Nežudikas
ar
Ne, žudikas
Namai svetimi, o nardo po juos nevarstydama durų, net ir dūlėjančioje vakaro prieblandoje neužkliūna už baldų, neužmina nė mažiausio daiktelio, nors ant grindų – daugybė  pustuščių dažų tūbelių, tušti buteliai, tušti cigarečių pakeliai, tuščios drabužių rankovės ir batai be pėdų, ir skrybėlė be... Kaip ji sugeba šitaip: čia baltas suknelės kartūnas šmėsteli už molberto, čia juodame lango stikle atsispindi švelnus siluetas, arba visai šalia atsiveria nuogo peties baltuma ir net įprastas kvapas, lyg būtų atsidusi visai čia pat, slysteli pro Martyno nosies galelį. Laiko pelėsiu apauga palanges, monotoniškai klapsi laikrodis be gegutės, o kai gegutė sukukuoja už lango, kai šitaip garsiai kukuoja, sustingsta visi jo teptukai ir drobės kaip būsimos šmėklos sukyla iš dirbtuvės pasienių – artėja beveidės, išblyškusios, artėja, supa ratu ir munkiškai tampos jų tuščios akiduobės, ir šaukia burnų įdubos: koooo koooo čia aaaaatvažiavaiiiii? Kooooooo? Meees lauuuuukiam.
     Kantriai laukė ir  jo bičiuliai, daug kartų įtikinėję: Martynai, tau reikia pakeisti aplinką, išsivaduoti. Pradėti viską iš naujo.
    Taip daug kas kalbėjo, bet Martynas priėmė toliausiai gyvenančių kvietimą. Vylėsi – ji nesuras, neatseks iš paskos, juk prastai orientuojasi svetimose vietose, pasiliks ten, kur...
       Langai dideli, dirbtuvės erdvėje galėtų tapyti bent trise, jam vienam šviesos net per daug, kiaurą dieną saulė iš visų pusių – ar buvo kada nors toks komfortas? Tapyk ir tapyk. Arba ilsėkis: miegamasis kambarys, virtuvė, erdvi  veranda su laipteliais į mišką, už jo – ežeras. Namas iš visų pusių apsuptas išlakių eglių vainiku, kuris, monotoniškai ošdamas, tai mažėja, tai prasiplečia. Atrodo, lyg ši sodyba būtų iškirpta iš visatos – net nepadeda žinojimas, kad už tų eglių tipiškas tvarkingas Vokietijos miestelis su parduotuvėlėmis ir banku, pašto skyriumi ir bendruomenės namais, ir netgi su mažyte šventove. Turbūt ir su įvairių žmonių skirtingais gyvenimais. Martynas dar nė karto nebuvo išėjęs iš magiškojo rato. Net nelabai domėjosi, ką jam svetingi šeimininkai paliko šaldytuve. Tuštino tik barą.
        Dirbtuvėje išrikiuoti įvairaus formato balti drobių lakštai, kaip likimo siūlomos kortos: kurią išsitrauksi ir užkelsi ant molberto? Ką pasirinksi: vynus, būgnus, širdis ar ... kryžius? Raudona ir juoda.
      Martynas slankioja po namus, sustoja ties vienu langu, ties kitu, gurkšnoja vyną ir spokso. Tiesiog spokso. Į veidrodį nežiūri, bet pačiam atrodo, kad jo akys kasdien vis didesnės ir didesnės, jos apvalėja, po truputį lipa iš akiduobių, greitai išsprogę obuoliai laikysis tik ant elastingų kojelių, tarsi kokio kosmito ar egzotiško vabzdžio ir dairysis į visas puses net nepajudinus galvos...
         O naktį, kai trumpam pavyksta nusnūsti, Martynas... tapo. Kaip įprastai vasarą: jis tapo, ji vaikštinėja po sodą, namus, tvarkosi, gamina valgį, skaito, laisto gėles ir niūniuoja. Martynas jai atitaria, nors abu – ne operos dainininkai, bet tos nesąmoningai ateinančios melodijos, –  jo sodrus bosas, jos švelnus sopranas, – susipina į saugų dūzgesį, nematomą garsų avilį, kuriame jie ropinėja savo įprastais takais, įsitikinę, kad skausmo klinikos statomos tik ten, kur vyksta žemės drebėjimai, siautėja uraganai ir smurtas. O jiems Dievo skirtame koryje nei medus, nei oras negali išsekti.
         Kas išjungia avilio dūzgesį? –  klausia nubudęs kiekvieną rytą. Ir iš karto pats sau atsako: kvailas klausimas. Tūkstančius metų žmogus klausinėja, tūkstančius metų visi jo išgalvoti dievai tyli. Ar manai, kad tavo Dievas bus atviresnis? Gali, kaip daugelis, apgaudinėdamas save, dėlioti asmeninių atsakymų variantus drobėse.
       Mėgina. Ir niekaip negali ištrūkti iš įsisukusio rato: raudona ir juoda. Kraujas ir storos, pajuodusios medžio šakos. Širdys ir kryžiai. Baltos dėmės. Visus pastaruosius mėnesius. Ir ten, namuose, ir čia. Turbūt ne tapymo, o apmąstymų laikas.
        Ar jo moteris buvo kuo nors ypatinga?
        Eilinė restauratorė. Tačiau ji regėjo. Sakydavo žvelgdama į jo paveikslus: nesvarbu, kad spalvos ryškios, bet už jų – daug liūdesio. Jaučiu jį pirštais – toks grublėtas, žemės spalvos. Galėčiau jį restauruoti.
      Ir buvo teisi.
      Pirmoji Martyno moteris matė kitaip: už kiek parduosi?
      Patys skausmingiausi darbai ją iš karto suerzindavo, ji smeigdavo kaip adatą į vudu lėlę: Šitos nesąmonės niekas nepirks, kam laiką švaistai!
     Skausmas padvigubėdavo, drobės raupsais apeidavo, jam atrodė, kad į jo paveikslus net parodose žmonės žvelgė per saugų nuotolį – kad neužsikrėstų.
 
       Vaikams užaugus Martynas išėjo iš namų. Susirinko savo teptukus, paletes, į vieną lagaminą susikrovė drabužius ir iškeliavo. Į miesto pakraštyje sodo namelyje įrengtą dirbtuvę.
       Po keleto metų ši dirbtuvė tapo jo ir Restauratorės namais. Tuose nedidėliuose kambarėliuose ji greitai prisijaukino visus jo daiktus, sustygavo dienos darbų ritmą. Restauratorė ir jį patį restauravo, išlygindama jo kreivą šypseną, išryškindama sunykusią akių spalvą, sugrąžindama jo savastį ir tikėjimą, kad drobėje išlikę atodūsiai skirti ne kieno nors interjerui, o tam, kad nenutruktų kvėpavimo ritmas. Kad galėtų gyventi. Taip, kaip sugeba, kaip Martynui buvo skirta.
        Ne, Restauratorė nebuvo paprasta, ji mylėjo. Apie meilę Martynas pradėjo mąstyti tik dabar, kai... tokiame amžiuje šis žodis tapo tarsi Komunija: neįtikėtinai trapus slėpinys, apie kurį vos pagalvojus suimdavo nerimas – ar iš tikrųjų jis kupinas galios, kuria taip labai trokštame tikėti?    
        Apie tą galią daug metų nieko nenutuokė. Viskas klostėsi lyg ir savaime. Suėjimai, draugystės, išsiskyrimai. Moterys trumpesniam laikui ir ilgesnis buvimas šalia jo vaikų motinos, greičiau iš pasidavimo rutinai, arkliško įpročio anksčiau ar vėliau parlinguoti į namus, kuriuose net ir šviesos neuždegęs surasi savo šlepetes, arbatos pakelį, dantų pastą, ar aspirino tablečių. Dar šiokios tokios pareigos, o daugiau – jokio ypatingo jausmo. Tačiau pastarieji metai su Lanzarote, nes taip ją mintyse vadino, palaimingai slinko tarsi atokioje eukaliptų giraitėje, iš kurios nenorėjo niekur išvykti.
       Restauratorei patiko baltos ir juodos deriniai. Su ryškiu kraujo lašeliu. Balta suknelė, juodi bateliai, raudoni karoliai. Baltos svetainės sienos, tamsios grindys, raudona sofa. Ir pati Restauratorė buvo kaip ta Cezario Manrikės sala: iš pirmo žvilgsnio pilka, rusva, grublėta žemė, visų atspalvių juodi pelenai. Ir staiga tarp tų mėnulio kraterių atsiveria žalios oazės, ryškūs, balti it pumpotaukšliai namai. Lyg kokios linksmai išsprogusios, žaislinės, vilties teikiančios akys. O dar vėliau supranti, kad toje saloje – per šimtą vulkanų, šimtai kraterių ir krateriukų, kurių grožis ir gylis toks paslaptingas...
    Metai su Restauratore Martynui buvo netikėtai atrakintas, pats svarbiausias jo kambarys, raktą nuo kurio gal buvo pametęs, gal palikęs ant vinies vaikystės troboje. Moteriai pravėrus duris, puolė pro jas į vidų tarsi jaunatviško džiugesio apimtas vaikėzas.
     Kaip Restauratorė žinojo, kad jis turi tokį kambarį, jeigu pats apie jį buvo pamiršęs? Kaip jo dabar neprarasti, nepaisant visko? Neprarasti ir šioje sodyboje, svetimoje šalyje, būnant nuolatinėje tyloje, kai girdi tik kartais sukylantį vėją, gegutę, ančių kryktelėjimą ežere ar laukinio karvelio ūbavimą?  
     Tyla plūduriavo kieme ir namo viduje, Martynas braidė po ją vis dažniau sustodamas prie molberto, dėliojo savus dažų pasjansus, pamažu įsileisdamas ir balsvą, vaikystės pievas užliejančią rūko spalvą, Lanzarotės spalvą, stūmė nuo savęs buvusį vaizdinį, mėgino užtepti, užkloti ledo sluoksniukais vis išnyrantį kraujo purpurą ir juodą kryžiaus šešėlį.
    Kol vieną vakarą Martyną slaugančią tylą sutrikdė keistas garsas – lyg žiogo, lyg cikados. Kažkas ėmė griežti – vienodai, klaikiai įkyriai. Sėdėdamas verandoje gurkšnojo vyną, kantriai laukė, kada tam muzikantui nusibos. Įsipylė antrą taurę ir trečią – melodija vis ta pati, tuo pačiu banguojančiu garsumu. Jau ir butelį baigė – griežimas nesiliovė.
     Pastarojo laiko minčių tėkmė ėmė aižyti kaip prakistas plonytis ledas. Jau vylėsi, kad diena iš dienos jis storės ir visa, kas buvo lig šiolei, taps giliai nugrimzdusiais inkliuzais, kad galės į juos kartais pažvelgti kaip į gintaro gabaluose sustingusius laumžirgius. Jie liks anapus, o jis – šiapus. O dabar kažkas svetimas brutaliai brovėsi į jo vienišą buvimą, pramušė ledo lakštą, ir vėl prasidėjus šalčio ir šilumos grumtynėms, pro vis didėjančią kiaurymę į paviršių ėmė kilti praeities vaizdiniai.
O gal niekada ir nebuvo tos plonytės ribos?
     Kai atsigulęs išjungė naktinę lempelę, griežėjas trumpam pritilo, bet paskui visą naktį tęsė koncertą. Kitą vakarą – tas pats. Trečio laukė jau įsitempęs: Negi vėl? Taip, vos tik sutemo. Vynas sutraukė ne tik lūpas, gomurį, bet ir skrandį. Visas beviltiškas dienos trypimas prie drobės sukilo ir šalia fizinio, įjungė vidinį nuovargį – nepasitenkinimą tuo, ką nutapė, ir pyktį, ir nerimą, kad su tokiu garsiu bičiuliu ilgai neištvers. Kur tada reikės bėgti? Juk namo grįžti negali. Dar ne.
     Kodėl šitam grojikui taip patiko mano draugų namas? Ar jie irgi jo klausosi, kai čia būna? O gal jis tada negroja? Gal paskambinti jiems ir paklausti, kieno čia gastrolės?
      Mintys pinasi ir smaugia. Čirpinimas vis toks pats – intensyvus ir kasdien mažiau pakenčiamas.
       Po savaitės vyno negeria. Kam atkimšti butelį, jeigu paskui jauti tik vidurius raižantį skausmą? Ir tai ne pagirių negerumas, o akiplėšos koncertuotojo sukeltas. Jau turbūt laikas pasirūpinti raminamųjų vaistų – tas būsimas erzelis nuo pat ryto dūzgia ne tik ausyse, – jau nuolatiniai virpesiai atsirado ir krūtinės plotmėje, ir ant nugaros jaučia keistą niežulį... Bene dygsta sparnai? Jau nebebuvo tikras, ar dienos metu iš tikrųjų name tylu.
    Galų gale apsisprendė: privalau išsiaiškinti.
    Vakare verandoje – prieblanda, šviesa čia krenta tik pro vidinį dirbtuvės langą ir nuolatos atviras duris. Pasišviesdamas mobiliuoju telefonu Martynas keliais apeina visus verandos pakraščius. Apžiūri jos pamatus iš išorės. Atrodytų, kad grojikas visai čia pat, bet jo nesimato. Patikrina visus plyšelius grindyse, po foteliais ir po palangėje stovinčia sofa. Nieko. Jau ima galvoti, kad nelabasis tyčiojasi, paversdamas visus jo sopulius kažkokia pigia komedija – pražilęs vyras ropoja per grindis bandydamas sugauti... ausis dirginantį garsą? Svirpiantį vabzdį? Nes kas gi kitas dar galėtų šitaip čirškauti? Gal koks mutantas? Gal čia, Pietų Vokietijoje, gyvena kokia ypatinga žiogų rūšis?
   Tada persisveria per sofos kraštą ir viena ranka mėgina pakelti ant žemės sukniubusius, du verandos langus dengiančius roletus, kurių nuo atvykimo net nebuvo palietęs. Jie netikėtai sunkūs, keldamas neišlaiko ir paleidžia. Medinis pagalys dunksteli į grindis.
    Griežėjas nutyla.
    Martynas laukia įsitempęs. Tyla. Dar minutę, kitą. Tyla. Išsigando? Ar...?
Vyras ryžtingai nustumia sofą į verandos vidurį. Pamažu, dabar jau abiem rankom pakelia roletą. Guli. Nejuda. Regis – paprasčiausias svirplys: nei tai pilkas, nei rudas, grublėta nugara, sparnai, tamsūs dryžiai, išsprogusios akys.  
    Martynas įsipila vyno, išeina į verandą, sėdi. Jokio pergalės džiaugsmo. Nešlama eglių viršūnės. Nepraveria snapo joks paukštis. Nesigirdi nė mažiausio ūžesio iš miestelio pusės. Ar pasaulis išjungė visus garsus? Ar jis pats, Martynas, išsijungė?
    Viešpatie, šioje tyloje, atrodo, galėčiau ir Tave išgirsti.
     Martynas spokso į kiemo gilumoje dingstančią šviesą, jaučia, kaip jo akys lipa iš akiduobių ir slenka tai šviesai pavymui, dairosi į šonus, į viršų, stebi, kaip virš kiemo žibinto ratelius suka nakties drugiai: jie sudega tyliai, net sparneliai nesuspragsi.    
    Durys į kambarį atviros, Martynas norėtų sugrįžti vidun, dar kartą pažiūrėti į dieną nutapytą drobę, užmesti akį į kalendorių – kiek jam dar liko viešnagės dienų ir tylių vakarų. Bet nepajuda. Laukia.
    Gal ateis atsakymas?
    Staiga – kirtis per ausį – tas pats garsas. Bene svirplys prisikėlė iš numirusiųjų?
Martynas puola prie roleto. Ne, guli po juo, kaip gulėjęs. Be gyvybės ženklų. Bet griežimas vis garsyn ir garsyn.
    Gal iš tikrųjų nėra jokio svirplio, gal viskas tik jo galvoje? Už to plonyčio ledo sluoksniuko?
     Nueina į vonią, ilgai žiūri į veidrodį. Akys iš tikrųjų išsprogusios kaip to, gulinčio po roletais. Nors dar vis akiduobėse, o ne ant elastingų kojelių. Sparnų ant nugaros nesimato ir kojos dar nešerpetotos, nors keistas niežulys vaikšto visu kūnu. Veide lyg ir nėra jokių pamišimo žymių.
    O argi jos turėtų matytis?
    Grįžta į kambarį. Giežimas jau visai čia pat. Turbūt verandoje. Durys vis dar atviros. Martynas stovi ir laukia. Laukia kaip kokio vaiduoklio, kuris štai įslinks ir... juk jis čia nieko nepažįsta, neišmano vietos folkloro, gal šeimininkai todėl ir buvo tokie paslaugūs – visą mėnesį gyvenk už ačiū, nes patys neištvėrė...
    Viešpatie, kokios nesąmonės... bet svirpia jau visai arti, tai ne haliucinacijos, juk jis aiškiai girdi. Jau kambaryje.
     Op – ant slenksčio užšoka svirplys. Patyli, čirpina.
     Martynas atsargiai žengia jo link, pritupia. Jiedu žiūri vienas į kitą.
     Galva apvali, ilgi ūsai, nei tai pilkas, nei rudas, grublėtas, dryžuotas, akys išsprogusios, kojelės šerpetotos.
     Svirplys patyli ir... vėl virpa trinami sparneliai. Patyli, svirpia.

     Vadinasi, jie buvo dviese? Jie susišaukdavo, tik Martynui atrodė, kad tokia ta griežimo melodija – tyliau, garsiau, o iš tikrųjų jie muzikavo duetu? Po roletais guli svirplio... patelė? Jis atšokavo jos ieškoti?..
     Mintis užsmaugia Martynui gerklę ir visas jo statytas ledo užtvankas akimirksniu užlieja rauda: prasiveržia kaip nesustabdomas kraujoplūdis, nešantis dienų dienom gyslomis tekėjusius nuodus, o gal kaip ugnikalnis, ilgiau negalintis sulaikyti viduje susikaupusios gėlos.
    Pirmą kartą nuo to lemtingo vakaro.
    Martyno rauda tokia tikra ir kraupi, kad net ir svirplys ima derintis prie jos, pamesdamas įprastinį griežimo ritmą.   

     Tą vakarą ir Martynas išėjo ieškoti. Audrai dar nesibaigus, užsimetė lietpaltį ir pasuko per sodų pakraštį miškelio link: puikiai žinojo kuriuo takeliu Restauratorė grįždavo nuo autobusų stotelės. Vyrą ginė nerimas: kodėl ji neatsiliepia į jo skambučius? Juk sakė – jau važiuoja namo.
      Pamatė iš tolo.
      Senas,  jau kelis metus čia stovėjęs, nudžiūvęs uosis dabar riogsojo skersai tako. Turbūt perkūnas pataikė, o gal vėjo šuoras išvertė.
     Šalia švietė balta suknelė.
     Restauratorę kliudė tik viena pajuodusi šaka. Kirto per patį smilkinį ir nubloškė ant žemės. Iš pradžių Martynui pasirodė, kad ant veido užkritęs raudonas skarelės šilkas, paskui suprato – kraujas. Juoda ir raudona. Širdys ir kryžiai. Lemtingoji korta.
    
    Trinkt ir nebėra.
    Ar toks, Viešpatie, Tavo atsakymas?

    Paryčiais Martynas susirado išmanųjį telefoną. Ėmė naršyti, skaityti apie svirplius. Visuose puslapiuose ta pati informacija: tik patinėliai svirpia.