Alvydas ŠLEPIKAS
DIDŽIOJI MOTINA

Keleiviai praėjo miškingą lygumą, pušys sumenko, ėmė rastis plačių tuščių plotų, apžėlusių viržiais ir vilkažole. Vietomis žolė tapo ir visai reta: vien tik jonažolės ir smilgų kupsteliai, išsibarstę balkšvame smėlyje, todėl eiti tapo sunkiau. Keleiviai buvo du – kresnas, žilstelėjęs vyras ir dešimtmetis berniukas. Tėvas ir sūnus žingsniavo jau kelias dienas, berniukas tylėjo ir kentė kelionės sunkumus, tačiau tėvui buvo aišku, kad reikia judėti greičiau. Berniukas laikėsi įsikibęs prie tėvo diržo specialiai pririštos virvelės, ėjo iš paskos, bet stengėsi neatsilikti. Buvo karšta, keleivių drabužiai permirkę prakaitu ir dulkini, pėdos pradėjo klimpti smėlyje, eiti darėsi vis sunkiau. Tėvas pajuto, kad sūnus pavargo, todėl stabtelėjo ir atsisuko į berniuką. Vaikas sunkiai kvėpavo, bet veidas buvo pakeltas ir įsitempęs, jis kažko klausėsi. Aštri saulė spigino vaikui tiesiai į akis, tačiau berniuko tai nežeidė – jis buvo neregys. Tėvas suprato, kad reikia sustoti ir pailsėti, bet žinojo, kad eiti reiks dar toli, ir toliau bus sunkiau, nes priekyje, ten, kur vedė jų kelias, prasidės įkalnė. Jis žiūrėjo į vaiką, kuris buvo kažko sunerimęs, bet nesuprato ko, jis žinojo, kad vaiko klausa aštri, dažnai jam atstodavusi net regėjimą, todėl vyras taip pat įsiklausė. Pro vidudienio virpesius jis išgirdo – toli dešinėje tyliai alsavo jūra. Tėvas palietė sūnaus petį, nuramindamas vaiką, ir davė ženklą eiti: jie pasuko šniokštimo link.
Jūros vanduo buvo geliančiai šaltas, bet vyriškis, nusimetęs drabužius, nusiprausė prakaitą. Berniukas sėdėjo kranto smėlyje ir bandė nusitraukti batus. Jam tai nesisekė. Tėvas priėjo ir nuavė vaiką: vaiko kojos buvo nutrintos ir kruvinos.
Tėvas pasodino sūnų didžiulio akmens pavėsyje, tada atnešė šalto jūros vandens ir atsargiai nuplovė vaiko kojas. Vanduo buvo sūrus ir berniukui perštėjo, bet jis tik sukando stipriai dantis ir tylėjo. Tėvas žinojo, kad jo sūnus yra kantrus.
Keleiviai užvalgė duonos su laukiniais česnakais, konservus dar reikėjo pataupyti, ir tėvas gailėjosi, kad pakeliui neprisirinko grybų. Taupydami iš gertuvių atsigėrė bjauriai karčios arbatos, kurios neįmanoma buvo išgerti daug – tik tiek, kiek būtinai reikia troškuliui numalšinti.
Vaikas, atsišliejęs vėsaus akmens, snaudė, o vyriškis išvertė iš kuprinių visus daiktus ir atrinko tik pačius būtiniausius: pasvarstęs prie nereikalingųjų krūvelės nusviedė taip pat ir vaiko batus. Tada suplėšė savo marškinius ir atsargiai, bet labai kruopščiai sutvarstė vaiko pėdas. Berniukas pakreipė galvą ir sudejavo. Rodėsi, kad laikas teka labai greitai ir vyriškiui darėsi baisu, kad jie pavėluos. Pasvarstęs kelias akimirkas jis užsisegė gerokai ištuštėjusią kuprinę sau ant krūtinės, tada davė ženklą vaikui stotis: buvo aišku, kad ėjikas dabar iš sūnaus – ne koks, todėl tėvas nusprendė jį nešti.
Peizažas pasikeitė, visai nebeliko medžių, nebeliko ir smėlio, visa plynė buvo apžėlusi skystomis smilgomis, pilkomis, prie pat žemės prisiplojusiomis bevardėmis žolelėmis, takažolėmis, siauralapiais gysločiais ir smulkutėmis, dar vis nežydinčiomis aguonėlėmis.
Vyriškis kilo įkalnėn įstrižai, tad dešinėje, žemai vis šniokštė jūra. Nuo jos dvelkė vėjelis ir truputėlį gaivino. Vyras žengė vienodai, stengdamasis nei lėtinti, nei greitinti tempo, tolygiai ritmingai kvėpuoti, nes tik taip buvo galima nunešti savo naštą pakankamai toli. Berniukas, prisispaudęs prie tėvo nugaros, laikėsi rankomis apglėbęs jo kaklą, o kojomis juosmenį, jis stengėsi padėti tėvui, tad spaudėsi prie jo nugaros, bent taip bandydamas mažinti sunkį.
Pagaliau vyriškis ir vaikas pakilo pakankamai aukštai ir tada pajuto, kad vėjas keičia kryptį, stiprėja, sukasi verpetais. Tik dabar vyras trumpam sustojo – priešaky, žemai, taip pat, kaip ir žemai dešinėje, plytėjo vanduo. Jie pasiekė kyšulio vidurį ir reikėjo pasukti truputėlį dešinėn – įkalnė dėl to tapo šiek tiek statesnė.
Saulė gerokai pasistūmė į vakarus, vyras kopė ir kopė, o jo našta vis sunkėjo. Jis ėjo ir ėjo, palinkęs į priekį, nunėręs galvą, priešais save regėdamas tik nuožulniai, kad ir ne itin stačiai, tačiau neišvengiamai aukštyn kylančią plynę. Tai, rodėsi, niekada nesibaigs, bet pagaliau jie pasiekė viršų.
Eiti dar buvo toli, tačiau įkalnė buvo įveikta.
Tėvas sustojo, vaikas atgniaužė sumedėjusias rankas, nuslydo žemyn ir nutirpusiomis kojomis atsistojo ant žemės. Paskui atsisėdo.
Vyriškis, sunkiai alsuodamas apsidairė – priešaky buvo lyguma, plytinti iki horizonto, o dešinėje ir kairėje – vanduo. Dešinėje vanduo buvo šviesus ir putotas, o kairėje tamsus, giliai mėlynas, beveik juodas.  Atgal vyriškis nepažvelgė, jis numetė ant žemės kuprinę ir susmuko ant kelių.
Artėjo trumpa ir šviesi vasaros naktis.
Vyriškis gulėjo ant žemės, pritraukęs kojas, rankas pasikišęs po galva, ir žiūrėjo priešais save. Pasaulis buvo apvirtęs ant šono. O tame apvirtusiame pasaulyje, tarp smilgų, dangaus fone sėdėjo aklas jo sūnus ir valgė iš skardinės perlines kruopas su mėsa.
Kai tėvas atsibudo ir atsimerkė, dar buvo naktis. Pasijuto truputėlį sustiręs, nes gulėjo ta pačia poza, kaip ir užmigdamas, ir drabužiai tapo kiek drėgni nuo rasos. Jo vaikas taip pat miegojo šalia, nešamas lengvo vasaros nakties vėjelio. Ką jis sapnuoja toje savo tamsoje, pagalvojo tėvas. Jis mylėjo sūnų ir galėjo dėl jo paaukoti bet ką.  
 Vyriškis pasivertė ant nugaros ir pažvelgė į vasaros nakties dangų. Nebuvo jokių debesų, tačiau žvaigždės jau pamažu ėmė blykšti. Reikėjo skubėti, nes juk kaip tik šis rytmetys ir galėjo būti tas, vienintelis, kai skaisčiai raudonais žiedeliais pražys kruvinosios aguonėlės. Jos pražysta visos iškart. Būtinai rytmetį. Tada kai vasaros dienos krantai susilieja. Tik kasmet nieks nežinodavo kada tai įvyks, nes vasaros naktys tokios apgaulingos, ypač dabar, kai nebeįmanoma atpažinti žvaigždynų ir meluoja visi kalendoriai.
Vyras žinojo viena, kai plynė taps raudona nuo kruvinųjų aguonų žiedų, jie abu turi būti jau ten, kur baigiasi ši lyguma, kad Didžioji Motina savo daina atvertų šviesą jo vaiko akims.
Vyras atsistojo, kojas maudė. Pasiražė, bandydamas išjudinti sustingusius raumenis, pasiėmė gerokai ištuštėjusią kuprinę ir norėjo švelniai pažadinti vaiką, bet to nereikėjo. Berniukas pats jau kėlėsi, pats atsigėrė iš gertuvės arbatos likučių, nusipurtė iš kartumo, o gal nuo vėsos, ir buvo pasiruošęs keliauti. Tėvas pritūpė, norėdamas, kad sūnui būtų lengviau jį apkabinti, tačiau berniukas sugniaužė virvagalį, užrištą už tėvo diržo, tuo parodydamas, kad dabar eis pats.
Keleiviai žingsniavo aukštikalne, vaikas laikėsi virvelės ir stengėsi neatsilikti, skubėjo, bet tėvui atrodė, kad jie eina dar per lėtai. Naktis vis labiau blyško, vyriškis bandė įžvelgti pievos spalvą - ar nesikeičia lyguma, ar nesiskleidžia raudonosios aguonėlės. Lyguma rodėsi tokia kaip buvus.
Tėvas galvojo: Viešpatie, kas gi bus, jeigu jie pavėluos, jeigu nesuskubs, būdami taip arti. Ateiti į reikiamą vietą anksčiau jis nebijojo – jeigu reiks – jie lauks: dieną, o gal net kelias – badaudami ir trokšdami, bet jeigu nespės išnaudoti to vienintelio karto – viskas bus prarasta. Jis stabtelėjo, pasisuko į sūnų, nusprendė – nešti berniuką bus greičiau.
Plynaukštė plėtėsi į šalis, vandenų jau seniai nebuvo matyti, nei dešinėje, nei kairėj. Visur tik lyguma ir dangus. Tėvas skubėjo, beveik bėgo, kiek tik turėjo jėgų, nes juto, kaip juos vejasi vasaros rytas.
Ir tada pagaliau jis išvydo, kad plynaukštė baigiasi.
Priešaky, tolumoj pamažu, jiems judant artyn, vėrėsi erdvės. Vyriškis kiek sulėtino tempą, jis pajuto tarytum vėjelio ar švelnios šilumos dvelksmą tiesiai į veidą. Berniukas pajuto taip pat.
Paėjęs dar kokį šimtą žingsnių tėvas sustojo, nuleido sūnų ant žemės ir davė ženklą jam niekur iš čia nejudėti. Pats lėtai žengė pirmyn, su kiekvienu žingsniu regėdamas kokia ta erdvė begalinė.
 Tėvas suprato – jie atėjo.
Tačiau nuo to, ką išvydo jį pervėrė šaltis – priekyje nieko nebuvo. Jokios žemės, nei vandens – tik erdvė. Ir kuo arčiau jis ėjo prie skardžio krašto, tuo ta erdvė vėrėsi plačiau. Priėjus per porą metrų nuo krašto, galva ėmė svaigti, nes ir apačioje nebuvo nieko – stati uolų siena niro kažkur žemyn į begalybę, o prieš ją žiojėjo tuštuma, kosmosas. Ten apačioje sukosi nematyti, o gal seniai užmiršti žvaigždynai: tai buvo pasaulio kraštas.
Pralėkė kelios begalinės akimirkos ir tėvas prisiminė sūnų. Jis paželgė į vaiką, tas ramiai sėdėjo žolėje ir įsitempęs klausėsi. Kaip tik tuomet toli kairėje plyšo dangaus pakraštys ir pirmi saulės spinduliai smigo į žemę.
Rytas.
Bet plynaukštė liko tokia kaip buvus – aguonėlės neišsiskleidė. Tėvas taip tikėjosi, kad tai įvyks šiandien, jog pirmą kartą nebežinojo ką daryti.
Ir tada kažkas pasikeitė – vaikas staiga atsistojo ir sustingo. Jis kažko klausėsi.
Tada pajuto ir tėvas: žemė virpėjo. Nesmarkiai, tačiau aiškiai juntamai.
Kažkas didelis, šviesus ir begalinis niro apačioje iš žemės gelmenų, tarytum ten būtų buvęs koks urvas. Tėvas žvelgė į būtybę, kuri sklendė erdvės begalybėje ir pati buvo erdvė ir begalybė. Vyras suprato – ji tikra, ji gyva – Didžioji Motina.
Ji buvo baisi ir nepaprastai graži, visai ne tokia, kokią vaizdavo senos graviūros. Kiekvienoje  graviūroje ji buvo kitokia – kartais paukštė, kartais žuvis, kartais gyvatė – todėl buvo aišku, kad niekas jos nėra matęs.
Didžioji Motina pasisuko į lygumą, tai buvo galima suprasti, nes jos pavidale išryškėjo veidas. Tobulas, pernelyg tobulas ir simetriškas, todėl net gąsdinantis. Ji žvelgė kažkur į pasaulį, į kažką gal tik jai vienai matomą, smulkų ir menką, ji gal nė nepastebėjo žmonių. Jos lūpose žaidė šypsnys.
Ir staiga ji sukliko.
Aukštu, veriančiu, nepakeliamu, rėžiančiu tarsi stiklas begalybės balsu. Ir nuo to klyksmo lyguma pražydo krauju: tarsi banga ėmė sprogti mažosios aguonėlės. Raudonis nudažė plynaukštę iki pat horizonto ir dar toliau – jos šlaitus iki pat jūros vakaruose ir iki įlankos vandenų rytuose, iki pat miškų...
Tėvas to neregėjo, jis buvo pervertas, nutvilkytas to nepakeliamo garso, to virpesio, tačiau bijojo nusisukti ir žvelgė Didžiąjai Motinai į akis, jusdamas kaip ryja jį tų akių tamsa.
Berniukas gi stovėjo ramus ir šypsojosi – jis negirdėjo klyksmo. Jis klausėsi dainos - liūdnos, bet nepaprastai gražios, ataidinčios iš pačių begalybės gelmių, žodžiai buvo tolimi ir grumėjo tarytum akmenys Viešpačiui kuriant pasaulį. Dainoje girdėjosi ir vėjas, ir vanduo, ir tyla. Berniukas suprato – tai Didžiosios Motinos daina. Ir nuo tos dainos sutrupėjo tamsa, it aguonėlių žiedai atsivėrė užrakintos vaiko akys. Šviesa nugalėjo švelniai, be skausmo, berniukas tiesiog suprato, kad visas šis dieviškas grožis, visi šie pavidalai ir yra regėjimas, visa tai ir yra šviesa.
Jis nustebęs dairėsi po nuostabų, atsivėrusį jam pasaulį. Priešais plytėjo slėnis, tolumoje dešinėj buvo jūra, kairėje – įlanka. Žemai apačioje buvo matyti sodybos, motinos vaikams gamino pusryčius, tėvai šėrė žirgus. Visas slėnis buvo raudonas nuo pražydusių aguonėlių. Jų žiedeliai lengvai suposi vėjyje ir tarytum dainavo. Raudona spalva visai nebuvo kruvina, ji buvo skaisti ir džiaugsminga.
Berniukas prisiminė tėvą, žmogų, su kuriuo atkeliavo į šitą nepaprastą vietą. Jis apsidairė ir dešinėje, ten kur plynaukštė ėmė lengvai leistis žemyn, išvydo sėdintį senį. Senis sėdėjo pilkas ir duklinas, liesas, bejėgis, toks nederantis šiame švariame paveiksle. Senio galva buvo nuleista, pro skystus viršugalvio plaukus prasišvietė oda.  Berniukas žengė keletą žingsnių artyn – jo kojos buvo pilnos jaunystės jėgos, žaizdos užgijusios – senis, tikriausiai kažką pajuto ir pakėlė nupilkusį veidą. Ryto saulė spigino jam tiesiai į akis, tačiau tai jo nežeidė: senio akys buvo baltos ir aklos.