Inercija, arba 40 km/h
Kai Šarlotė atėjo į stotelę, Alexo honda jau stovėjo kelkraštyje. Jie lėtai nuvažiavo iki Verkių ir parūkė, žiūrėdami į apleistų dvaro arklidžių sieną, kurioje žiojėjo plyšys. Viršum jo vaikai buvo nupaišę nosį ir todėl tas plyšys priminė burną, prasišiepusią savotiškomis nuskilinėjusiomis „lūpomis“ ir rodančią aštrius „dantis“. Galėjai pamanyti, kad tos arklidės – gyva, retais medžių šakų „plaukais“ apaugusi, esybė, prisiėmusi lūžio, kurio jai reikėjo, kad šypsotųsi, siaubą. Užgesinęs nuorūką, Alexas paėmė čipsą, kuris stirksojo įspraustas tarp ventiliatoriaus grotelių, ir kruopščiai, klausydamas, kaip jis skylinėja tarp dantų, jį sukramtė.
Paskui kaip įprastai važinėjosi po miestą, ieškodami už ko užsikabinti.
Santariškės. Jeruzalė. Baltupiai. Kalvarijos. Tada – Antakalnis, Rasos, Liepkalnis, Vilkpėdė. Mašina skriejo per rajonus švelniai, nebildėdama į duobes, tarytum apskritai pakilusi nuo žemės – kaip skrajojantis kilimas. Oras taip pat buvo šilko švelnumo, neįtikėtinai minkštas.
Ji padėjo savo delną ant jo pirštų, tvirtai įsikibusių vairą, ir vieną minutėlę, susitapatinus su vairo judesiais, jai rodėsi, kad jiedu abu balansuoja ant priešingų svarstyklių, nežinia ką sveriančių, lėkštelių, stengdamiesi palaikyti pusiausvyrą.
Karoliniškės. Viršuliškės. Šeškinė. Pašilaičiai. Fabijoniškės, vėl Baltupiai, Jeruzalė, Žirmūnai. Pavadinimai, tariant juos mintyse, skylinėjo į skiemenis su garsu, primenančiu burnoje lūžinėjančių čipsų traškesį.
Alexas kiek netikėtai sustojo Žvėryno transporto mazge. Jiedu išlipo ir laviruodami tarp taksi automobilių pėsčiomis pasiekė jo pakraštyje stovintį kebabų kioską. Viduje garsiai grojo radijas. Palinkusi ir profiliu į juos atsisukusi jaunutė pardavėja kažką kapojo dideliu peiliu – iš tolo atrodė, kad ji abejingai, su beveik pamaldžiu nuolankumu pjausto nuo savo plaštakos pirštus ir meta juos į dubenėlį. Begėdiškai vangiai, spindėdamas riebalais, už jos nugaros sukosi mėsos ritinys.
Buvo aišku, kad intuicija jį apgavo. Jiedu be žodžių grįžo į mašiną ir išvažiavo.
Centras. Savanorių prospektas. Paneriai. Vaduvos stotelė – atvažiavę čia troleibusais, tranzuotojai iki trasos pėdindavo pėsčiomis. Mažiau patyrę, kurie nežinojo, kad maždaug už kilometro kelias šakojasi, tranzuodavo iškart už pėsčiųjų perėjos.
– Ar tu turi žemėlapį?
Alexas numojo ranka. Abu puikiai žinojo, kad nepadės joks žemėlapis, – įveikti realybę galima tik visiškai sutapus su tuo, ko ieškai, besąlygiškai tikint – kaip tranzuotojas anksčiau ar vėliau įtiki, kad galia stabdyti slepiasi jo rankos judesyje.
Ant kalno esančioje degalinėje jie įsigijo cigarečių, butelį „Čepkelių“ ir, nesant įprastų, kaukolės formos žiebtuvėlį. Pasukus ratuką, iš jos pakaušio veržėsi ugnis, o akiduobėse degė dvi silpnos lemputės.
Jie lėtai išėjo į trasą ir Šarlotė, jausdama, kaip gebėjimas paveikti vairuotojo protą ir sustabdyti mašiną susitelkia į pirštų galiukus, iškėlė ranką. Tuo metu nieko negalvojo – matė save jaunystėje, gal septyniolikos ar aštuoniolikos, su tuometiniu draugeliu Smiltynės miške raktu gremžiančius vyno kamštį.
Sucypė stabdžiai ir mašina, keliolika metrų pačiuožusi asfaltu, sustojo. Smulkus, tamsaus gymio vyriškis, apsirengęs odine striuke, gerokai jam per didele, su apgamu ant kaklo važiavo iki Naujųjų Kietaviškių – sustojęs tik pasakyti, kad niekuo negali padėti.
– Mums tinka į Naująsias Kietaviškes, – pasakė Alexas.
Važiavo nekalbėdami, žiauriai lėtai. Negalėdamas išlaisvinti savo jėgos drebėjo ir duso motoras. Spidometras rodė keturiasdešimt kilometrų per valandą greitį.
Pravažiavus Vievį, vyriškis sustabdė mašiną šalikelėje, išsitraukė popieriaus skiautelę ir palinkęs ties prietaisų skydeliu, skleidžiančiu silpną šviesą, mėgino kažką joje įskaityti; jo lūpos ėmė krutėti lyg besimeldžiančio senolio.
Alexas spragtelėjo žiebtuvėlį – iš kaukolytės pakaušio pliūptelėjo ugnis, įsižiebė akiduobės. Jiedviems tai pasirodė baisiai juokinga ir jie ėmė kvatotis – tiesiog neįmanoma buvo sugalvoti kvailesnio ir labiau netinkamo šioms aplinkybėms daikto.
Vairuotojas atšlijo, patraukdamas tolyn ir ranką su popierėliu, bet tuojau pat, alkūnei atsirėmus į lango stiklą, staigiu judesiu grąžino ją į ankstesnę padėtį. Liepsnos atšvaitai akyse sumirgo kaip nepasitikėjimas: jam įtartinas rodėsi tiek šaltis, smogęs į jo alkūnę nuo stiklo, tiek ugnis, kurią, taip netikėtai žybtelėjusią, jis galėjo įtarti esant netikrą. Nesuvokdamas ką daro, prikišo popierėlį prie liepsnos. Šis žaibiškai užsiliepsnojo ir, anam nespėjus nė mirktelėti, virto pelenais.
Smalsumo instinktas, pakurstęs jo ranką link ugnies, sugriovė jo planus. Kad ir kas buvo tame raštelyje, – ar adresas, ar laiškas, ar pagaliau instrukcija, kaip egzistuoti 40 km/h greityje, – iš viso to teliko degėsių siūlai. Jis atsigręžė į juodu. Kur jie važiuoją? Nuvešiąs, kur reikia.
– Net nežinau, kaip jums paaiškinti, – atsargiai pasakė Alexas. – Mes ir patys dorai nežinome, kur yra mūsų tikslas, ir ar jis apskritai yra.
Nors tai buvo visiškai neįtikėtina, atsakymas vairuotoją tenkino.
– Vadinasi, pirmyn. Visą laiką pirmyn.
Jagėlonys. Lingės. Beižionys. Posūkis į Žuvyčius. Semeliškės. Pastrėvys. Mašinos ratai bildėjo į žvyrkelio duobes, pavadinimai slydo pro akis lėtai, atsiskleisdami visa savo esmės nesuprantamybe. Spidometras, kaip ir prieš tai, rodė keturiasdešimt kilometrų per valandą.
Įsikibusi į sėdynės minkštimą, Šarlotė stengėsi sau pasakyti: viskas gerai, situacija valdoma; jis nėra pamišęs. Jis – kaip ir jie, kaip ir visi kiti – tik aplinkybių auka, tik žmogus, akimirksnį atsidūręs anapus greičio ir lėtumo ir, tuo pačiu būdu, anapus savęs.
Lempų šviesos blizgino tvenkinių, kurie tęsėsi kone iki pat horizonto, brėžiamo tolumoje autostrada lekiančių automobilių šviesų, vandenis. Alexas užžiebė žiebtuvėlį – žvitriai sužibo kaukolytės akys. Ją nukratė šiurpas.
– Tai gal jau sustosit kur nors čia? – atsargiai paklausė.
Vairuotojas tarytum negirdėjo, atrodė atmerktom akim užmigęs prie vairo. Kaip užsikirtęs automatas, nepaklūstantis komandoms, jis veikė kažkokiu kitu režimu, priklausė kitai, lėčiau nei likusiosios judančiai visatai, kurios kontinuumas buvo – 40km/h.
– Ei, ei, sustokit! Atvažiavom! – Alexas papurtė vairuotoją už peties ir mašina sustojo. Abudu jie nesitikėjo, kad tai nutiks taip lengvai, be jokių derybų.
Žinoma, jie nueis tuos kelis kilometrus iki autostrados.
Jiems atitolus, automobilis irgi pajudėjo ir ėmė slinkti iš paskos pėsčiojo greičiu, išlaikydamas maždaug dešimties penkiolikos metrų tarpą. Nesigirdėjo variklio garso. Atrodė, kad jis sklendžia oru – kaip vaiduoklis.
Norą bėgti sutramdė blaivus protas – aplinkui vien tvenkiniai, nėra kur pasukti ir pasislėpti.
– Gal jam pasakyti?.. – jau pradėjusi kalbėti ji suvokė, kad nieko pasakyti neįmanoma. Kalba – net ir simbolių kalba, kuria kartais pavykdavo užčiaupti, kas nekalba – buvo bejėgė. Jiedu pagreitino žingsnį.
Mašina priartėjo – visiškai atvirai važiavo jiems iš paskos, nušviesdama kelią lempomis. Vairuotojo veidas už stiklo atrodė guminis.
– Ką jis, po galais, daro? – išrėkė Alexas ir piktokai sudavė kelis kartus į automobilio kapotą. Tai buvo grasinimas, bet toks, kurio galima išsiginti, pavaizduojant jį kaip pokštą. Nebuvo ant ko išsilieti. Prieš juos, už plono stiklo, buvo pati inercija, – savyje užsisklendęs, savimi mintantis aklas instinktas, neįstengiąs suvaldyti savo plitimo.
Jie dar pabėgėjo į priekį, viltis, kad vairuotojas pasiliks stovėti kelkraštyje arba apsisuks ir nuvažiuos, palikęs juodu ramybėje, tebebuvo gyva. Tarpas tarp jų ir mašinos padidėjo, bet vairuotojas nė nemanė stoti ar keisti krypties.
– Padarykim... Ką aš žinau, po galais? Eikim taip, lyg nieko nebūtų... Pradedam! – sukomandavo Alexas.
Kurį laiką jis taip ir ėjo – palinkęs į priekį, iš pažiūros ramus, bet jo pirštai krutėjo, o tai rodė, kad jis nervinasi. Vieną akimirką, turbūt neatlaikęs įtampos, Alexas apsigręžė ir puolė prie automobilio. Mirksnį jai dingtelėjo, kas bus, jei jis išvilks vairuotoją ir jį nužudys. Bet jis atidarė dureles ir įšoko į vidų. Ji, nors ir nespėjo susigaudyti, kas vyksta, įvirto į mašinos galą.
– Atleiskit, nusprendėm dar šiek tiek su jumis pavažiuoti. Nėra prasmės eiti, kai vis tiek... – jo mandagumas sukrėtė netgi labiau nei sprendimas pasiduoti.
Vairuotojas nuspaudė pedalą ir mašina ėmė greitėti, kol pasiekė keturiasdešimt kilometrų per valandą greitį. Lempos apšvietė užrašą „Naujosios Kietaviškės“. Apsukę ratą, jie vėl buvo ten, iš kur išvažiavo.
Pro šalį slinko nepažįstami pavadinimai. Jie painiojosi su žuvų, kurias ji nežinia kodėl prisiminė, pavadinimais.
Negalėjai įveikti to, kas buvo pati inercija. Jei būtų užpuolę vairuotoją, surišę jo rankas, automobilis būtų važiavęs pats. Jei bėgtų, šis nenuilstamai ir aklai, kaip pasimetęs šuo, sektų iš paskos. Koks skirtumas, ar pasitiks ją ramiai, ar labai bijodami?
Mašina pračiuožė autostrados viaduką ir vėl nėrė į tamsą. Prašytis ir vėl išleidžiamiems lauk atrodė nederama, netgi nesąžininga. Proga buvo praleista. Gniaužydami sėdynių apvalkalus jie žiūrėjo į naktyje lekiančias mašinų šviesas.
– Vis tiek niekas nestotų... naktį...
Alexas ieškojo racionalaus, kiek tai įmanoma, pasiteisinimo. Juos įtraukė į žaidimą, kuris neturėjo nei taisyklių, nei tikslo. Ir tai buvo pats lėčiausias žaidimas, kokį tik galima sugalvoti. 40km/h.
Už lango šmėstelėjo didžiulis grybas, pakibęs virš stalelio su kėdes atstojančiomis medžio kaladėmis. Tik jį pravažiavus, Šarlotė suvokė, kad tai buvo pavėsinė.
Dar už kelių šimtų metrų, palei šalia kelio tamsuojančius apleistus statinių grebėstus, lempos apšvietė ant kelio gulintį margaspalvį paplūdimio kamuolį. Stuktelėjus į jį bamperiu, kamuolys nulėkė į priekį ir kurį laiką ritosi priešais automobilį, lyg rodydamas kelią. Alexas suspaudė jos ranką, tačiau pats liko toli, ir jai dingtelėjo, kad kamuolys – tai jo haliucinacija, kurią jis bijojo regėti vienas, todėl ja pasidalino.
Tąsyk nakties juodumoje kažkas švystelėjo. Liepsnų burbulas, kurį jie pirmiausia išvydo atsispindintį vandenyje ir palaikė mėnuliu, tik keistai susikarpiusiu, išniro iš už apleistos žuvų šėryklos, įstrižai nusklendė viršum jų automobilio ir žemėdamas pranyko už krūmų, skiriančių kelią nuo dirbamų laukų – galėjai pamanyti, jog tas pats kamuolys, nuriedėjęs nuo kelio, apsireiškė kitoje dimensijoje, kaip kiniškas žibintas.
Vairuotojas iššoko iš mašinos ir puolė link jo; jie – iš paskos.
Nuo smūgio į žemę žibintas buvo subyrėjęs ir liepsnojančiais gabalais išsidrabstęs po pernykštes ražienas. Kai apsidraskę veidus jie prasibrovė pro krūmus, ugnis jau buvo persimetusi į sausus stagarus ir pamažu plėtėsi, nakties juodumoje žioravo melsvais ugnies žiedais apsigaubusios šviesos salos. Nedelsdamas nė sekundės vairuotojas puolė prie tų beįsidegančių stagarų ir ėmė juos trypti, strapaliodamas ir aukštai kilnodamas kojas. Nors atrodė juokingai, jis veikė ryžtingai ir tiksliai, taip, kad netgi galėjai pamanyti jį turint vilties, kad pasinaudojus ugnim kaip laiko kirmgrauža įmanu sugrįžti laiku atgal ir išgelbėti nuo pragaišties tą popierėlį, kurį pats per savo kvailumą arba išsiblaškymą sudegino.
Liepsnai nuslopus, jis atsinešė iš mašinos ir išpylė ant žarijų beveik pilną kokakolos butelį. Į orą šnypšdami šovė cukringi garai. Jam sugrįžo sąmonė, jis godžiai traukė garus ir suglumęs žiūrėjo į etiketę.
Juos nuvežė į automagistralę ir išleido kelkraštyje. Vairuotojas atrodė atkutęs ir, kaip rodėsi, atgavęs ramybę – kaip žmogus, padaręs viską, kas nuo jo priklausė. Atsisveikindamas įdavė jiems sumuštinių pilną maišelį ir išvažiavo atgal į naktį.
Vos iškėlus ranką sustojo jaunutė mergina – neseniai pati tranzavusi, todėl suprantanti, koks mėšlas stovėti naktį kelyje ir žiūrėti, kaip pro šalį švilpia mašinos.
Ji studijuojanti Vokietijoje ir kaip tik rytoj turinti svarbų atsiskaitymą, o skrydis į Berlyną – velnioniškai anksti. Jei sugautų auksinę žuvelę, paprašytų, kad lėktuvas išskristų ne šeštą, o bent aštuntą ar devintą, ir ji galėtų keliomis valandomis ilgiau pamiegoti.
– Auksinę žuvelę? – keistai, tarytum ką tik būtų prabudęs iš gilaus miego ir dar nesuprastų žodžių reikšmių, paklausė Alexas.
– Ne tą, kuri būna akvariumuose. Tikrą.
Visi trys nutilo. Auksinė žuvelė buvo rimtas ėjimas.
– Tai tu mūsų auksinė žuvelė, – pasakė Alexas, – mes tave sugavom. Dabar laikas pildyti norus.
Mergina juokėsi – matyt, priėmė tai kaip komplimentą.
– Šarlote, ko tu prašysi mūsų auksinės žuvelės?
– Nežinau, gal riestainių už penkias kapeikas, kurių šiais laikais nebekepa?
– Aš taip nesismulkinčiau, – nusijuokė Alexas. Ji irgi linksmai nusijuokė, vaizduodama nesupratusi jį tarus, jog jis neprieštarautų, kad kažkas tarp jų būtų.
– O ko norėtų pati auksinė žuvelė?
– Aš nesismulkinsiu! „Estrellos“ čipsų su krapais! Didelį!
Jie sutiko jos žodžius ovacijomis. Mergina kirto ant stabdžių ir vos nesukėlusi avarijos įsuko į poilsio aikštelę, kurios pašonėje stirksojo buvusio restorano grebėstai. Iš bagažinės ištraukė čipsus.
Jiedu su Alexu nugėrė „Čepkelių“, mergina, kadangi buvo už vairo, tik simboliškai priglaudė butelį prie lūpų.
– Aš apšalusi. Pirmąkart gyvenime matau auksinę žuvelę, kuri vaišina čipsais, – pasakė ji.
Visi drauge nusijuokė.
– Čia netoliese sušaudyta du tūkstančiai žydų. Tiksliau – tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt septyni. -- Nuo alkoholio, o gal nuo naujai kilusios žaidimo aistros Alexo balsas tapo švelnus.
– Jeigu aš būčiau auksinė žuvelė, aš juos prikelčiau, – pasakė mergina. – Juk jie niekuo nekalti. Protu nesuvokiu, kaip tai galėjo šauti į galvą.
– Bet ką apie tai pasakytų kiti žydai, kurių tu neprikeltum?
– Jeigu aš būčiau auksinė žuvelė, aš galėčiau prikelti visus žydus. Kokios problemos?
– Visus iki vieno? Du šimtus tūkstančių? Visus Lietuvos žydus, kurie buvo nužudyti per Antrąjį pasaulinį karą?
– Taip.
Alexas staigiai nuleido akis žemyn ir sumurmėjo:
– Dar niekada negirdėjau apie auksinę žuvelę, kuri prikėlė du šimtus tūkstančių žydų!
Mergina vėl nusijuokė, apsimesdama, kad išgirdo kažką juokingo. Bet dabar jos juokas, kitaip nei prieš akimirką, skambėjo dusliai – tarytum iš kapo duobės.
– Atleiskit, man šiandien nesiseka juoktis, – pajutusi, kad galbūt padarė klaidą, pasakė ji.
– Tai turbūt dėl to, kad burna pilna čipsų druskos. Kai burna pilna čipsų druskos, sunkiau juoktis. Aš žinau, – pasakė Šarlotė.
Tai buvo puiki tema. Jie aptarė druską ir smulkias bei aštrias čipsų nuobiras, kurios skaudžiai suraižo gomurį, ypač jei kramtai čipsus neatsargiai.
– Čipsai – niekis, – nutraukė jas Alexas. – Pagalvokit, kaip būtų nepatogu, jei burna būtų pilna kraujo. Norint nusijuokti, reikėtų jį arba praryti, arba išspjauti.
– Aš... – pradėjo mergina.
– Geriau grįžkim prie Judenfrage, – numojo ranka Alexas. – Du šimtai tūkstančių papildomų burnų – per vieną akimirką. Ar pagalvojai apie tai? Čia net Vokietijos socialinė sistema neatlaikytų. O juk tie prikeltieji žydai būtų... kaip čia geriau pasakius... neprisitaikę gyventi dvidešimt pirmajame amžiuje... Ar neatsitiktų taip, kad džiugiai priėmusi prikeltuosius, visuomenė netrukus išreikštų pageidavimą... jų skaičių ir vėl šiek tiek sumažinti?
Mergina kramtė lūpą.
– Kadangi šiuolaikinė, save modernia laikanti visuomenė dėl Holokausto turi daug... išankstinių nuostatų, šį scenarijų turbūt iš karto atmesime, ar ne?! Ar ne logiška tokiu atveju būtų drauge žydais prikelti ir šiek tiek žydšaudžių? Ir tų, kurie galėtų ir norėtų įrengti dujų kameras? Modernūs žmonės, vaizduodami, kad jie čia ne prie ko, paskui galėtų organizuoti parodomuosius teismo procesus ir įkalinti juos iki gyvos galvos, taip?
– Galbūt... labai nedaug. Kokių penkiasdešimt. Arba šimtą.
– Bet įsivaizduokit, pasikviečiam mes tuos du šimtus tūkstančių žydų ir sakom jiems: taip ir anaip, chebra, labai džiaugiamės, kad auksinė žuvelė jus prikėlė, bet vardan šalies gerovės... vardan mūsų pensijų sistemos... turime šiek tiek jūsų praretinti... Todėl paprašėme auksinės žuvelės, kad prikeltų šiek tiek jūsų budelių, kuriuos netgi gal pažįstate... Jie turės neeilinę galimybę antrąsyk į jus šauti, o jūs – antrąsyk kristi nuo jų kulkos...
Alexo fantazija ištrūko į laisvę. Dabar ją sustabdyti galėjo nebent kataklizmas.
– Gerai. Aš neprikelčiau žydų. Nė vieno žydo.
– O jeigu tave priverstų? Pavyzdžiui, saugumiečiai captelėtų tave kur nors oro uoste penktą ryto, nusivežtų į drėgną rūsį, kur stovi „geležinė mergelė“... arba kuolas... ir sakytų: taip ir anaip, žuvele, mums reikia gyvų dviejų šimtų tūkstančių žydų, nes tauta užsimanė, o ir mums patiems pirštai niežti čia truputį vėl pažaisti Holokaustą, pasižiūrėti, ar tikrai toks baisus buvo, kaip sako mūsų tėvai ir protėviai? Gal anie pervertino baisumą, arba ne iki galo suprato, kaip surėdytas pasaulis? Buvo per jautrūs, senamadiški? Ką darytum?
– Aš neprikelčiau. Aš pasakiau.
Jie iš lėto grįžo prie mašinos ir sulipo į vidų.
– O jei jie imtų dulkinti tavo žuviną su žuviukais ir grasinti iš jų išvirti grandžuvienę? – kai ji užvedė variklį, pasakė Alexas. – Jei sakytų: arba du šimtai tūkstančių gyvų žydų šventam Holokausto reikalui, arba tavo žuviukai ims man ant danties, o mes tau replėmis laupysim po vieną žvynus, badysim akis ir įkaitintais virbais deginsim neršimo kanalus...
Alexas buvo nebesustabdomas. Jis norėjo sutriuškinti mergaitę čia ir dabar, atsigriebti už pralaimėjimą, kurį patyrė ankstesniame automobilyje.
– Aš neprikelčiau žydų, – pakartojo ji.
– Tai gal tada šiek tiek armėnų? Lenkų? Tutsių? Actekų, majų ir inkų civilizacijas?
Mergina prispaudė prie krūtinės čipsų pakelį, pabandė juo užsidengti kaip skydu.
– Aš neprikėlinėju žmonių. Aš ne auksinė žuvelė. Ne aš visa tai sugalvojau. Kiek galima kartoti.
– Tai kaip mums tavimi tikėti? Kaip tikėti tuo, ką matome? Gal tu nestudijuoji savo Berlyne? Gal mes – ne automobilyje, o ant šiaurės elnio nugaros? Kur yra tikrovė? Kur yra tiesa?
Pakylėtas jo balsas kūrė iliuziją, kad jis kreipiasi į kažką, kas stovi arba tvyro anapus kelio atitvarų, pakibęs viršum jų ir virš viso neoninių lempučių šviesom mirguliuojančio pakelės balagano.
– Jeigu tai kažką keičia, – jos švelnus balsas žodžio pabaigoje sucypė ir užlūždamas kimiai čerkštelėjo, – tada tikrai taip. Aš nestudijuoju Berlyne. – Ir ji sustingo, žiūrėdama į vairo centrą, tarytum norėtų įsigilinti į tai, kame slypi (ar net kas yra) pypsis.
Kaip ir daugelis lietuvių emigrantų, ji dirbo Airijoje – fermoje šėrė vištas. Ji neturėjo daug svajonių – nebent vėliau pereiti dirbti į šiltnamius arba „su grybais“. Svajonė susitaupyti nameliui gimtuosiuose Žasliuose, dėl kurios abu su draugu išvažiavo į tą mažą, purviną ir girtą Airijos miestelį, nebeegzistavo – jie nebeturėjo nei namų, nei norų.
– Aš esu Lėja Organa, – pasakė atsisveikindama. – Žinot, mano tėvai žiūrėjo „Žvaigždžių karus“ ir kažką tame atrado. Gali būti, jie norėjo laisvės.