Laivai kaip šunys

Gal išties tie laivai kaip šunys: jei iš pradžių šeimininkai dar nebūna į juos panašūs, tai laikui bėgant drastiškai supanašėja – stambesni, kresnesni žmonės, pastebiu, vedžioja sembernarus ir anglų buldogus, aukšti ir kaulėti vaikšto su kurtais, piktos, rėksmingos bobutės dažniausiai augina garsiai skalijantį lenciūginį, fyfos tamposi su kaspinėliais apsagstytais Maltos bišonais, nidiškis Edma, ir seniau buvęs stambaus sudėjimo, metams bėgant dar labiau išsipūtė ir savo nedidukę „Vestą“ iškeitė į milžinišką, brangų katerį. Laivą-kalną, skirtą šventėms, pobūviams ir smagiems pasiplaukiojimams.
Nebūčiau grynakraujė tautietė, jei nekirbtelėtų mintis, iš kur, po galais, jis tiek babkių nurovė, tas taupusis Edma, dar prieš kelias vasaras baisėjęsis, kad mūsų laivelis visai neekonomiškas, ryja kaip gyvulys, neapsimoka su tokiu plaukioti, jei neplukdai drauge ir naftos telkinio. Dabar jis, lyginant su didžiąja „Vesta“, – miela, kad iš nostalgijos naująjį laivą pakrikštijo tuo pačiu vardu – prilygsta elektromobiliui. Nejau Edma taip netikėtai pralobo iš žvejybos ir turistų plukdymo?  
Paskutinis klausimas buvo beviltiškai publicistinis, bet nieko negaliu padaryti – profesija persekioja. Veikiausiai išvis nederėtų tokių klausimų kelti, kaip ir svetimų pinigų skaičiuoti – ne mano reikalas, kas kiek ir kaip užsidirbo, nors, pripažinsiu, smalsumas viską išknisti dažnai nugali ir įmeta į absurdiškiausius scenarijus: kartais pagaunu save ilgai naršančią internete, mėsinėjančią atsitiktinį, nepažįstamą žmogų, kurio vardas užkliuvo besikapstant informaciniame sąvartyne. Išsiaškinu apie jį viską – kur dirba, kur mokėsi, kaip atrodo jo katė, kokius pėdsakus internete paliko, ką parduoda per „Skelbiu“, kur leido atostogas. Perskaitau, kad giria kažkokį šampūną, tada gūglinu apie šampūną, vėliau, būna, imu ir sutinku tą žmogų netyčia, tenka pažindintis iš naujo ir jis ima pasakoti apie save, o aš viską jau seniausiai žinau, todėl tik linksiu galva ir apsimetu, jog girdžiu pirmą kartą. Jis manimi patiki. Ir aš jo vietoje patikėčiau.
Kai iš Klaipėdos į Nidą bus atplukdyta „Loreta“, dar vienas laivas-kalnas, seniau buvęs didžiausias visame uoste, bus įdomu palyginti su „Vesta“. „Loreta“ –  kiek kitokio pobūdžio kateris: jeigu naująją „Vestą“ Edma pirko komerciniais tikslais ir ji skirta baliams, tai „Loreta“ yra vieno žmogaus pretenzija.
Tai – „Grand Palace“ viešbutis ant vandens. Prabangi vasaros rezidencija su plazminiais telikais, sūkurinėm voniom, vitrininiais langais ir karališko dydžio seksodromais. Šių rūmų savininkas – apsimeskite, kad nustebote – nebe jaunas, pilvotas vyras, retsykiais su trumpikėmis išlendantis į lauką pagurkšnoti kavos ir pasiklausyti rytinio kirų orkestro. Loretą, jo žmoną, kartą išvydau slampinėjančią prie laivo su chalatu, trumpi plaukai buvo susukti bigudukais.
Turbūt kas antras lietuviškas laivas pakrikštijamas žmonos vardu: uostuose pilna tinų ir kristinų, austėjų, laimučių, audručių, lolitų ir marijų, mat moterys laivų kažkodėl neperka, o juos nusipirkę senesnės kartos vyrai šventai tiki, kad jachta – antra moteris. Tai –  įmitusių, gerą jumorą mėgstančių, Šilansko anekdotus pasakojančių dėdžių bruožas – atsidūrus tokio vyriškio jachtoje geriau ramiai, tykiai pabūti ir nekvarksėti apie laivus, nes vienintelis nervinis impulsas, sugebantis prasimušti į taukais apaugusias jo smegenis, tėra skonio suvokimas, atkeliaujantis nervais, kai ištirpęs alus, rūkyta žuvis ir šoninė sudirgina jo liežuvyje esančius receptorius.
Toks diedas moterį visada kirčiuos paskutiniame skiemenyje ir kartos, kad moterìs yra laivo puošmena. Bandydama šia logika remtis, vis tiek kai ko nesuprantu: jei jau gali ne vieną, o dvi moteris turėti, kuriems galams antrąją vadinti tokiu pačiu vardu? Žmonės visai be fantazijos.
Laimei, bent Algiui laivas lyties neturi – kartais būna tiesiog laivas, retsykiais virstantis laive. Su Algiu suvedė buriavimas, o jį į buriavimą atvedė toks žvejas Zenius iš Nidos. Puikus žmogus tas Zenius, dar puikesnis jis – buriuotojas, visad padėdavęs, jei kildavę kokių klausimų dėl laivo priežiūros, nuolat prieidavęs šnektelėti.
Žvejui Zeniui priklauso legendinė „Dailė“, ta pati jachta, kuri kartu su „Lietuva“ ir „Audra“ Sąjūdžio metais, iškėlusios trispalves, perplaukė Atlanto vandenyną. Trys istoriniai laivai, leidęsi į žygį iš Klaipėdos iki Niujorko ir atgal. Legendos, kurių simbolinio, Lietuvos garbei ir vienybei skirto žygio reikšmė prilygo kone Baltijos keliui.
„Dailės“ ir Zeniaus jau nuo ano rudens Nidoje nesimato, kaip neregėti ir senojo uosto kapitono Egidijaus, puikaus jo bičiulio, su kuriuo išplaukdavo žvejoti kiekvieną dieną. Vėliau paaiškėjo, kad „Dailė“ leidosi į kitokį, turbūt Lietuvos šimtmečiui skirtą nacionalinį žygį – plukdė cigaretes į Švediją. Už kontrabandą – jūrininkai „Dailėje“ sutalpino beveik pusantro milijono cigarečių – šlovingą praeitį menanti jachta buvo konfiskuota, Zenius ir Egidijus sulaikyti, galbūt net patupdyti į kalėjimą. Niekas nežino, tik pečiais gūžčioja ir spėlioja, kur jie pradingę ir kada sugrįš į namus.
Prieš porą dešimtmečių prie Bornholmo panašiai pričiuptas buvo ir laivas „Žilvinas“, tik tąsyk cigarečių plukdytojai cypės išvengė, atsipirko nekukliomis baudomis. Kraujo puta į gimtuosius krantus šiaip ne taip parplaukęs „Žilvinas“, bandant atsikratyti niūraus, cigaretėmis dvokiančio praeities šleifo, vėliau buvo pervadintas „Odisėja“. Istoriją menantieji paliudys, kad kelionė namo sausį per štormą išties priminė epinę poemą, kurią galiausiai užbaigė prie Klaipėdos įvykdyta apledėjusio laivo gelbėjimo operacija.
Vaikštinėjome su Algiu po pamario pušynus, marios buvo stipriai įsisiūbavusios, pūtė atšiaurus vėjas. Išvydome tolumoje baltuojančias bures – kažkas paburiuoti kovą užsimanė, nors navigacinis sezonas dar neprasidėjęs, nei viena boja neišmesta. Jachta plaukė aštriai į vėją, kone beidevindo kursu ir greitis buvo nemažas – matyt, skuodė „dyzelgroto“ režimu, kai ir burė iškelta, ir varikliukas baubia.
– Gal Zenius iš Švedijos grįžta? – paklausė Algis.
Aišku, pajuokavo, nors kažkada juk sugrįš, kažkada baigsis jo odisėja. Gal net šią vasarą, jei tik švedai atlyš ir atleis už tą nelemtą šimtmečio žygį.