiklinis upės vingis.
Rožinių tablečių pakuotė guli pintinėlėje ant palangės. Vogčiomis žvilgtelėjusi į ją, greitai suskaičiuoju tuščias akutes. Keturių trūksta. Vakar trūko dviejų. Lengviau atsidūstu. Man reikia bėgti. Dar turiu užsukti į darželį, pakeliui namo – į parduotuvę.
-Taip, taip... – pritaria man dėdė Erikas. – Bėk, bėk, laiko taip maža, taip maža...
Palydi mane iki durų. Rankoje kažkodėl nešasi likusį apelsiną.
-Šitą suvalgysiu kiek vėliau, - praneša kažin kaip iškilmingai rodydamas man jį akimis. – Gal po vakaro žinių. Arba po krepšinio varžybų. Jei dar nemiegosiu, – ir čia pat lyg norėdamas įrodyti, jog jo ketinimai rimti, spusteli pultelį įjungdamas televizorių. Stačiakampis ekranas kambario prieblandoje nušvinta ryškia šviesa. – Ar rytoj atneši man figų?
Lauke man už pečių staigiai stveria šaltis, nuo žvarbos iš akių net ištrykšta ašaros. Įsėdusi į automobilį veltui bandau įžiūrėti blausią televizoriaus skleidžiamą šviesą dėdės Eriko lange – jos nė ženklo, vien juoda tamsa.
Rytojaus dieną neturiu kada atsikvėpti. Lakstau iš vieno miesto galo į kitą. Pas dėdę Eriką labai susivėlinu, nes prieš tai tenka atsėdėti tėvų susirinkimą dukters darželyje, kuris pernelyg užsitęsia svarstant, kokį Kalėdų Senelį šventei reikėtų užsisakyti – laplandietišką ar tradicinį, raudonu kostiumu. Tradicinis jau visiems nusibodęs, sako viena mama, tegul bus Laplandijos, juk įdomiau. Ką jūs kalbat, atkerta žvitraus rudakio berniuko tėtis, kaip tik reikia tradicinio, raudonu kostiumu. Jei mane patį vaikystėje būtų aplankęs kitoks senelis – nebūčiau juo iš viso patikėjęs, o tai reiškia – nebūčiau patikėjęs stebuklais, sakykit, o kas gali būti baisiau? Jūsų toks siauras požiūris, atkerta atkaklioji mama, fi, nematot nieko toliau savo nosies, negadinkite šventės. Viskas užtrunka tikrai labai ilgai. Pagaliau pavyksta ištrūkti. Lyg to būtų maža, nerandu figų. Tenka apvažiuoti net keletą parduotuvių, kol pagaliau gaunu dėžutę.
Tiesą sakant, jaučiuosi nusiplūkusi, todėl kai abu susėdame dėdės Eriko virtuvėje, man nesinori kalbėti. Padedu ant stalo figas. Gražios, rinktinės. Abu žiūrime į popierinę dėžutę ir tylime.
-Labai pavargai? – klausia Erikas. Akyse tikras, nuoširdus rūpestis ir ta pati, neaiški kaltė.
-Gal, - gūžteliu pečiais, nesiginu.
-Be viso kito, dar ir aš.
Mosteliu ranka. Į galvą - tikriausiai iš nuovargio - šauna spontaniška mintis.
-Gal norėtum kitą savaitę kartu su mumis nueiti į Kalėdų Senelio šventę? Dovanėlės, kalėdinė programa – na, pats žinai. Būtų smagu. Kaip manai?
Jis tyli, kol kas svarsto klausdamas savęs: būtų smagu ar ne?
-Gal, - netvirtai pažada.
-Puiku! Užsuksime tavęs apie ketvirtą. Prieš tai dar paskambinsiu.
Ak, kaip nudžiugs Abigailė! Kaip apsidžiaugs pagaliau išgirdusi, kad jos tėvas panoro nueiti į darželinukų šventę. Jau girdžiu, kaip ji suklūsta iš džiaugsmo telefono ragelyje ir: „Ką tu sakai? Kur? Negali būti!“ Kalėdų Senelio šventė vaikų darželyje – bet argi ne vis vien?
Susitikimui su Kalėdų Seneliu dėdė Erikas nesipuošia. Užsukusi jo paimti randu jį su apatinėmis kelnėmis ir kojine vienoje rankoje, nesiskutusį. Jis kaltai žiūri į mane, paskui nuduria žvilgsnį į kilimą – akivaizdu, kad gailisi sutikęs vykti, nes nežino, kur yra švarūs marškiniai ir nepajėgia susiruošti laiku. Per jį pavėluosim pas Kalėdų Senelį. Nuraminu jį žaismingai pareikšdama, kad pas Kalėdų Senelį pavėluoti neįmanoma, o jei rimtai, tai laiko dar turime į valias (tyčia pas jį atsirandu pusvalandžiu anksčiau, dukra su tėčiu tuo tarpu nulekia į kitapus gatvės esančią užkandinę sudoroti poros mėsainių), virtuvėje ant stalo palieku ananasą, išlyginu marškinius, surandu megztinį ir kelnes. Dėdė Erikas užsidaro vonioje – prausiasi ir skutasi. Kai pagaliau susiruošia ir tvarkingai apsirengia, atrodo visai kitaip – netgi patraukliai, tik tas jo žvilgsnis šmėkščioja šen bei ten it blyškus elfas, trokštąs bet kokia kaina pasislėpti nuo žmonių akių.
Šventinė nuotaika mus užgriūva vos pravėrus duris: visu garsu skamba kalėdiniai jingle bells, mamos ir tėčiai vienas po kito vedasi už rankų savo vaikus, sodrus brangių kvepalų aromatas dvelkteli kaskart prasilenkiant. Dėdė Erikas jaučiasi tarytum patekęs į spąstus: jį apkurtina žmonių, kurių jis jau daug laiko nematė, balsai, apsvaigina visi tie kvapai, tad kaip vaiką paimu jį už rankos ir nusivedu į salę. Čia daugybė klegančių vaikų, berniukų ir mergaičių; jie supasi ant kėdžių, tabaluoja kojomis, pešioja vienas kito plunksnas, kailius bei kartoninius snapus, žliumbia. Mano dukrytė įsitaiso dėdei Erikui ant kelių ir jis apkabina ją viena ranka per liemenį antrąją pakišdamas po keliais – lyg norėtų panešioti kėdutėje. Jie abu atrodo laimingi ir mes lengviau atsikvepiame.
Pagaliau sužvanga žvangučiai ir įžengia Senelis. Jo rūbas ilgas, apykaklę ir skvernus puošia sidabriškai pilki sabalo kailio apvadai, jis dėvi tamsiai pilkas milines kelnes ir avi įspūdingo dydžio veltinius. Laplandietiškas – laimėjo atkaklioji mama. „Ho ho ho! – šaukia jis storu balsu. – Ar manęs laukėt?“ Mano dukrytė ima ploti katučių, dėdė Erikas jai antrina. „Ho ho ho!“ – patenkintas užriaumoja Senelis iškeldamas į viršų savo puošnią lazdą, nuo ko jo sabalo kailiniai nepastebimai prasiskleidžia parodydami megztinį – visai nesenelišką, ar tik ne tą patį iš drabužių išparduotuvės didžiajame prekybos centre?
Įsisuka rateliai, mįslės ir žaidimai, iš mano dukrytės plaukų išnyra visi kaspinai bei blizgučiai ir ji pribėga prie mūsų, įraudusi ir besiplaikstančiais plaukais. Užsispiria, kad kasas supinčiau ne aš, o dėdė Erikas. Ji paprasčiausiai maivosi ir nori jo dėmesio. Dėdė Erikas patvirtina, kad jis puikiai sugebąs pinti kasas, esąs tikras mažų mergaičių kasų pynimo meistras.
-Supinsi man vieną ar abi? – klausia mažoji.
-Abi, - pažada dėdė Erikas ir staiga jo veidas tarytum sustingsta. – Abi... abi...
Pinti jam sekasi prastai, nėra ko stebėtis, juk paskutinį kartą, kai pagalvoji, tai darė gal prieš devyniolika ar dvidešimt metų. Kai pagaliau baigia, mano dukrytė jam sako: „ačiū, dėde Erikai“ ir apdovanoja jį blizgančia kalėdine snaige. Dėdė Erikas paima dovaną ir nusibrauna į patį atokiausią salės kampą. Atsisėdęs ant kėdės varto ir apžiūrinėja gautą blizgutį rankose, skruostais jam kaip pupos ritasi ašaros.
Abigailė nieku gyvu negali patikėti, kad Kalėdų Senelis neturėjęs raudono palto ir didžiulio raudono maišo! Koks gi tai Senelis? Taip pat jai vis dar sunku patikėti tuo, kad jos tėvas pagaliau panoro kur nors nueiti. Papasakoju jai apie šventę ir dėdę Eriką, kartu su mano dukryte plojusį katučių. „Juk tai nuostabu, tiesa? – šnabžda ji. – Argi ne stebuklas?“ Mudviem abiem taip pat reikia stebuklų, todėl apie kasų pynimą nutyliu. Pokalbio pabaigoje ji atsidūsta, kad bilietų gauti visgi nepavyko, net ir labai brangūs švenčių laikotarpiu jie tiesiog ištirpsta, bet gal jūs kaip nors be manęs, juk ne pasaulio pabaiga tos Kalėdos, o ir tėčio reikalai, rodos, gerėja, argi ne?
Rytojaus dieną dėdei Erikui nuvežu persimonų. Ryškiai oranžiniai vaisiai žvilga lėkštėje kaip žaisliukai Kalėdų eglutei. Deja, eglutės dėdės Eriko namuose nėra. Nedrįstu paklausti, ar jis jos norėtų.
Sekantį vakarą mano atneštus persikus dėdė Erikas paima pro pravertų durų tarpą iškišęs ranką – aš pataikiusi kaip tik tuo metu, kai jis nusprendęs valandžiukę pagulėti karštoje vonioje, taigi viskas gerai, aš galinti sau važiuoti namo ir pailsėti, ačiū, labai ačiū.
Kitą dieną niekaip negaliu jam prisiskambinti. Ir dar kitą taip pat. Kai mano telefonas pagaliau suskamba pats, atpažįstu psichiatro, dirbančio privačioje klinikoje, numerį.
Koks dar atkrytis? Negaliu sutikti. Pastaruoju metu jis visai neblogai jautėsi, sakyčiau, netgi gerai. Tikrai. Nebuvo jokių požymių. Užsukdavau pas jį beveik kasdien, jis manęs vis prašė atnešti vaisių, kasdien, įvairių ir pačių šviežiausių, sakė, jam reikia valgyti vaisius, nes vaisiai...
-Jūs turbūt juokaujate, - ramiai nutraukia mane psichiatras, bet nuostabos jo balse nėra. Jis abejingai ramus, skamba pernelyg aiškiai ir skaidriai - kaip stiklas. – Kokie dar vaisiai? Jo atveju reikalingas ilgalaikis gydymas, tikėtinos laikinos remisijos, visgi labai svarbu nepalikti jo vieno. Žmogiškasis ryšys, žinote... – jis atsidūsta. – Kartais jis daro stebuklus.
Susigėstu: iš tiesų tai, ką pasakiau, skamba gana juokingai. Todėl daugiau netariu nė žodžio, tylomis išklausau naujienas apie dėdės Eriko būklę ir būtinybę hospitalizuoti.
-Jis prašė, kad atneštumėte keletą asmeninių daiktų. Sakė, jūs galite visa tai iš namų paimti.
Kuo skubiau patvirtinu - taip, taip, tikrai galiu. Viską surinksiu, atvešiu. Būsiu po poros valandų. Mane nuramina, kad jokios skubos nesą, prieš gerą valandą jam suleido vaistų, dabar jis ramiai miega ir miegos dar ilgai. Jam viskas gerai. Geriausia būtų, jei ateitumėte vakare.
Vos atrakinusi duris ir įžengusi į dėdės Eriko namus pajuntu negerą kvapą. Jis trenkia į nosį neleisdamas apsigauti. Toks keistas, aitrus, graužiantis gleivinę. Iš kur? Pirmiausia suskumbu atverti langą. Plūsteli gaivus oras. Tada nusimetu paltą, nusirišu šaliką. Kvapas nuveda mane į virtuvę – ten jis juntamas stipriausiai. Bet virtuvėje švaru ir tvarkinga: indai visi iki vieno suplauti ir sudėti į džiovyklę, tik vienišas puodelis su nebaigta gerti kava liūdi ant stalo... Bet kvapas manęs nepalieka, neatstoja, jis tvirtina atvedęs mane teisingai. Išnaršau spinteles, dėl viso ko pikto pažvelgiu į šaldytuvą. Jis beveik tuščias. Pagaliau man dingteli, kad smarvė sklinda iš slaptos nišos, uždengtos užuolaidėle, – ten, kur dunkso šiukšliadėžė, iš kurgi daugiau? Tikriausiai jau keletą dienų, gal net savaitę neišneštos šiukšlės – štai kur bus šuo pakastas. Atitraukiu užuolaidėlę. Taip ir yra: nišoje už virtuvinės spintelės šiukšliadėžė pilnut pilnutėlė!
Iš jos virste virsta daugybė greito maisto pakuočių ir vienkartinių plastmasinių indelių. Bet kas gi čia čia? Po visu tuo, pačiame kauburio viršuje, kūpso abrikosų krepšelis. Su prekybos centro logotipu, viename šone praplėštas. Vaisiai jame minkšti, sutežę. Po juo – oranžiniai persimonai. Mano pirštai lengvai susmenga į dvokiančią vaisių košę. Negana to, kyšteli ananaso kuodas, o po juo – dėžutė figų su pelėsio sidabru... O pačiame šiukšliadėžės dugne rūgsta suspaustas apelsinas. Didysis, iš Ispanijos. Kur niekada netrūksta saulės.
Monika Baltrusaityte - Svieta, my friend
- Peržiūros: 1627
Svieta, my friend
Blakpulą palieki truputį po septynių. Tada persirengi, neskubėdama pabaigi arbatą, apsitvarkai ir užsuki į parduotuvę. Iki Flitvudo – maždaug pusvalandis kelio pilkais priemiesčiais. Dažniausiai išvyksti jau naktėjant, kas minutę darosi vis tamsiau, tavo automobilis tarsi lenktyniauja su naktimi. Vasarą, kai temsta vėliau, kartais trumpam stabteli prie jūros. Sutrauki cigaretę vangiai stebėdama rūkanoje ištirpusius, šunis vedžiojančių žmonių siluetus, išpučiami dūmai lėtai sklaidosi dulsvame ore. Retai leidi sau tokią pramogą – skubi namo.
Nors čia gyveni jau beveik dešimt metų, ne visada iki galo supranti, ką tau pasakoja slaugomi senoliai. Tas britiškas akcentas. Atvykusi manei greitai pralaušianti ledus ir bandei kiek įmanoma geriau jį įvaldyti, bet galop pasidavei ir savo kovą pralaimėjai. Užtenka prasižioti ir iškart paaiškės, kad atvykai iš Rytų Europos. Iš pradžių dėl to buvo truputį gėda, bet dabar jau nekreipi dėmesio.
Būna, suirzti, kai nepavyksta suprasti senukų greitakalbės. Ypač sunku išgirsti, ką paskubomis, savo švokščiančiu balsu švebeldžiuoja karo veteranas Oliveris. Per penkerius metus pavyko išsiaiškinti tik tiek, jog užaugo Jorkšyre, o per karą tarnavo Indijoje, Birmoje ir Sumatroje. Jis iki šiol galvoja, kad esi rusė, tad kartais įsiteikti bando tarp visų „darling“ ir „honey“ įterpdamas ir kokį rusišką žodelį. Kiekvieną sakinį vejasi jo žodžius aplenkiantys, ūmūs kosulio priepuoliai, kuriems atslūgus, Oliveris jau būna pamiršęs, ką sakė prieš tai.
Pati žinai, kad esi gera slaugė. Senoliai tave mėgsta. Daug nepliurpi, visad santūriai šypsaisi, išklausai. Turbūt tiki radusi pašaukimą, nors šiandien, kai vėl po kurio laiko man parašei, suabejojau. Iš tavo užuominų ir pasimetimo susidariau įspūdį, kad patekai į tą nelemtą situaciją, kai viską reikia pradėti iš naujo.
Jei Oliveris – karo veteranas, tai tu, Svieta, esi naujų pradžių veteranė. Juk tiek tuščių puslapių atvertei, tiek pirmų sakinių parašei, kad dabar galėtum vesti mokymus ar išlikimo seminarus. Galėtum rinkti pinigus, knygą parašyti galėtum. Ar kada apie tai pagalvojai?
Ei, Svieta. Man įstrigo, jog nuolat primeni, kad niekada nebuvome draugės, bet nebuvome ir priešės. Gal todėl po tiek metų staiga mane prisiminei ir nutarei viską papasakoti.
Iš pradžių kalbėjai atsargiai. Kaip baikštus žvėrelis artinaisi prie manęs iš lėto, vis stabteldama patikrinti, ar saugu. Klausei, ar girdėjau, kaip laikosi kiti mūsų klasiokai, ką jie veikia, kur gyvena, kur dirba. Tada paaiškėjo, kad apie visus ir pati daug žinai – bandei parašyti vienam, kitam žmogui, su kai kuriais pavyko užmegzti trumpą pokalbį.
Buvau vienas iš tavo adresatų. Šovei aklai ir pataikei. Galvojai, persimesime keliais žodžiais ir tuo viskas baigsis, bet tavo žinutėje atradau kai ką daugiau. Tai, ko nesugebėjau perskaityti prieš devynerius metus, kai pirmąkart su manimi susisiekei.
Tąkart studijavau antrame kurse. Vėl šovei aklai – o gal pasiseks? Dirbai kasininke. Kartą į parduotuvę atėjo vienas mūsų klasiokas, kurį priėmė į televiziją. Tavęs neatpažino, bet didžiavaisi jo sėkme nuoširdžiai lyg sena bobutė, kurios anūkui pavyko prasimušti. Nė pusmetis nebuvo prabėgęs po Andriaus mirties, o tau jau antrąkart reikėjo viską pradėti iš naujo. Žinoma, tada nieko man nesakei. Bandei artintis, bet mečiau akmenį ir pabaidžiau – parašiau, kad dabar su draugais esu Niujorke.
Kaip smagu, numykei tąsyk ir dingai devyneriems metams. Juk tu dirbai kasoje, o aš trainiojausi Niujorke, pirkau džinsus ir rankinukus. Ei, Svieta, nepyk, kad tavęs neišgirdau.
Stebiuosi, kaip ryškiai prisimeni visus iš pirmos klasės. Tuos vaikus, dabar – jau suaugusius žmones, regiu lyg per miglą, o tu pameni kiekvieną smulkmeną. Net atsiuntei nuotrauką, kurioje mėgdžioji, kaip Laima laiko tušinuką. Prisimeni, kokios spalvos švarkelius vilkėdavo mokytoja ir gali atkartoti jos erzlią eiseną, kai sukryžiavusi rankas už nugaros, ji mindžikuodavo per klasę. Mano atmintyje tas laikas susidrumstęs lyg ką tik užpilta kava, paviršiuje išnirusios tik kelios ryškesnės detalės – medumi sutepti kukūruzų batonėliai, kainuodavę 50 centų, spalvas keičiantys flomasteriai, kuriuos vieni iš kitų vogdavome, ir miško iškrypėlis, retsykiais be kelnių staipstydavęsis po mūsų klasės langais.
Tave, Svieta, irgi prisimenu – kaip pati sakai, nebuvome draugės, bet nebuvome ir priešės. Kartą pavogei iš manęs 50 centų, kad nusipirktum tą kukurūzų batonėlį, kurį per pertraukas valgydavo mergaitės. Apie vagystę prasitarei tik dabar, bet juk galėjai ir nesakyti – dingusių pinigų tąkart net nepastebėjau.
Santūriai besišypsanti, draugiška, visad tą patį, nuskalbtą, dryžuotą megztinį vilkinti Svieta. Tylioji mergaitė iš SOS vaikų kaimo. Ši detalė, vėliau sukėlusi tau tiek rūpesčių ir nemalonumų, anuomet niekam nebuvo įdomi. Pirmoje klasėje Svieta tebuvo Svieta iš vaikų namų. Niekam nerūpėjo žinoti, kaip ji ten atsidūrė ir kuo skiriasi nuo mūsų. Niekas nesuprato, kodėl Svieta taip nemėgsta bananų ir kodėl jos veidas apniunka, jei klasėje kas nors juos valgo. Užtenka ir salsvo kvapo, kaip voratinklis išsikerojančio ankštoje patalpoje lupant mėsingą žievę, kad taptum panaši į išgąsdintą žvėrį, pasirengusį pulti.
Bananiniai ledų kokteiliai ilgą laiką buvo vienintelis tavo maistas stoties Makdonalde. Ištisus mėnesius stūmei ten savo dienas laukdama grįžtančios mamos. Pasigailėję purvinos, apdriskusios mergaitės, bet kokiomis oro sąlygomis tarsi prikaltos prie girgždančių sūpynių vaikų žaidimų aikštelėje, kokteilių išnešdavo darbuotojai. Jei mama nepamiršdavo tavęs pasiimti, nakvodavote laiptinėje arba nykioje landynėje pas vieną iš jos draugužių. Ant grindų tau patiesdavo nešvarų, svetimų kvapų prisigėrusį čiužinį. Monotoniškas, šalia stovinčios lovos spyruokliavimas ir girtos, prislopintos aimanos ilgai neleisdavo panirti į miegą, o miegas tuo metu buvo geriausia, kas gali įvykti per parą.
Pameni, kodėl atsidūrėte gatvėje – iš Sudervės jus išvijo patėvio giminės, bet kodėl stotis buvo vieta, į kurią pirmiausia patraukėte su mama, šiandien negali paaiškinti.
Sudervėje prabėgo šviesūs, ankstyvos vaikystės metai. Su patėviu mama apsigyveno, kai tau buvo vieneri. Jis prekiavo naudotais televizoriais ir visai neblogai vertėsi. Turėjo dukterį iš ankstesnės santuokos, didelį namą miško pavėsyje. Nors tavo naujoji sesuo buvo keleriais metais vyresnė, kartu žaisdavote ant dobiliukais pabarstytos pievos, patėvis ir pripučiamą baseiną jums buvo nupirkęs. Mamą, užaugusią šešių vaikų šeimoje ir pagimdžiusią septyniolikos, jis, galima sakyti, ištempė iš tamsos, kuri buvo jai skirta ir kurią vėliau pati pasirinko.
Tai įvyko kiek anksčiau nei atsidūrėte gatvėje. Sudervėje mama įniko į taurelę ir susidėjo su įtartina kompanija. Tie patys žmonės vėliau padarė tai, apie ką rašė visi laikraščiai. Buvo privažiavę policininkų, žurnalistų.
Tą rytą kieme vėjas švilpavo tarp beržo šakų, barstė žiedadulkes nuo žirginėlių. Jų visur buvo tiek daug, kad beviltiška šluoti. Miško papartynai gaudė viena nata tarsi norėdami įspėti.
Prie ūkinio pastato pirmoji jį pamatei. Tiksliau, išvydai kojas, bet to užteko.
– Tėti? – pašaukei netikėdama, kad atsilieps.
Dabar sugrįžkime trumpam į tuščią Makdonaldo žaidimų aikštelę. Lauke žvarbu, ankstyvas ruduo. Vis dar sėdi ant tų sūpynių. Vilki tą pačią ploną, gėlėtą suknelę, su kuria išėjai iš namų prieš kelis mėnesius, siurbčioji bananinį ledų kokteilį. Stebi pravažiuojančius automobilius ir vienas sustoja.
Tai buvo lemiama, viską perrašiusi akimirka, nes automobilyje sėdėjo mokytoja, jau kelis mėnesius mokykloje tavęs pasigedusi. Taip atsiradai naujai įkurtame SOS vaikų kaime, išsigydei niežus, išsivaikei blusas, vėl buvai išsiųsta į pirmąją klasę, kurioje tave sutikau.
Kaip man pasisekė užaugti SOS kaime, o ne vaikų namuose, kartais pasidžiaugi. Turėjome auklytę, vadinome ją mama, mūsų namelyje gyveno šeši vaikai. Vasarą keliaudavome į stovyklas, kartais – net į užsienį išvykdavome. Vaikų namuose apie užsienius galėtum tik pasvajoti.
Vienoje tų stovyklų jau vėliau, būdama paauglė, sutikai Andrių. Tik jis nebuvo veteranas kaip tu ir Oliveris. Jam užteko ir trupučio, kad pasikartų.
Pagaliau pasieki Flitvudą. Įvažiuoji į kiemą, pastatai automobilį garaže. Paspaudi pultelį ir garažo durys lėtai užsidaro sukeldamos baisų triukšmą. Kambaryje vyras niūrai dėbso į televizorių, stebi futbolo rungtynes. Kai įeini, jis trumpai žvilgteli tavo pusėn pro tankiai surauktus antakius, o mažas, mielas berniukas pribėga ir šiltai apsikabina.
Kartą paklausiau, ar kalba sūnus lietuviškai.
Sunkiai, atsidusai, namuose šnekame angliškai, tėvas vaiką mokina hindi, tai nesinori dar labiau jo apkrauti. Nenoriu, kad ir jis būtų mišrainė.
Šitaip vadini save, nes vardas rusiškas, pavardė indiška, o pasas lietuviškas. Užtat džiaugiesi, kad dabar turi viską. Viskas yra švari virtuvė. Viskas yra karštas vanduo. Indaplovė, skalbimo mašina yra viskas. Viskas yra kuskuso kruopa, prilipusi ant minkšto sūnaus piršto. Kai ištekėjai, visa giminė, be jokios sąžinės graužaties leidusi tau augti SOS vaikų kaime, staiga prisiminė, kad egzistuoji. Juk Svieta dabar turi viską.
Taip į gyvenimą ir mama sugrįžo. Tiesa, grįždavo ji ir seniau – kartkartėmis aplankydavo, atnešdavo naujų flomasterių, žadėdavo susiimti.
Jei ne šią, tai kitą vasarą tikrai tave išsivešiu, kartodavo drebančiu balsu, baikščiai dairydamasi, ar niekas nesiklauso. Tada dingdavo pusmečiui, o parėjusi sakydavo tą patį. Pasikeisti nutarė tik paskutiniais savo gyvenimo metais, kai jau žinojo, kad serga. Tada ir surado tave, atėjo iš naujo.
Ei, Svieta, juk teisini ją. Ji nekalta, nes užaugo tamsioje aplinkoje, neturėjo kito pasirinkimo.
Užtat tikrasis tavo tėvas, tas nuožmus mergišius, suviliojęs, pažadėjęs rūpintis vaiku ir dingęs kaip į vandenį, nenusipelnė nė menkiausio pasigailėjimo. Net ir su juo kartais susirašai, susiskambini – ne tavo prigimtis atstumti ir smerkti.
Dabar suprantu, kodėl parašei man antrąkart po devynerių metų. Laikas tau vėl buvo negailestingas – palaidojai mamą, o mintys apie ją nugramzdino į drumstą praeitį. Į Makdonaldo žaidimų aikštelę, didelį namą Sudervėje, tamsias stoties landynes, pirmos klasės suolą ir siaurą miško keliuką, parvesdavusį tave namo iš mokyklos. Tik medžiai galėjo paliudyti, kaip bijodavai sutikti iškrypėlį, kuris trindavosi po mokyklos langais.
Mamai mirus, pasijutai vieniša, nes tavo praeities čia niekas nesupranta. Tik tuos pačius kukurūzų batonėlius valgydavę ir kvepiančius flomasterius vieni iš kitų vogdavę žmonės žino, kas tu esi.
Vėl iškritai iš laivo ir atsidūrei už borto. Sraunioje, šaltoje tėkmėje, kai reikia sukaupti veteranišką ryžtą ir užsiropšti ant denio. Ieškojai bet kokio šiaudo, bet kokio žmogaus, galinčio suvokti aplinką, iš kurios atėjai. Laukei, kol sustos automobilis.
Sugrįžai į primirštus sąmonės užkaborius, tave užrašiusius ir sukūrusius. Jie sukūrė kasininkę, slaugytoją, indo žmoną ir mamą, kurios vaidmuo tau sunkiausias, nes kad ir kiek pastangų beįdėtum, tamsa kartais tave nugali. Tomis akimirkomis, lyg užuodus bananų kvapą, akyse apsigyvena išgąsdinto žvėries žvilgsnis, po akimirkos tampantis nuožmus ir negailestingas, pasirengęs puolimui. Toks pats, kokį kadaise regėdavai jos akyse.
Džiaugiuosi, kad vėl išsirinkai mane. Parašei ir šiandien, kai su vyru nutarėte išsiskirti. Kol kas nežinai, kur apsistosi su sūnumi, ką veiksi toliau. Dar vienas tuščias puslapis, nubloškęs į rudenėjančią Makdonaldo žaidimų aikštelę. Vėl sėdi ant sūpynių, vangiai stebi ošiančią gatvę. Kelintas tai kartas, gal pameni?
Tu – veteranė, Svieta, viskas bus gerai. O dabar eik miegoti, juk vėlu. Be penkiolikos šešios suskambės žadintuvas, teks stotis ant kojų. Vešiu sūnų į darželį, važiuosiu į Blakpulą. Oliveris prašė, kad nupirkčiau jam laikraštį. Kai padėsiu ant stalo, jis nusišypsos savo bedante šypsena ir sakys: „Sposibo, Olga.“
Kai viskas nuslūgs, kai aikštelėje, prie Makdonaldo, pagaliau kažkas sustos, parašysiu. Nepamiršiu papasakoti, kaip vėl įsiropščiau į denį, kaip kūriau viską iš naujo.