Agnė ŽAGRAKALYTĖ

ELŽBIETA.

Vaistinė. Ūkis šioks toks, yra daržas, bet svarbiausia čia – vaistinė.

Krinčino vaistinės mergiotė, Elžbieta, atkimšinėja valerionų butelį, katėms pamaloninti, - ir atsitik tu man taip. Bala. Iššluostyti tai iššluostė, keliskart skudurą nugręžė ir nauju vandeniu, bet kvapas! Šitą valerijonų smarsą kuom gi sušluostysi?

Elžbieta įkaitina vyryklę. Prikemša laibai skaldytų malkelių, kol viryklės rinkelės ko ne raudonos, ir ant visų keturių skylių.

Greit šliūkšteli pieno.

.

Vaistininkas Matuzevičius sau nuotaką parsigabenęs iš Rosijos tolybių, tad šitame bažnytkaimyje iš pradžių jai nekaip sekėsi: paprašyk svogūnų laiškų prie lašinių papjaustyt, - tai jaunoji šeimininkė darže viską švariai peiliu ir nupjauna, svogūnų derliui – kaput. Vyras žmoną kalbos moko, aiškina, ta stengias, dėmisi, o tada džiaugsmingai praneša: “viešnios atėjo, pone vyre, eikite prie viešnių!” - vaistininkas priemenėj randa sutrikusius vyrus.

.

Galvojo apie Elžbietą, kol klampojo iki Užulieknio pagrioviu jau praartom ražienom. Nebegirdėjai to kvietrugių spragsėjimo, tik nebegražiai juodas pupų laukas šiaušėsi kitoj griovio pusėj, su vėl, iš naujo žydrom neužmirštuolių akim spiginančiu rugiagėlių apvadėliu. Užulieknio miške sodas yra: obelų ten vis dar koks šimtas ir visos jos šimto metų senumo.

Vėliau ji sakys: vaišinkitės. Šitą obuolių sūrį ji virė keturias valandas nesitraukdama nuo puodo, įsikibusi medinio ilgakočio šaukšto irklo. Obuolius ji parnešė iš miško, miškas nuo jos virtuvės tą vasarą buvo nutolęs penkiolika kilometrų. Miške tame sodas šimto metų senumo, ruduo buvo tik įsilakėjęs, pririnko pilną šešiasdešimt litrų quetchua kuprinę.

.

Kai Vilkaičia Užulieknin nutekėjo, - ten gi nieko nebuvo!

Tik prūdas, vandens viksvėto bala, kur girdydavo arklius per šienapjūtę, nu ir daržinė.

Elžbieta miškan tan lieknynan pasogos atsinešė baltą arklį ir 600 litų. Už juos pirko seną namą išsiardymui. Paskui kasžiem veždavo sienojus į mišką. Dėl namo statybos. Karai, pokariai, kolchozai – ir tos lentos ir tie sienojai išnyko.

Petras Dagilis gi savo Dagilienę, savo Vilkytę, po karo kalbino važiuoti Latvijon. Važiuoti Latvijon, visus tris dagiliukus ir porą žąsų prijuostėn susėmus, Latvijon, ir ten gyventi, nes šitam miške juodalksnyne nebėr nei namo sienojų, šviesūs tai būtų buvę namai, o dabar viskas išnyko. Išnyko: du broliai, sesuo išvežti, dar vienas nuteistas: šarkele, varnele, keli tavo vaikai?

Du namuos.

Du kapuos.

Vienas Dagilis Užuliekny.

Su savo Vilkyčia, kuri vis į mišką žiūri: seserų kapai miške tam, kiek toliau sodo. Su savo sodu: tą pavasarį obelys kaip niekad anksti žiedais užputojo.

Taip ir paliko. Miške tam su savo eksperimentiniu sodu, trim Dagilėliais, ir iš sukiužusios pasoginės trobos lakstančia Dagiliene. Taip ir paliko jie. Miške tam už liekno, gyventi. Toj pačioj, su baltu arkliu parsineštoj, bakūžėj.

.

“Kodėl vedei tokią raganą”, klausdavo žmonės Dagilio.

“Kad ji buvo labai graži”, atsidusdavo tas.

.

Samdinė audėja ir ūkininkaitis.

Mergos bažnyčion eina basos, batelius tik netoli šventoriaus apsiauna, o Elžbietai persiauti, matote, reikia į daržinę prie kelio. Šiš! Visos kikena, kad toj daržinėj jos Petras laukia, tad ne batelius sarmata prie visų pasilenkus autis, o sarmatlyvas jaunikis vis neapsisprendžia – ar jaunutę ūkininkaitę sau pasiėmus, ar šitą juočkę beturtę, o dar ir vyresnę, brendusią ir perbrendusią jau, bet, Dievuliau, kokia jos kasa, - gali ant rankos vyniot ir juodu blizgančiu šilko žalčiu džiaugtis. Tam ir daržinė, kad apsispręst paprasčiau būtų.

.

Kai baltais kataraktos žiedais užputojo Dagilio akys, kai Dagilienės antakiai dviem varnais skaidrias akis dengė. Rado miške, šalia sodo, vienas iš mokslų grįžusių Dagiliokų: apynių dailiausi spurgai, lipnūs o kvapnūs: karčiu gintaru, rūgščiais svarainiais, degintu cukrum: aukščiausiai uosius apsivynioje, nuo laukinės kriaušės svyrantys. Nupiešė juos, nusipaišė blonknotan: tas ir paišelis visad vidinėj švarko kišenėj.

.

O dabar, po šitiekos metų, miške tam obuolius rinkdama, dilgėlėse lig pažastų takus išsimindama: guminiai kaliošai su gėlytėm, vilnonės kojinės: vėl rado: apynio spurgos erdviai atokiai viena nuo kitos kabojo it gurgučiai pliušiniai, pistacijų žalio švelnumo išblyškę karuliai sviro retom kekelėm o ji žiūrėjo į juos nuo gražumo ir kvapo visa išsižiojus.

.

Apynys, turi lupinino. Apvynys mieganešys.

Šimtą viedrų smėlio į akis tau išrašys.

.

Humulus lupulus, Lupuli Strobulus, Lupulin, Lupulo, Hop, Hop Strobile, Hopfenzapfen, Houblon, Common Hops, Couleuvree, Salsepareille Indigene, Asperge Sauvage, Pi Jiu Hua, Vigne du Nord, kalbom žmonių ir angelų. Ap-si-ra-mink.

.

Petras Dagilis, jo buvo Užulieknis, kol ne karai pokariai kolchozai.

Elžbieta Vilkytė, ji gi ir Dagilienė.

Onaravi Elžbieta: pasiima pagalį šakotą neobliuotą ir eina bažnyčion ta malka pasiramščiuodama. “Dagilien”, - sako jai žmonės. “Dagilien, - ko tujen plonos dailios lazdelytės nenusiperki, gi nesi nabagė”.

“Ka jūs norit, tai jūs ir plaukit su tom savo plonom lazdelytėm: o aš visą mišką turiu!”

.

Onaravi buvo Elžbieta Dagilienė ir tada, kai viskas išnyko.

Karai, pokariai, kolchozai.

Elžbieta gimė 1900 metais.

.

Pagal Elžbietos amžių viską ir susiskaičiuosim.

1900 metais “F. Kaim & John / Kircheim Stuttgart.” Su tašku! Pavadinimą aukso raidėm ištapytą ant pianino dangčio, virš piupitro, vidinėje pusėje, darkart aliejum nulakavo pianinų meistro gabus pameistrys.

.

2016 metais tuo pianinu Lakene “Valandas” skambina jos, Dagilių Užulieknio miško sode obuolius sulaukėjusius rinkusios geriausias draugas meilužis vaikų tėvas akių šviesa.

.

“Šventas, šventas miškelis” - vis kartodavo Elžbieta, jau toli nuo miškelio gyvendama.

“Gal rytoj jau nebereiks”, - kartodavo, kai nunešdavom jos kambarin valgio ar vaistų. “Gal rytoj nebereiks, dėku, dėku, bet gal rytoj nebereiks”. Mažiausiai triskart per dieną ji pranešdavo jau tuoj mirsianti, mažiausiai triskart per dieną - “gal rytoj nebereiks”, ir taip – dvidešimt metų!

.

Pagal Elžbietos amžių viską ir susiskaičiuosim:

1993 ją jau laidojo. Prieš tai ji sėdėjo atvesta ir pasodinta prieš televizorių, mat jame rodė Vilniaus miestą, taip niekada neišmoktą – nebūtą. Katedrą miesto. Žmonės kalbėjo, kad dabar ta katedra bus žmonių. Žmonės plūdo tą dieną šviesos bažnyčion, visi kartu nė nesutilpo televizoriun: bažnyčią! Rodo! Per televizorių!

“O tų žmonių – kaip musių!” - tada tepasakė Elžbieta ir vėl, tvirčiau suspaudus rožančių, palinko švieson.