INDRA BRŪVERE
Mēs neatvadījāmies

 (Verai Kocjanovai, Jurģa Kunčina romāna „Tūla” tulkotājai)
    Vienmēr ir sāpīgi šķirties, bet vēl sāpīgāk šķirties ir neatvadoties. Kautrīgi nolikts atvadu sveiciens pie viesnīcas numura durvīm – tēja, šokolādes tāfelīte un čehu izdevniecības magnēts, mazs suvenīrs par piemiņu. Kā gan es tevi nedzirdēju, Vera, kad tu klusi pieklauvēji pie manām durvīm?

    Palangā ar tevi pavadījām vairākus vakarus sarunājoties, kopā iegriezāmies Prāgas alus bāros, es savukārt tevi aizvedu vairākus gadus atpakaļ uz Rīgu, mazu, tumšu bāru, kur pēc turku valodas nodarbībām mēdzām iegriezties kopā ar Uldi Bērziņu un māsu Zani. Tējas un kafijas tajā bārā nebija – alus mūžīgi garšoja pēc ziepēm, noskalodams aizmirstībā arī turku valodas stundās iemācīto. Tas bija vēl tāltālajā 2001. gadā, kad sākām apmeklēt turku valodas lekcijas. Un ko gan es tev varētu iemācīt? To, ka glāze ir „bardak” un pietura – „durak”? Šos vārdus atcerēties nav grūti – asociatīvā domāšana allaž piespēlē variantus: „glāzē bardaks”, „pieturā stāvi kā duraks”... Iesākās tas viss nejauši, kad reiz pēc lekcijām ieraudzīju lejā, Universitātes vestibilā grāmatu galdu un nevarēju paiet tam garām. Studentus grāmatas pievelk kā magnēts, pievelk pat tādas grāmatas, kuras nemūžam nelasīsi, reizēm pat neatvērsi – maniakāls un alkatīgs izzināšanas prieks liek mugursomā pat bibliogrāfiskos rādītājus, kurās ietvertas grāmatas, kuras nekad nelasīsi. Šķiet, ka tā bija angļu sonetu grāmatiņa zelta vākos, kuru nopērkot nācās konstatēt, ka naudas mājupceļam vairs nav – tiešām nezinu, kas lika man nopirkt šo grāmatu. Varbūt alkas pēc greznības, kaut kā aristokrātiska? Tajā dienā bija Hermaņa Marģera Majevska, kurš man atmiņā vienmēr paliks kā visaristokrātiskākais latviešu dzejnieks, bēres, uz kurām aizbraucu, lai no tām mani atvestu mājās. „Sāpīga nav nāve, sāpīga ir šķiršanās” – toreiz bērēs sacīja Uldis Bērziņš, mūs visus mierinādams, vēlāk ieminoties, lai atnākam uz lekcijām. Taču es tevi gribu aizvest vēl tālāk, tajā gadā.  Tajā pašā 2001. gadā bija vienīgā reize, kad satiku Jurģi Kunčinu, kurš bija atbraucis uz Prozas lasījumiem Rīgā, lai izlasītu fragmentu no „Tūlas”. To turku valodu pieminēja arī viņš, aprakstot pasākumu Rīgā žurnālā „Metai”...

    Vienmēr ir sāpīgi šķirties, bet vēl sāpīgāk šķirties ir neatvadoties. Kautrīgi nolikts atvadu sveiciens pie viesnīcas numura durvīm – tēja, šokolādes tāfelīte un čehu izdevniecības magnēts, mazs suvenīrs par piemiņu. Kā gan es tevi nedzirdēju, Vera, kad tu klusi pieklauvēji pie manām durvīm?

    Vera, Vera, kā gan mēs neatvadījāmies? Desperātiski rakstīju tev ziņas, bet atbildi nesagaidīju – droši vien tu jau sēdi lidmašīnā, esi kaut kur pa ceļam uz Prāgu? Kamēr tu lido kaut kur virs Polijas, iečukstēšu tev ausī: „Lietuviešu delegācija tikko atgriezusies no Brno, tur visi runājot par tavu „Tūlas” tulkojumu...”

Mes neatsisveikinome

(Verai Kocianovai, Jurgio Kunčino romano „Tūla“ vertėjai)
    Visada skaudu skirtis, bet dar skaudžiau – išsiskirti neatsisveikinus. Prie viešbučio numerio durų droviai palikta atsisveikinimo dovana – arbata, šokolado plytelė ir čekų leidyklos magnetukas, mažas suvenyras atminimui. Ir kaipgi aš neišgirdau, Vera, tavo tylaus beldimo į mano duris?

    Palangoje mudvi praleidome ne vieną vakarą kalbėdamosi – tu vedžiojai mane po Prahos aludes, o aš nusitempiau tave į tą mažą, tamsų praeities barą Rygoje, kuriame po turkų kalbos užsiėmimų mėgome lankytis su Uldžiu Bėrziniu ir seserimi Zane. Arbatos ir kavos tame bare nebuvo, o alus, nuskalaudavęs užmarštin turkų kalbos pamokose įgytus pradmenis, ten visada atsiduodavo pamuilėmis. Tai buvo tolimoje praeityje, 2001-aisiais, kai pradėjome lankyti turkų paskaitas. Ir ko gi dabar galėčiau tave išmokyti? Kad stiklinė turkiškai – „bardak“, o stotelė – „durak“? Šiuos žodžius nesunku įsiminti – asociatyvinis mąstymas iš karto perša įvairius variantus: „stiklinėje – bardakas“, „stovi stotelėje kaip durakas“... Visa tai prasidėjo nejučia, kartą po paskaitų, apačioje, Universiteto vestibiulyje, stabtelėjus ties knygų prekystaliu, pro kurį tiesiog negalėdavau praeiti. Studentus knygos traukia kaip magnetas, traukia net tos, kurių niekada neskaitysi, galbūt nė neatsiversi – su maniakiško, nepasotinamo pažinimo džiaugsmu į kuprinę kraunamos net bibliografinės rodyklės su leidinių, kurių taip pat niekada neskaitysi, aprašais. Regis, nusipirkus tą anglų sonetų knygelę auksiniais viršeliais, teko konstatuoti, jog nebeliko pinigų kelionei į namus – tikrai nesuprantu, kas mane vertė ją įsigyti. Galbūt troškau prabangos, kažko aristokratiško? Tą dieną vyko Hermanio Margerio Majevskio, kuris mano atmintyje visada liks kaip aristokratiškiausias latvių poetas, laidotuvės, į kurias nuvažiavau, kad po jų būčiau parvežta namo. „Skaudi yra ne mirtis, skaudus – išsiskyrimas“ – tada per laidotuves kalbėjo Uldis Bėrzinis, vėliau pakvietęs mus į turkų kalbos kursus. Tačiau aš noriu pasivedėti tave dar toliau.  Tais pačiais 2001-aisiais vienintelį kartą sutikau Jurgį Kunčiną, atvykusį į Rygos prozos skaitymus perskaityti „Tūlos“ fragmento. Tą turkų kalbą paminėjo ir jis, žurnale „Metai“ aprašydamas Rygoje vykusį renginį...

    Visada skaudu skirtis, bet dar skaudžiau – išsiskirti neatsisveikinus. Prie viešbučio numerio durų droviai palikta atsisveikinimo dovana – arbata, šokolado plytelė ir čekų leidyklos magnetukas, mažas suvenyras atminimui. Ir kaip aš neišgirdau, Vera, tavo tylaus beldimo į mano duris?

    Vera, Vera, kaipgi mes neatsisveikinome? Desperatiškai rašiau tau žinutes, bet atsakymo nebesulaukiau – tikriausiai tu jau sėdi lėktuve ir keliauji į Prahą. Kol skrendi kažkur virš Lenkijos, pašnibždėsiu tau į ausį: „Lietuvių delegacija jau grįžo iš Brno, ten visi kalba apie tavąjį „Tūlos“ vertimą...“