Slėpiningiausioji niša
Ant stalo stovi du apelsinai. Didieji, saldūs. Iš Ispanijos, kilogramas parduotuvėje beveik keturi eurai.
-Rytoj norėčiau figų. Ar galėsi man atnešti figų?
Mano dėdė Erikas baigia lupti storą žievę ir čia pat tvirtai įkibęs pirštais perplėšia nuogutėlį vaisių perpus. Laša sultys. Rankomis suraiko jį dar mažesnėmis skiltelėmis. Pedantiškai tvarkingai išdėlioja jas lėkštėje vieną nuo kitos atskirdamas vienodais tarpais. Rankos ir pirštai virpa. Paima vieną skiltelę apelsino – toji dabar irgi virpa.
-Žinai, man naudinga valgyti vaisius. Vaisiai gerai. Daktarai taip sako.
Ir čia pat baugiai, iš padilbų žvilgteli į mane lyg prasikaltęs vaikas. Skonėdamasis lėtai sučepsi lūpomis kramtydamas apelsiną – kaip skanu. Jam keturiasdešimt aštuoneri, bet kartais tikrai elgiasi tarytum būtų aštuonerių metų vaikas. Ir iš namų išeiti vengia. Baugina žmonės – kaskart prasilenkdamas su jais gatvėje dėdė Erikas dar stipriau susiaučia savosios striukės skvernus sunerdamas rankas ant krūtinės. Lyg ketintų jam išplėšti sielą. Tad jei tik gali leisti laiką namuose ir nespiria jokie svarbūs reikalai, jei tiktai gali niekur neiti – neina. Didelės bėdos nebūtų – kartą ar du per savaitę galiu jį apipirkti užveždama krepšį su būtiniausiais maisto produktais, man nesunku. Bet dėdei Erikui reikia valgyti kuo daugiau vaisių. Taip patarė gydytojai. Vaisiai turi būti švieži ir įvairūs, tad privalau jų užvežti kasdien. Na, jei ne kasdien, tai bent kas antrą dieną. Jis tuo įsitikinęs. O gal taip veikia vaistai? Įdomu, ar sąžiningai juos geria.
Lėkštėje dar nesuvalgytos keturios skiltelės apelsino, bet dėdė Erikas skrupulingai surenka nuo stalo visas žieveles ir čia pat neša išmesti – visada toks tvarkingas ir atidus. Kartais tai net šiek tiek erzina. Šiukšlinė stūkso kampe už virtuvinės spintelės, nuo stalo, kur sėdžiu, jos net nematyti. Tik išgirstu, kaip žievelės dunksteli į metalinį dugną. Pilkos virtuvinės spintelės apsilaupiusios, visas numargintas tamsiomis medžio plokštės salelėmis komplektas - dar iš senų laikų, tas pats, kurį pirko su žmona kurdamiesi. Gerai prisimenu jo vestuvių dieną, o vakaro ne – užmigau nuvargusi sodelyje po tankiomis pinavijomis ir niekas tamsumoje negalėjo manęs rasti. O surado jis, Erikas – mano jaunasis dėdė, motinos brolis, pakilęs nuo stalo ir trumpam palikęs visus vestuvininkus: žinau, kur ji galėtų būti. Prisimenu jo rankas: kaip pakėlė ir nešė, tai buvo jis, ir aš nė akimirką nesuabejojau ir neišsigandau, nes tik jis vienas mane taip nešiodavo – iš rankų sunėręs kėdutę. Netrukus gimė Abigailė – jis susilaukė savo dukters ir tada jau nešiodavo ją, visaip - paprastai ir kėdutėje, toje, sunertoje iš rankų. O dar vėliau...
Pasekdamas mano žvilgsnį jis taip pat nužvelgia apsilaupiusias virtuvines spinteles ir lyg norėdamas man pritarti sako:
-Tikriausiai reikėtų pakeisti... Betgi kam mesti, jei daiktas dar tinkamas naudoti, ar ne?
Taigi – ar iš tiesų būtina mesti, keisti? Kodėl žmonės taip daro? Tikriausiai dėl to, kad nuolat trokšta atsinaujinti, dėl to, kad metams bėgant atsirandantys defektai ir trūkumai darosi vis labiau nepakenčiami, o jei negali jų pašalinti – meti sena ir įsitaisai nauja. Ar galima dėl to jį, žmogų, kaltinti? Tik tas, kas nepajėgia to suprasti, lieka vienas savo senajame pasaulyje, kai visi kiti tuo tarpu žengia į naująjį. Dėdė Erikas liko gyventi vienas su senuoju virtuviniu komplektu.
Su Abigaile mudvi kartais pasikalbame telefonu, ji kiekvieną kartą klausia: „Kaip jis? Na, kaip? Ar geriau?“ Mums kalbantis vaizduotėje regiu rūpesčio apniauktą jos veidą - kakta ir smakras visai kaip dėdės Eriko. Kaskart ji tikisi iš manęs išgirsti, kad jam geriau, ir aš atsakau, kad geriau. „Ar jis geria vaistus?“ Patikinu, kad geria. Ji nuoširdžiai apsidžiaugia – girdžiu tai iš jos balso, o iškvepiamas atodūsis pagaliau susprogdina susikaupusį rūpestį. Vos tik grįš šventėms iškart iš oro uosto nuvažiuos pas jį, pasiliks tėvo namuose netgi kelias dienas, apie viską pasikalbės. Įspėju ją, kad nepamirštų šiltų drabužių, pas mus vien darganos ir žvarba. „O! – šūkteli ji. – Jau buvau pamiršusi!“
Madride kitaip – ten niekada netrūksta saulės, todėl visos dienos vienodos kaip viena. Viena ilga, pamiršusi pasibaigti vasara. O tą vasarą... Tą mudviejų su Abigaile vasarą, trukusią gerokai ilgiau nei tris mėnesius, prisimenu gerai, kalbėjomės telefonu kasdien. Klausydavausi jos balso stebėdama, kaip stambus lietaus lašas slysta palatos lango stiklu žemyn niekaip nepajėgdamas nukristi ir man rodėsi, kad už jo – ne birželis, ne liepa, o pati tamsiausia rudens diena. „Čia pas mus dabar baisūs karščiai, - tarytum apdujusi klausydavausi Abigailės balso. – Ištisai šviečia saulė. Jokio debesėlio. Visos Madrido gatvės tarytum išdegusios, o paukščiai ir šunys praktiškai apsigyvenę fontanuose.“ Klausantis jos akimirkai man pasivaidendavo, kad vandens lašai ant lango – iš to didžiulio fontano, po kurį laigo linksmi šunys, o jiems nurimus ir atsigulus ant žemės vanduo apsemia pilvo gaurus ir čia pat jiems ant nugarų leidžiasi balandžiai ir nutūpę kedena snapais savo šlapias plunksnas. „Žinai, kartu jie atrodo taip juokingai, - pasakojo Abigailė. – Visi žmonės sustoję šypsosi ir fotografuoja.“ Galiausiai ji pažadėdavo, kad paskambins rytojaus dieną, iš pat ryto. Galgi būsią nors menkų pokyčių.
Dėdė Erikas siūlo paragauti apelsino ir man, tačiau aš papurtau galvą. Užtikrinu, kad negaliu į citrusinius net pažvelgti po to, kai mano dukrytei nuo jų išbėrė visą kūną. Nuo to laiko mūsų namuose jų nė kvapo, patvirtinu, nebeperkame, net skonį pamiršome. Kai negali, tai ir nenori.
-Vargšė mažylė, taip, taip, - pritardamas linguoja jis galva.
-Ar nenorėtum kur nors išeiti? – klausiu.
-Kur?
-Na, pasivaikščioti.
Vieta, kurioje gyvena dėdė Erikas, tam itin tinkama. Netoliese teka upė, yra dviračių takai ir puikios krantinės pėstiesiems. Tačiau jis abejingai gūžteli pečiais.
-Man patinka būti namuose... – ir pažvelgia pro langą. Tolumoje kaip sulaužytas lašinės vamzdelis driekiasi stiklinis upės vingis.
Rožinių tablečių pakuotė guli pintinėlėje ant palangės. Vogčiomis žvilgtelėjusi į ją, greitai suskaičiuoju tuščias akutes. Keturių trūksta. Vakar trūko dviejų. Lengviau atsidūstu. Man reikia bėgti. Dar turiu užsukti į darželį, pakeliui namo – į parduotuvę.
-Taip, taip... – pritaria man dėdė Erikas. – Bėk, bėk, laiko taip maža, taip maža...
Palydi mane iki durų. Rankoje kažkodėl nešasi likusį apelsiną.
-Šitą suvalgysiu kiek vėliau, - praneša kažin kaip iškilmingai rodydamas man jį akimis. – Gal po vakaro žinių. Arba po krepšinio varžybų. Jei dar nemiegosiu, – ir čia pat lyg norėdamas įrodyti, jog jo ketinimai rimti, spusteli pultelį įjungdamas televizorių. Stačiakampis ekranas kambario prieblandoje nušvinta ryškia šviesa. – Ar rytoj atneši man figų?
Lauke man už pečių staigiai stveria šaltis, nuo žvarbos iš akių net ištrykšta ašaros. Įsėdusi į automobilį veltui bandau įžiūrėti blausią televizoriaus skleidžiamą šviesą dėdės Eriko lange – jos nė ženklo, vien juoda tamsa.
Rytojaus dieną neturiu kada atsikvėpti. Lakstau iš vieno miesto galo į kitą. Pas dėdę Eriką labai susivėlinu, nes prieš tai tenka atsėdėti tėvų susirinkimą dukters darželyje, kuris pernelyg užsitęsia svarstant, kokį Kalėdų Senelį šventei reikėtų užsisakyti – laplandietišką ar tradicinį, raudonu kostiumu. Tradicinis jau visiems nusibodęs, sako viena mama, tegul bus Laplandijos, juk įdomiau. Ką jūs kalbat, atkerta žvitraus rudakio berniuko tėtis, kaip tik reikia tradicinio, raudonu kostiumu. Jei mane patį vaikystėje būtų aplankęs kitoks senelis – nebūčiau juo iš viso patikėjęs, o tai reiškia – nebūčiau patikėjęs stebuklais, sakykit, o kas gali būti baisiau? Jūsų toks siauras požiūris, atkerta atkaklioji mama, fi, nematot nieko toliau savo nosies, negadinkite šventės. Viskas užtrunka tikrai labai ilgai. Pagaliau pavyksta ištrūkti. Lyg to būtų maža, nerandu figų. Tenka apvažiuoti net keletą parduotuvių, kol pagaliau gaunu dėžutę.
Tiesą sakant, jaučiuosi nusiplūkusi, todėl kai abu susėdame dėdės Eriko virtuvėje, man nesinori kalbėti. Padedu ant stalo figas. Gražios, rinktinės. Abu žiūrime į popierinę dėžutę ir tylime.
-Labai pavargai? – klausia Erikas. Akyse tikras, nuoširdus rūpestis ir ta pati, neaiški kaltė.
-Gal, - gūžteliu pečiais, nesiginu.
-Be viso kito, dar ir aš.
Mosteliu ranka. Į galvą - tikriausiai iš nuovargio - šauna spontaniška mintis.
-Gal norėtum kitą savaitę kartu su mumis nueiti į Kalėdų Senelio šventę? Dovanėlės, kalėdinė programa – na, pats žinai. Būtų smagu. Kaip manai?
Jis tyli, kol kas svarsto klausdamas savęs: būtų smagu ar ne?
-Gal, - netvirtai pažada.
-Puiku! Užsuksime tavęs apie ketvirtą. Prieš tai dar paskambinsiu.
Ak, kaip nudžiugs Abigailė! Kaip apsidžiaugs pagaliau išgirdusi, kad jos tėvas panoro nueiti į darželinukų šventę. Jau girdžiu, kaip ji suklūsta iš džiaugsmo telefono ragelyje ir: „Ką tu sakai? Kur? Negali būti!“ Kalėdų Senelio šventė vaikų darželyje – bet argi ne vis vien?
Susitikimui su Kalėdų Seneliu dėdė Erikas nesipuošia. Užsukusi jo paimti randu jį su apatinėmis kelnėmis ir kojine vienoje rankoje, nesiskutusį. Jis kaltai žiūri į mane, paskui nuduria žvilgsnį į kilimą – akivaizdu, kad gailisi sutikęs vykti, nes nežino, kur yra švarūs marškiniai ir nepajėgia susiruošti laiku. Per jį pavėluosim pas Kalėdų Senelį. Nuraminu jį žaismingai pareikšdama, kad pas Kalėdų Senelį pavėluoti neįmanoma, o jei rimtai, tai laiko dar turime į valias (tyčia pas jį atsirandu pusvalandžiu anksčiau, dukra su tėčiu tuo tarpu nulekia į kitapus gatvės esančią užkandinę sudoroti poros mėsainių), virtuvėje ant stalo palieku ananasą, išlyginu marškinius, surandu megztinį ir kelnes. Dėdė Erikas užsidaro vonioje – prausiasi ir skutasi. Kai pagaliau susiruošia ir tvarkingai apsirengia, atrodo visai kitaip – netgi patraukliai, tik tas jo žvilgsnis šmėkščioja šen bei ten it blyškus elfas, trokštąs bet kokia kaina pasislėpti nuo žmonių akių.
Šventinė nuotaika mus užgriūva vos pravėrus duris: visu garsu skamba kalėdiniai jingle bells, mamos ir tėčiai vienas po kito vedasi už rankų savo vaikus, sodrus brangių kvepalų aromatas dvelkteli kaskart prasilenkiant. Dėdė Erikas jaučiasi tarytum patekęs į spąstus: jį apkurtina žmonių, kurių jis jau daug laiko nematė, balsai, apsvaigina visi tie kvapai, tad kaip vaiką paimu jį už rankos ir nusivedu į salę. Čia daugybė klegančių vaikų, berniukų ir mergaičių; jie supasi ant kėdžių, tabaluoja kojomis, pešioja vienas kito plunksnas, kailius bei kartoninius snapus, žliumbia. Mano dukrytė įsitaiso dėdei Erikui ant kelių ir jis apkabina ją viena ranka per liemenį antrąją pakišdamas po keliais – lyg norėtų panešioti kėdutėje. Jie abu atrodo laimingi ir mes lengviau atsikvepiame.
Pagaliau sužvanga žvangučiai ir įžengia Senelis. Jo rūbas ilgas, apykaklę ir skvernus puošia sidabriškai pilki sabalo kailio apvadai, jis dėvi tamsiai pilkas milines kelnes ir avi įspūdingo dydžio veltinius. Laplandietiškas – laimėjo atkaklioji mama. „Ho ho ho! – šaukia jis storu balsu. – Ar manęs laukėt?“ Mano dukrytė ima ploti katučių, dėdė Erikas jai antrina. „Ho ho ho!“ – patenkintas užriaumoja Senelis iškeldamas į viršų savo puošnią lazdą, nuo ko jo sabalo kailiniai nepastebimai prasiskleidžia parodydami megztinį – visai nesenelišką, ar tik ne tą patį iš drabužių išparduotuvės didžiajame prekybos centre?
Įsisuka rateliai, mįslės ir žaidimai, iš mano dukrytės plaukų išnyra visi kaspinai bei blizgučiai ir ji pribėga prie mūsų, įraudusi ir besiplaikstančiais plaukais. Užsispiria, kad kasas supinčiau ne aš, o dėdė Erikas. Ji paprasčiausiai maivosi ir nori jo dėmesio. Dėdė Erikas patvirtina, kad jis puikiai sugebąs pinti kasas, esąs tikras mažų mergaičių kasų pynimo meistras.
-Supinsi man vieną ar abi? – klausia mažoji.
-Abi, - pažada dėdė Erikas ir staiga jo veidas tarytum sustingsta. – Abi... abi...
Pinti jam sekasi prastai, nėra ko stebėtis, juk paskutinį kartą, kai pagalvoji, tai darė gal prieš devyniolika ar dvidešimt metų. Kai pagaliau baigia, mano dukrytė jam sako: „ačiū, dėde Erikai“ ir apdovanoja jį blizgančia kalėdine snaige. Dėdė Erikas paima dovaną ir nusibrauna į patį atokiausią salės kampą. Atsisėdęs ant kėdės varto ir apžiūrinėja gautą blizgutį rankose, skruostais jam kaip pupos ritasi ašaros.
Abigailė nieku gyvu negali patikėti, kad Kalėdų Senelis neturėjęs raudono palto ir didžiulio raudono maišo! Koks gi tai Senelis? Taip pat jai vis dar sunku patikėti tuo, kad jos tėvas pagaliau panoro kur nors nueiti. Papasakoju jai apie šventę ir dėdę Eriką, kartu su mano dukryte plojusį katučių. „Juk tai nuostabu, tiesa? – šnabžda ji. – Argi ne stebuklas?“ Mudviem abiem taip pat reikia stebuklų, todėl apie kasų pynimą nutyliu. Pokalbio pabaigoje ji atsidūsta, kad bilietų gauti visgi nepavyko, net ir labai brangūs švenčių laikotarpiu jie tiesiog ištirpsta, bet gal jūs kaip nors be manęs, juk ne pasaulio pabaiga tos Kalėdos, o ir tėčio reikalai, rodos, gerėja, argi ne?
Rytojaus dieną dėdei Erikui nuvežu persimonų. Ryškiai oranžiniai vaisiai žvilga lėkštėje kaip žaisliukai Kalėdų eglutei. Deja, eglutės dėdės Eriko namuose nėra. Nedrįstu paklausti, ar jis jos norėtų.
Sekantį vakarą mano atneštus persikus dėdė Erikas paima pro pravertų durų tarpą iškišęs ranką – aš pataikiusi kaip tik tuo metu, kai jis nusprendęs valandžiukę pagulėti karštoje vonioje, taigi viskas gerai, aš galinti sau važiuoti namo ir pailsėti, ačiū, labai ačiū.
Kitą dieną niekaip negaliu jam prisiskambinti. Ir dar kitą taip pat. Kai mano telefonas pagaliau suskamba pats, atpažįstu psichiatro, dirbančio privačioje klinikoje, numerį.
Koks dar atkrytis? Negaliu sutikti. Pastaruoju metu jis visai neblogai jautėsi, sakyčiau, netgi gerai. Tikrai. Nebuvo jokių požymių. Užsukdavau pas jį beveik kasdien, jis manęs vis prašė atnešti vaisių, kasdien, įvairių ir pačių šviežiausių, sakė, jam reikia valgyti vaisius, nes vaisiai...
-Jūs turbūt juokaujate, - ramiai nutraukia mane psichiatras, bet nuostabos jo balse nėra. Jis abejingai ramus, skamba pernelyg aiškiai ir skaidriai - kaip stiklas. – Kokie dar vaisiai? Jo atveju reikalingas ilgalaikis gydymas, tikėtinos laikinos remisijos, visgi labai svarbu nepalikti jo vieno. Žmogiškasis ryšys, žinote... – jis atsidūsta. – Kartais jis daro stebuklus.
Susigėstu: iš tiesų tai, ką pasakiau, skamba gana juokingai. Todėl daugiau netariu nė žodžio, tylomis išklausau naujienas apie dėdės Eriko būklę ir būtinybę hospitalizuoti.
-Jis prašė, kad atneštumėte keletą asmeninių daiktų. Sakė, jūs galite visa tai iš namų paimti.
Kuo skubiau patvirtinu - taip, taip, tikrai galiu. Viską surinksiu, atvešiu. Būsiu po poros valandų. Mane nuramina, kad jokios skubos nesą, prieš gerą valandą jam suleido vaistų, dabar jis ramiai miega ir miegos dar ilgai. Jam viskas gerai. Geriausia būtų, jei ateitumėte vakare.
Vos atrakinusi duris ir įžengusi į dėdės Eriko namus pajuntu negerą kvapą. Jis trenkia į nosį neleisdamas apsigauti. Toks keistas, aitrus, graužiantis gleivinę. Iš kur? Pirmiausia suskumbu atverti langą. Plūsteli gaivus oras. Tada nusimetu paltą, nusirišu šaliką. Kvapas nuveda mane į virtuvę – ten jis juntamas stipriausiai. Bet virtuvėje švaru ir tvarkinga: indai visi iki vieno suplauti ir sudėti į džiovyklę, tik vienišas puodelis su nebaigta gerti kava liūdi ant stalo... Bet kvapas manęs nepalieka, neatstoja, jis tvirtina atvedęs mane teisingai. Išnaršau spinteles, dėl viso ko pikto pažvelgiu į šaldytuvą. Jis beveik tuščias. Pagaliau man dingteli, kad smarvė sklinda iš slaptos nišos, uždengtos užuolaidėle, – ten, kur dunkso šiukšliadėžė, iš kurgi daugiau? Tikriausiai jau keletą dienų, gal net savaitę neišneštos šiukšlės – štai kur bus šuo pakastas. Atitraukiu užuolaidėlę. Taip ir yra: nišoje už virtuvinės spintelės šiukšliadėžė pilnut pilnutėlė!
Iš jos virste virsta daugybė greito maisto pakuočių ir vienkartinių plastmasinių indelių. Bet kas gi čia čia? Po visu tuo, pačiame kauburio viršuje, kūpso abrikosų krepšelis. Su prekybos centro logotipu, viename šone praplėštas. Vaisiai jame minkšti, sutežę. Po juo – oranžiniai persimonai. Mano pirštai lengvai susmenga į dvokiančią vaisių košę. Negana to, kyšteli ananaso kuodas, o po juo – dėžutė figų su pelėsio sidabru... O pačiame šiukšliadėžės dugne rūgsta suspaustas apelsinas. Didysis, iš Ispanijos. Kur niekada netrūksta saulės.