Labai paprastai
Jau trečias senis mano palatoj manęs klausia „Berniuk, o kiek tau metų?“ Man greitai bus trisdešimt. Seniui yra 79. Jis pasakoja, kad turi namą, dvi mašinas, dvi dukras, tris anūkus, dar turi miško plotą ir šešis šautuvus, nes yra medžiotojas. Dar jis turi senatvinę silpnaprotystę.
Kai grįžtu iš tualeto dėl tos silpnaprotystės jis užmiršo, kad esu palatoj ir pradėjo smaukytis. Turiu omeny, aš tikiuosi, kad jis pamiršo. Nes kitu atveju jis turbūt taip bando kažką man įrodyti.
Ką aš turėčiau daryt? Ar man jį sustabdyt? Gal su juo palenktyniaut? Pakviesti seselę?
Nors blemba... tam bičui 79 metai. Ir gal čia vienas paskutinių kartų jam. Aš tiesiog išeinu į balkoną. Ir galvoju – o kokie mano pasiekimai? Aš tai neturiu šešių šautuvų, miško, namo ir panašiai.
Esu apspjovęs musę kai ji skrido ore. Ir kartą nusiperdžiau taip stipriai, kad man net stuburas trakštelėjo. Ir man kartais atrodo, kad tai gali būt didžiausias mano pasiekimas. Visus kitus dalykus, kuriuos padariau, yra padarę daug žmonių. Tačiau dar nesutikau va taip trakštelėjusio stuburo.
Nors dar esu gavęs Kultūros ministerijos apdovanojimą jaunajam menininkui ir jaučiu dabar jie jau norėtų jį atsiimti. Bet aš blokavau kultūros ministrą facebooke. Tai sekmės su tokiu planu!
Aš net nesu tikras ko turėjau pasiekti.
Žmonės išskrido į kosmosą, išmoko persodint širdį, išgyvent dykumoj ir tundroj... o aš į užduočių sąrašą įsirašau „išgerk žuvų taukus, nes skaudės sąnarius“. Mano išmanusis laikrodis mane pasveikina dėl to, kad aš nesustodamas einu dešimt minučių. Ir man tas pasveikinimas visad atrodo kupinas pasyvios agresijos. Oho ,seni. Nu tu duodi. Vaikštai. Sugebi eiti. Nuostabu.
Nors aš pats iš tikrųjų nuoširdžiai džiaugdavaus kai sūnus nueidavo, tarkime keturiolika žingsnių. Arba pats pašikdavo į puoduką. Tai irgi pasiekimas. Stebiu savo vaikus ir jie dar nedaro nieko labai konkretaus ir didingo. Jie egzistuoja. Jie šika ir vaikšto. Ir aš jais didžiuojuos. Didžiuojuos gyvybe juose.
O mes visi?.. irgi šikam, vaikštom. Kada paskutinį kartą mumis dėl to didžiavosi? Tas vidinis vaikas tai nenumirė. Man rodos, kad kartais mums to trūksta. Man to trūksta. Bendruomeninio džiaugsmo dėl to, kad esi. Bet, dėl viso pikto, aš specialiai tai darau. Aš mumis didžiuojuosi. Esam, šikam ir vaikštom. Šaunuoliai mes. Aš rimtai. Didžiuojuosi ir džiaugiuos gyvybe mumyse.
Bet aš tik nereikšmingas berniukas, kuriam tuoj bus trisdešimt. Tai nėra didžiulis pasiekimas.
Tai mažas džiaugsmas buvimu.