INDRA BRŪVERE
Mēs neatvadījāmies

 (Verai Kocjanovai, Jurģa Kunčina romāna „Tūla” tulkotājai)
    Vienmēr ir sāpīgi šķirties, bet vēl sāpīgāk šķirties ir neatvadoties. Kautrīgi nolikts atvadu sveiciens pie viesnīcas numura durvīm – tēja, šokolādes tāfelīte un čehu izdevniecības magnēts, mazs suvenīrs par piemiņu. Kā gan es tevi nedzirdēju, Vera, kad tu klusi pieklauvēji pie manām durvīm?

    Palangā ar tevi pavadījām vairākus vakarus sarunājoties, kopā iegriezāmies Prāgas alus bāros, es savukārt tevi aizvedu vairākus gadus atpakaļ uz Rīgu, mazu, tumšu bāru, kur pēc turku valodas nodarbībām mēdzām iegriezties kopā ar Uldi Bērziņu un māsu Zani. Tējas un kafijas tajā bārā nebija – alus mūžīgi garšoja pēc ziepēm, noskalodams aizmirstībā arī turku valodas stundās iemācīto. Tas bija vēl tāltālajā 2001. gadā, kad sākām apmeklēt turku valodas lekcijas. Un ko gan es tev varētu iemācīt? To, ka glāze ir „bardak” un pietura – „durak”? Šos vārdus atcerēties nav grūti – asociatīvā domāšana allaž piespēlē variantus: „glāzē bardaks”, „pieturā stāvi kā duraks”... Iesākās tas viss nejauši, kad reiz pēc lekcijām ieraudzīju lejā, Universitātes vestibilā grāmatu galdu un nevarēju paiet tam garām. Studentus grāmatas pievelk kā magnēts, pievelk pat tādas grāmatas, kuras nemūžam nelasīsi, reizēm pat neatvērsi – maniakāls un alkatīgs izzināšanas prieks liek mugursomā pat bibliogrāfiskos rādītājus, kurās ietvertas grāmatas, kuras nekad nelasīsi. Šķiet, ka tā bija angļu sonetu grāmatiņa zelta vākos, kuru nopērkot nācās konstatēt, ka naudas mājupceļam vairs nav – tiešām nezinu, kas lika man nopirkt šo grāmatu. Varbūt alkas pēc greznības, kaut kā aristokrātiska? Tajā dienā bija Hermaņa Marģera Majevska, kurš man atmiņā vienmēr paliks kā visaristokrātiskākais latviešu dzejnieks, bēres, uz kurām aizbraucu, lai no tām mani atvestu mājās. „Sāpīga nav nāve, sāpīga ir šķiršanās” – toreiz bērēs sacīja Uldis Bērziņš, mūs visus mierinādams, vēlāk ieminoties, lai atnākam uz lekcijām. Taču es tevi gribu aizvest vēl tālāk, tajā gadā.  Tajā pašā 2001. gadā bija vienīgā reize, kad satiku Jurģi Kunčinu, kurš bija atbraucis uz Prozas lasījumiem Rīgā, lai izlasītu fragmentu no „Tūlas”. To turku valodu pieminēja arī viņš, aprakstot pasākumu Rīgā žurnālā „Metai”...

    Vienmēr ir sāpīgi šķirties, bet vēl sāpīgāk šķirties ir neatvadoties. Kautrīgi nolikts atvadu sveiciens pie viesnīcas numura durvīm – tēja, šokolādes tāfelīte un čehu izdevniecības magnēts, mazs suvenīrs par piemiņu. Kā gan es tevi nedzirdēju, Vera, kad tu klusi pieklauvēji pie manām durvīm?

    Vera, Vera, kā gan mēs neatvadījāmies? Desperātiski rakstīju tev ziņas, bet atbildi nesagaidīju – droši vien tu jau sēdi lidmašīnā, esi kaut kur pa ceļam uz Prāgu? Kamēr tu lido kaut kur virs Polijas, iečukstēšu tev ausī: „Lietuviešu delegācija tikko atgriezusies no Brno, tur visi runājot par tavu „Tūlas” tulkojumu...”

Mes neatsisveikinome

(Verai Kocianovai, Jurgio Kunčino romano „Tūla“ vertėjai)
    Visada skaudu skirtis, bet dar skaudžiau – išsiskirti neatsisveikinus. Prie viešbučio numerio durų droviai palikta atsisveikinimo dovana – arbata, šokolado plytelė ir čekų leidyklos magnetukas, mažas suvenyras atminimui. Ir kaipgi aš neišgirdau, Vera, tavo tylaus beldimo į mano duris?

    Palangoje mudvi praleidome ne vieną vakarą kalbėdamosi – tu vedžiojai mane po Prahos aludes, o aš nusitempiau tave į tą mažą, tamsų praeities barą Rygoje, kuriame po turkų kalbos užsiėmimų mėgome lankytis su Uldžiu Bėrziniu ir seserimi Zane. Arbatos ir kavos tame bare nebuvo, o alus, nuskalaudavęs užmarštin turkų kalbos pamokose įgytus pradmenis, ten visada atsiduodavo pamuilėmis. Tai buvo tolimoje praeityje, 2001-aisiais, kai pradėjome lankyti turkų paskaitas. Ir ko gi dabar galėčiau tave išmokyti? Kad stiklinė turkiškai – „bardak“, o stotelė – „durak“? Šiuos žodžius nesunku įsiminti – asociatyvinis mąstymas iš karto perša įvairius variantus: „stiklinėje – bardakas“, „stovi stotelėje kaip durakas“... Visa tai prasidėjo nejučia, kartą po paskaitų, apačioje, Universiteto vestibiulyje, stabtelėjus ties knygų prekystaliu, pro kurį tiesiog negalėdavau praeiti. Studentus knygos traukia kaip magnetas, traukia net tos, kurių niekada neskaitysi, galbūt nė neatsiversi – su maniakiško, nepasotinamo pažinimo džiaugsmu į kuprinę kraunamos net bibliografinės rodyklės su leidinių, kurių taip pat niekada neskaitysi, aprašais. Regis, nusipirkus tą anglų sonetų knygelę auksiniais viršeliais, teko konstatuoti, jog nebeliko pinigų kelionei į namus – tikrai nesuprantu, kas mane vertė ją įsigyti. Galbūt troškau prabangos, kažko aristokratiško? Tą dieną vyko Hermanio Margerio Majevskio, kuris mano atmintyje visada liks kaip aristokratiškiausias latvių poetas, laidotuvės, į kurias nuvažiavau, kad po jų būčiau parvežta namo. „Skaudi yra ne mirtis, skaudus – išsiskyrimas“ – tada per laidotuves kalbėjo Uldis Bėrzinis, vėliau pakvietęs mus į turkų kalbos kursus. Tačiau aš noriu pasivedėti tave dar toliau.  Tais pačiais 2001-aisiais vienintelį kartą sutikau Jurgį Kunčiną, atvykusį į Rygos prozos skaitymus perskaityti „Tūlos“ fragmento. Tą turkų kalbą paminėjo ir jis, žurnale „Metai“ aprašydamas Rygoje vykusį renginį...

    Visada skaudu skirtis, bet dar skaudžiau – išsiskirti neatsisveikinus. Prie viešbučio numerio durų droviai palikta atsisveikinimo dovana – arbata, šokolado plytelė ir čekų leidyklos magnetukas, mažas suvenyras atminimui. Ir kaip aš neišgirdau, Vera, tavo tylaus beldimo į mano duris?

    Vera, Vera, kaipgi mes neatsisveikinome? Desperatiškai rašiau tau žinutes, bet atsakymo nebesulaukiau – tikriausiai tu jau sėdi lėktuve ir keliauji į Prahą. Kol skrendi kažkur virš Lenkijos, pašnibždėsiu tau į ausį: „Lietuvių delegacija jau grįžo iš Brno, ten visi kalba apie tavąjį „Tūlos“ vertimą...“

    

Andrius JAKUČIŪNAS
KUO GILIAU Į MIŠKĄ, TUO DAUGIAU MENKIŲ

Jie važinėjosi po miestą beveik nekalbėdami. Laukė. Buvo patyrę žaidėjai, todėl žinojo, kad niekada negalima sudėti ginklų. Negalima iš anksto numatyti to, ką nori sužinoti. Negalima jaudintis – žaisdamas menkę, turi būti šaltas kaip ledas. Šarlotė jautė, kad jiems nesiseka, nes jiedu abu nori išlaužti būtent tai, ką vienas kitam norėtų pasakyti, jei ir nežaistų – žaidimas buvo tik priedanga. O jo nerašytos taisyklės sakė, kad menkė negali būti priedanga. Menkę gaudyti reikėjo plačia širdim ir atviru protu – tik šitaip jis turėjo prasmę, tas žaidimas.
– Oi, atleiskit, aš šiandien visai be galvos, – susizgribo pardavėja. – Ko jūs prašėt? Saulėgrąžų? O aš jums padaviau sąsiuvinį.
– Sąsiuvinis irgi OK, – tvirtai pasakė Alexas. Šarlotė matė, kad viduje jis virpa iš džiaugsmo.
– Jūs tikrai pirksite sąsiuvinį, kurį jums padaviau per klaidą?
– Taip.
Nenuleisdamas žvilgsnio nuo jos akių, jis atskaičiavo tuos kelis litus. Kai pardavėja padėjo į lėkštelę grąžą, Alexas tarė:
– Man rodos, jūs man per klaidą davėte daugiau pinigų.
– Negali būti, aš daviau tiek, kiek reikia.
Ji neatrodė sutrikusi, nors žodžius išbėrė truputį skubriau nei šioje situacijoje būtų įprasta.
– Netiesa. Aš daviau lygiai. Jūs tikriausiai susijaudinote ir suklydote. Tai tik jūsų fantazija. Aš niekada neklystu skaičiuodamas pinigus.
Pardavėja neparodė jokio susidomėjimo, kažkas joje krustelėjo nebent Alexui tariant žodį „fantazija“. Ji gūžtelėjo pečiais.
– Jūs net neįsivaizduojat, kaip pataikėt su tuo sąsiuviniu. Mano draugę kaip tik neseniai pagavo įkvėpimas. Dabar ji užrašys eilėraštį ir gaus premiją. Gal parduotuvėje yra koks nors ramus kampelis? Kur jūs atsipučiate po sunkaus darbo... Pavyzdžiui... tualetas?
Jo fantazijos šliuzai buvo atverti iki galo. Be abejo, jis norėjo gauti daugiau laiko.
– Ten blogas kvapas. Aš neseniai šikau.
Pasakė nekaltai, kaip mažas vaikas – tikriausiai ji ir buvo mažas vaikas. Alexas atrodė pavergtas, jo ranka kišenėje nevalingai minkė atsarginį javų batonėlį.
Šarlotė įlindo į ankštą tualetą, kuris, matyt, taip pat buvo ir persirengimo kambarys, ir virpančiom rankom užkabino duris. Į lentyną netvarkingai buvo sugrūstame drabužių burbule aukso spalva spindėjo kojinių juostos. Veidrodis, kabojęs ne viršum kriauklės, o šiek tiek šalia, buvo nutaškytas smulkiais dantų pastos taškeliais, kažkuo primenančiais strazdanas ant jos veido.
Ar ji pavydėjo šiai mergelei? Ne. Gailestis su švelniu geismo prieskoniu – štai ką ji jautė, žiūrėdama į tos merginos, – iš tikrųjų dar visai vaiko, – tikrovę. Menkė buvo jų rankose, tereikėjo vienu sykiu, tarytum vienu žeberklo smūgiu suprasti, perimti jos krūvį. Alexas jautė teisingai – jos nieku gyvu nebuvo galima paleisti iš rankų.

Kai grįžo į parduotuvę, buvo jau po pusės devynių, Liya jų laukė kieme. Buvo apsivilkusi paprasta, bet liemenį ir krūtinę itin išryškinančia suknele, apsitepusi tomis pačiomis tualete Šarlotės matytomis auksaspalvėmis kojinėmis, pasidažiusi, nuo jos (gal kiek per smarkiai) trenkė kvepalais. Ji truputį jaudinosi, bet aiškiai mažiau nei Šarlotė su Alexu, kurie jautėsi įsitempę kaip stygos.  
Alexas išlipo, priėjęs prie Liyos apglėbė ją ranka per juosmenį ir švelniai stumtelėjo automobilio pusėn.
– Važiuojam?
Tai drauge buvo ir padrąsinimas, kurio iš tiesų nereikėjo, ir pažadas – be abejo, veidmainiškas –  kad tarp jų kažkas bus. Šarlotė iš vidaus atidarė duris.
– Nuostabiai atrodai, – pasakė  ji. – Tau žiauriai tinka tos auksinės kojinės.
Liya nušvito – matyt, gaudavo komplimentų ne taip dažnai, kaip norėdavo. Ji tikrai buvo daili mergina, ir tai žinojo. Ko ji tikėjosi, lipdama į nepažįstamų žmonių mašiną? Ar ji suvokė, kad yra ribų, kurių jaunai merginai peržengti nevalia?
(„Gal ji galvoja, kad mes darysim grupinį?“ – gavo Šarlotė Alexo SMS. „Ji negalvoja“, – buvo lakoniška Šarlotė.)
– Tu tokia miela... Jei čia būtų magas... tai yra, jei Alexas nebūtų jo išėmęs... uždėčiau tau Britney Spears gabalą...
– Oooi, čia skraido musė! – sudejavo su nuostaba Liya.
– Musė? Negali būti?
– Musė prisikėlė! Musių Velykos!
– Neklausyk, ji poetė, – pasakė Aleksas. – Aš tuoj užmušiu šlykštynę.
Jis sustabdė automobilį ir ėmė gaudyti musę. Keli smūgiai buvo netikslūs, Alexas įniršo. Liya žvelgė į jį kaip į gelbėtoją, Šarlotė juokėsi. Musei nutūpus ant galinio stiklo, Alexas apsisuko, pralindo pro tarpą tarp dviejų sėdynių ir ištykojęs momentą, kai musė priartėjo prie stiklo vidurio, tiksliu smūgiu ją sutraiškė.
– Ji blizga. Tai yra, jau nebeblizga, – pasakė Liya.

– Mes nemėtysim to kamuolio. Mes mėtysim kaulelius, – tarė Alexas boulingo darbuotojui ir ranka pamojo baro link.
Šarlotė užsakė tris alaus.
– Šitas žaidimas vadinasi Yatzy.
– Aš vadinu jį Kaulų Pokeriu, – pasakė Alexas, ir netrukus pridūrė:  žinoma, tai nieko bendro neturi bendro su protėvių kaulais...
– Protėvių kaulais... – suvapėjo Liya.
Reikėjo išmokyti ją žaidimo taisyklių.
– Ar visi poetai žaidžia Yatzy... Kaulų Pokerį? – jos klausimai žudė savo paprastumu.
– Tik patys kiečiausi.
Alexas nubraižė lentelę ir surašė kombinacijas. Jis kramtė lūpą – turbūt galvojo kaip supaprastintai paaiškinti Liyai taisykles.
– Gal tiesiog žaiskim? – pasiūlė Šarlotė. – Mes surašysim viską kaip reikia, o Liya žiūrėdama pati supras.
– Labai gerai, jeigu išmeti visus vienodus. Ypač šešetus.
– Jie tokie dideli ir sunkūs, – pasakė Liya, žiūrėdama į boulingo kamuolius.
– Kas mes pirmas?
– Tu? – sušnabždėjo Liya, šuniuko akimis žvelgdama į Alexą.
– Aš negaliu būti pirmas. Aš šiandien jaučiuosi autsaideris. Pažiūrėkit, net mano alus neputoja.
– Jo alus neputoja! – egzaltuotai, su vis didėjančia nuostaba balse šūktelėjo Liya.
– Liya, tu žaidi pirmą kartą, tu privalai mesti pirma.
Nuo jos auksaspalvių timpų atsispindėjusi lempų šviesa siekė jos veidą, jis buvo švelniai nuauksintas. Šią akimirką ji galėjo išvaryti iš proto kiekvieną vyrą.
Liya paėmė kaulelius ir iš pirmo karto išmetė šešetų pokerį.
– Pirmą kartą visada sekasi, – tarė Alexas. Jis atrodė ramus, bet Šarlotė matė, kad jis įsitempęs kaip styga. Nuo Liyos kojinių atsispindėjusi šviesa aukso spalva buvo nudažiusi ir jo rankas. Jis pažėrė kaulelius ant stalo ir nusišypsojo – tai buvo visiškai nevykęs metimas.
– Ar aš nesakiau? Šiandien esu autsaideris.
– Ar tai kokia nors sporto šaka? – paklausė Liya.
– Tai profesija. Labai sunki ir atsakinga profesija – kaip... paukščių stebėtojo, – žiūrėdamas į jos akių gelmę pasakė Alexas.
Liya nurijo seilių gumulą arba kramtomąją gumą. Aišku, ji nesuprato, kodėl paukščių stebėtojo profesija yra sunki ir atsakinga.
Jai krito tik pokeriai – daugiausia didelių skaičių, todėl ji negalėjo surinkti kombinacijų, Alexas buvo priverstas rašyti minusus.
– Pirmąkart matau žmogų, nukenčiantį nuo to, kad jam per gerai krinta.
– Aš visada persistengiu. Man tiesiog reikėtų mažiau stengtis – ir viskas bus gerai.
Įsijautusi Liya per stipriai švystelėjo kaulelius ir šie pabiro ant grindų. Jie visi nuščiuvo. Buvo aišku: kad ir kur tie kauleliai nukris, bus šešetų (arba – blogiausiu atveju – penketų) pokeris. Jiems dar besisukant ant grindų, iš jaudulio neradusi kur padėti rankas Liya įsikibo į savo karolius ir instinktyviai juos truktelėjo. Siūlas trūko, ir ant grindų įkandin kaulelių pažiro spalvoti karoliukai.
Tai buvo neįtikėtina – Liya tapo prasmių gaminimo mašina, ėmė atlikti būtent tai, ko jiedu su Alexu tikėjosi. Užplūdo pasididžiavimas ja ir švelnumas. Jiedu su Alexu puolė ant kelių ir ėmė tuos karoliukus rinkti. Nešė ir kišo jai į rankas. Atrodė, kad tie karoliukai – simbolinė valiuta, už kurią Liya galės parūpinti jiems dar daugiau prasmės.
– Ji nuostabi! Neįtikėtina. Aš apšalęs, – sušnabždėjo Alexas Šarlotei į ausį.
– Ačiū, jūs tokie geri, – kai jie grįžo į savo vietas, paprastai pasakė ji.
– Dabar turėtum pamėginti mesti šitą, – Alexas parodė į boulingo takelį. – Tu juos visus ištaškysi. Visus iki vieno.
Jis nuėjo į kasą ir užsakė takelį.
Kodėl karoliukų rinkimas turėjo baigtis boulingo sunkių kamuolių mėtymu? Šito nė vienas iš jų nebūtų galėjęs pasakyti, ypač Liya, kurią akivaizdžiai trikdė, kaip greit ir kaip lengvai jie keičia nuomonę.
– Bet mes juk atvažiavom žaisti kauleliais?
– Tu kieta mergina, tu padarysi. Šarlotė nori, kad tu tai padarytum, – išvydęs jos akyse nepasitikėjimą, tarė Alexas.
– Aš noriu, – parvirtino Šarlotė, nors jai atrodė, kad Alexas pradeda perlenkti lazdą.
– Įsivaizduok, kad pataikysi tiesiai man į širdį, – nusijuokė jis.
Liya mirksėjo – ji nesuprato metaforos. Tačiau rutulys užtikrintai išlėkė iš jos rankų, ir juodu takeliu preciziškai tiksliai nučiuožė į tikslą. Žvangėdami kėgliai nuvirto, ir sekundėlę stojusioje tyloje, kurią trikdė tik bare grojantis radijas, pasigirdo Alexo balsas:
– Neįtikėtina, visiškai neįtikėtina!
Liya mirksėdama savo ilgom blakstienom žvilgčiojo į jo krūtinę – vis stengėsi suprasti, ką jo lūpose reiškė „pataikysi man tiesiai į širdį“.
– O dabar išgerkim, – kai rutulys ir antrą kartą švariai nukalė visus kėglius, pasakė Alexas. – Tai gyvybiškai svarbu. Blaivas aš negaliu tikėti tuo, ką matau.
Jis vienu mauku išgėrė visą alų.
– Aš daug nepakeliu, – sucypsėjo Liya. Didelis ir sunkus bokalas jos rankose atrodė kaip jausmai, kurių ji neįstengė parodyti.
– Paduok jai rutulį, – pasakė Šarlotė.
– Imk šitą.
Jis įspraudė jai į rankas tuščią alaus bokalą.
– Jeigu jį mesiu, jis suduš, – buvo matyti, kad Liya vis labiau nerimauja.
– Puiku. Bus daug šukių.
– Aš noriu kad tu mestum, Liya, – tarė Šarlotė, apglėbusi ją per juosmenį.
Liya užsimerkė – bent jau Šarlotė buvo tikra, kad jos akių vokai užsisklendė anksčiau negu bokalas išlėkė iš rankų ir skambėdamas nulėkė takeliu į priekį. Dūžtančio, tarytum sprogstančio stiklo aidas sustiprino krintančių kėglių garsą – atrodė, kad kažkas sugriuvo. Nė vienas iš jų nepažvelgė į kėglių pusę – buvo aišku, kad smūgis pasiekė savo tikslą, kitaip tiesiog negalėjo būti.
– Bėgam, – stumtelėjo jiedvi Aleksas, ir pats tekinas pasileido link išėjimo.

Išsukę iš kelio, kurį laiką važiavo nekalbėdami, mėgaudamiesi tuo, kad jie buvo vienui vieni tamsoje, ir drauge šiurpdami nuo Liyos kojinių aukso, kuriam blizgintis užteko silpnos valdymo pultelio skleidžiamos šviesos.
Anksčiau dar bandžiusi kažką taukšti, Liya užtilo. Šarlotė  suėmė ir suspaudė jos ranką.
Mašina krestelėjo ir staiga ėmė važiuoti labai lygiai. Pro langus padvelkė gaižus šviežio asfalto kvapas.
– Neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina, – pasakė Alexas.
– Kas vyksta? – dirbtinai linksmai paklausė Liya, matyt, pajutusi, kaip suakmenėjo jos delną spaudžiantys Šarlotės pirštai.
– Dar nesuprantame, – tvirtai pasakė jis.
Tamsoje priešais šmėstelėjo ir į krūmus nulėkė tamsus siluetas. Alexas „dėjo ant stabdžių“.
– Ten žvėris! Ten prabėgo žvėris, aš mačiau! – sušuko Liya.
– Ir koks tai buvo žvėris, Liya?
– Ar tai buvo briedis? O gal stumbras?
– Aš nežinau, kaip jis atrodė. Jis buvo didelis ir gražus.
– Pabandyk prisiminti, mes niekur neskubam, – dirbtinai ramiu tonu pasakė Alexas.
– Aš negaliu prisiminti, aš jo nemačiau. Aš jaučiau.
– Vadinasi, tikrai ne briedis. Ir ne koks nors... barsukas. Jei būtų kuris nors iš jų, tu prisimintum.
– Gal vienaragis? – atsargiai paklausė Šarlotė. Iš tikrųjų ji susipainiojo: norėjo pasakyt – raganosis.
– Aha, tada turbūt vienaragis. Tikrai, taip ir bus. Jų nematai, bet jie trenkia į galvą.
– Kaip šampė? – paklausė Liya.
– Manau, labiau kaip LSD. Arba kaip žolė su efedrinu.
Alexas išjungė motorą.
– Pasižiūrėkim už to krūmo. Gal jis ten stovi ir laukia, kol mes pasikrutinsim ir jį pamatysim?
– Ir ko jam bėgti? Juk mes ne kokie medžiotojai. Mes tik gaudome menkę.
– Aš dar niekada nemačiau vienaragio. Ar jų yra Kauno zoologijos sode?
– Apie juos rašė Radauskas, – įsiterpė Šarlotė. – Jų akys kaip žibuoklės, kurios nušviečia kelią.
– Aš manau, jis nubėgo ten, – kaip akys šiek tiek priprato prie tamsos, pasakė Alexas. – Ten, rodos, yra kažkas panašaus į takelį. Gal tai kelias į jo irštvą?
Jis kalbėjo ramiai, be jokios ironijos ir sutrikimo balse, ir Šarlotei dingtelėjo, kad jis pats, gali būt, pamažu pradėjo tikėti tuo, ką šneka. Tai, kas prieš sekundėlę skambėjo kaip kliedesys, tamsoje, kurios neįveikė mašinos lempos, atrodė panašu į tiesą.
Alexas stumtelėjo jas į priekį, kur, jo nuomone, buvo takelis. Iš tikrųjų ten nesimatė jokio takelio, bet eiti nebuvo sunku, miškas buvo retas, o jo paklotas – gana kietas. Sunkiau sekėsi tik Liyai, kuri buvo apsiavusi aukštakulnius, – kulnas smigo į samanas ir norėdama žengti naują žingsnį ji turėdavo įdėti jėgų, kad atplėštų koją nuo žemės. Ji juokingai krypavo.
– Aš manau, jis jau netoli. Aš jaučiu, – pasakė Alexas.
Šarlotė girdėjo jo balse įtampą – jis kreipė veiksmą link finalo, net neįsivaizduodamas, koks jis galėtų būti, ir negalėjo liautis, nes tokiu atveju tikroviškumo iliuzija būtų išsisklaidžiusi, ir netgi Liya būtų supratusi, kad jie šneka nesąmones.
– Ar jis – priekyje? – sukuždėjo Liya.
– Matyt, priekyje. Nors gali būti, kad jis tyliai mus apėjo, ir eina mums iš paskos. Ir juokiasi.
– Ar taip gali būti? – sunerimo Liya. Net jos vaikiškas tyrumas nebepajėgė besąlygiškai priimti jo žodžių už tiesą.
– Svarbiausia neatsisukti, – pasakė Šarlotė. – Jeigu atsisuksi, vienaragis išnyks, lyg jo nė būti nebuvę. Apsimes medžiu ar kokiu kelmu.
– Kartą kai vijausi vienaragį, jis apsimetė senu, dar sovietiniu kanalizacijos dangčiu, ir aš jį praėjau. Visada reikia būti labai akylam, kai gaudai vienaragį.
– Ar mes nepasiklydom? – labai rimtai paklausė Alexas Šarlotės. – Tu žinai, iš kurios pusės mes atėjom, ir kur mūsų mašina?
– Mes pasiklydom? – sušnabždėjo Liya.
Alexas švelniai įspraudė ranką jai tarp šlaunų.
– Galima sakyti ir taip. Mes nelabai tiksliai žinome, kur yra prasmė, ir ar ji išvis yra.
Šarlotė priglaudė delną prie jos nugaros ir švelniai stumtelėjo priekin:
– Liyai puikiai sekėsi žaisti kaulų pokerį. Vienaragis yra panašiai kaip pokeris. Jei iš pat pradžių būtume davę Liyai jį sekti, ji būtų nuvedusi mus pas vienaragį, ir šis nebūtų spėjęs pasislėpti.
Ji pasijuto atlikusi genialų ėjimą – dabar menkė priklausė tik nuo Liyos, ir jei nieko neišeis, jie bus ne tokie nusivylę, kaip tokiu atveju, jei kuris nors iš jų priimtų, kaip vėliau paaiškėtų, netikusį sprendimą. Liyos naivumas buvo kompasas, visąlaik rodąs teisingą kryptį.
– Žinoma, Liya turi mus vesti. Kas daugiau, jei ne Liya.
Alexas pažvelgė į Šarlotę dėkingu žvilgsniu, ir Liyai nusisukus, parodė jai liukso ženklą.
Atsitiktinai prisilietusi prie Liyos, Šarlotė pajuto, kad ji dreba. Lauke iš tikrųjų buvo vėsu (tiesiog jie buvo pamiršę šaltį), bet nei šaltis, nei baimė, kuria būtum galėjęs ją įtarti, čia tikriausiai buvo niekuo dėti – jos vaikiškumas sprogo nuo nevaikiškų ir, kaip rodėsi, nežemiškų jausmų, kuriems apsakyti netiko žmonių žodžiai.
– Aš manau, pabandykim čia, – ryžtingai (kiek įmanoma tokiomis aplinkybėmis) pasakė Liya. – Taip, mums reikia eiti čia.    
– Puiku, Liya, eikime.
Jie vis dar bijojo, kad Liya nepersigalvotų, staiga nepasakytų, kad nežino, nepradėtų dvejoti ir klausinėti.
– Iš pradžių paeisim truputį tiesiai, o po to pasuksim į kairę... Taip, pasuksim į kairę, nes... ten bus takelis.
Ji pasakė taip, lyg žinotų jį ten esant, balsas skambėjo tvirtai, buvo sunku patikėti, kad šiuos žodžius ištarė ta pati Liya, kuri prieš minutėlę juokingai krypavo aukštakulniais per samanas.
 Kažkur apačioje šniokštė greitkelis, kitoje pusėje tolumoje lojo šunys.
– Panašiai buvo, kai mane mušė ir prievartavo, – pasakė Liya.
Šarlotė su Alexu suakmenėjo. Liya vis dar atrodė per maža ir per naivi, kad galėtų turėti tokių patirčių.
– Mušė ir prievartavo? Tave? – atsargiai paklausė Alexas.
– Mažai ką atsimenu. Paskui aš bėgau per mišką, labai greitai. Ir tada pasiverčiau lauru. Arba drebule. Dabar jau negaliu tiksliai pasakyti. Kai skubi, nelabai turi laiko galvoti, kuo pasiversti.
– Kada tai buvo? – Šarlotės balsas drebėjo. Jai dingtelėjo, kad neteisingai suformulavo klausimą – reikėjo klausti, kame, kaip tai buvo, nes pasaulis, apie kurį prabilo Liya, neturėjo laiko.
Liya neatsakė, arba jos žodžiai susiliejo su miško garsais.  
Norint eiti toliau, reikėjo apeiti statybvietę, kurią juosė spygliuota tvora, vingiuojanti palei cemento dulkėmis aplipusius ir suakmenėjusius krūmus; tamsoje juodavo vienišas ekskavatorius. Jiems priartėjus, iš tamsos iššoko didžiulis šuo ir žvangindamas grandinę ėmė garsiai skalyti.
– Suknistas šūdas, – pasakė Alexas.
Statybvietėje blykstelėjo ir ėmė blaškytis šviesos spindulys.
– Ameba! Ei, Ameba! – pasigirdo mieguistas ir truputį irzlus vyriškas balsas. – Na, kiek galima loti?
Šviesos pluoštas ėmė blaškytis dar nerimastingiau – matyt, sargas (jei tai buvo sargas) rengėsi nepaleisdamas iš rankų prožektoriaus. Vieną akimirką šviesos pluoštas stabtelėjo ir apšvietė klounų, pabaisų, fantastinių gyvūnų ir kitokių pamėklių, kokių galima rasti tik teminiuose pramogų parkuose, kalną. Atrodė neįtikėtina, kad kas nors juos galėjo čia atvežti ir tiesiog suversti į krūvą. Apskritai visą tą vaizdą buvo sunku priskirti realybei – ji atsivėrė kaip vieno iš jų, turbūt Liyos, nes ji vienintelė šią minutę neatrodė nustebusi ar išsigandusi, pasąmonės peizažas, – laike ir erdvėje atsivėrusi skylė, pro kurią ji galėjo pažvelgti ir paprastai pasakyti:
– Čia mano lėlės.
– Nieko sau lėlės, Liya, – pasakė Alexas balsu, rodančiu, kad jis nebeteko jėgų stebėtis.
Jie ėjo vis gilyn ir gilyn į mišką. Greitkelis, visąlaik ošęs kairėje pusėje, nutolo – dabar juos pasiekdavo tik pavieniai garsai. Liya lengvai šokinėjo per išvirtusius medžius.
– Gal... nebeinam toliau? – nedrąsiai pasakė Alexas. – Manau, kad ten nieko nėra. Geriausiu atveju, dar viena statybvietė...
Šarlotė buvo jam dėkinga – ji pati nebūtų drįsusi pasakyti minties, kuri reiškė, kad žaisti menkę pasidarė per sunku ar netgi pavojinga, ir ji mielai grįžtų į miestą žaisti kauleliais.
– Dabar jau jokio skirtumo, pirmyn ar atgal, – pasakė Liya. Jos plonas balsas, kurį dar visai neseniai būtų pavadinusi „vaikišku“, tamsoje skambėjo niauriai ir pranašiškai.
Alexas kažką sumurmėjo sau po nosimi.
– Liya, kas tau atsitiko? – išsprūdo Šarlotei klausimas, kurį ji pirmiausia norėjo užduoti jai mintyse, nes jau nebuvo (kaip prieš minutėlę) tikra, ar Liya iš tikrųjų patyrė kažkokį virsmą –  galbūt tai jie ne taip suprato Liyą, įžvelgę joje naivų vaikiškumą ir patiklumą, bet nepastebėję siaubo, kurį ji glamžė tarp pirštų kaip blizgančios folijos lakštus.
Ją būtų tenkinęs bet koks atsakymas, tačiau Liya tylėjo. Lengvu katės šuoliu ji peršoko kelią užtvėrusį išvirtus medį ir nėrė į brūzgynus – norint spėti paskui ją, reikėjo eiti greitai.
Žengusi didesnį žingsnį, Šarlotė nepataikė padėti kojos ten, kur, kaip jai rodėsi, buvo akmuo – padas nučiuožė slidžiu paviršiumi, ji pargriuvo ir susitrenkė galvą į kažką kieto.
– Gal grįžkim... Ką? – jos žodžiai skambėjo bejėgiškai ir kvailai – tą ji ir pati jautė. Tai buvo primas kartas šiandien, kai ji iš tikrųjų bijojo.
– Aš irgi už tai, kad grįžtume. Čia... nesąmonė, – pasakė Alexas, tramdydamas emocijas.
– Girdi, Liya?
– Kai mane mušė ir prievartavo, man sakė, kad aš įsivaizduočiau, jog skaitau knygą, – pasakė ji.
Ar ji norėjo, kad ir jie jaustųsi kaip keistame, – ar apskritai neįmanomame, – romane?
Pro pat Šarlotę, kone kliudydamas sparnais veidą, pralėkė paukštis. Ji suspigo ir užsidengė akis, nenorėdama sutikti jo kiauro žvilgsnio, kurio gelmėje ribuliavo mėnulio atšvaitai.
Kelių sekundžių prireikė suvokti, kad priešais juos – vanduo.
– Ot šūdas, – susikeikė Alexas. – Iš kur čia ta suknista bala? Tu nori pasakyti, kad mes per ją brisim?
Jis kreipėsi ne į Liyą, bet labiau į save, matyt, jausdamas, kad pavadinęs balą tuo, kuo ji iš tikrųjų ir buvo, gali ją įžeisti.
– Menulis, – pasakė Šarlotė, negalėdama atplėšti akių nuo tarp ribulių besiblaškančių, į vientisą diską nepajėgiančių susidėstyti atšvaitų. Atrodė, kad po vandeniu kažkas blaškosi ir jį judina.
– Juk jūs norėjote gaudyti menkes? Gal jų yra šioje baloje? Aš manau, kad kažkokia prasme čia gali būti menkių.
Iš kur ji tai žinojo? Ir – ar žinojo? Ar kažkokiu būdu, – anaiptol ne protu, – Liya patyrė jai per sudėtingą  metaforą, ir taip pat nesąmoningai, kaip veidrodis atspindėdama valią, kurios pati neturėjo, juos pašiepė, ar tiesiog kaip papūga pakartojo girdėtą žodį? Tai liko paslaptis. Bet taip, ji buvo teisi – galutinis atsakymas buvo kažkur visai netoli, jis tvyrojo ore, ir jie visi tai suprato.
Šarlotė banaliai (kaip jai rodėsi) drebėjo.
– Vienaragis priviliojo menkę? Kuo giliau į mišką, tuo daugiau menkių, taip?
Alexo bandymas juokauti naktyje skambėjo veikiau šiurpiai, nei linksmai. Tiesą sakant, ji nepažino jo balso – baimė buvo pakeitusi jo tembrą.
Jai dingtelėjo, kad jei nori dar kada nors jį paliesti, turi tai daryti dabar. Norėjo, kad atmintyje liktų momentas, kaip ji paskutinį kartą įsikimba jam į ranką, ir ją paleidžia, įsidėmėdama, ką jaučia (arba tiksliau – ko nebejaučia).  
Pajutęs jos šaltus pirštus, Alexas krūptelėjo, ir skubėdamas jai parodyti, kad taip pat sugeba elgtis šaltakraujiškai, kita ranka grubiai atplėšė jos delną nuo savojo.
– Užteks, – sušvokštė.
– Kodėl jūs būnat kartu, jei vienas kito nekenčiate?
Liyos balsas užklupo juos nepasiruošusius. Jie neteko žado. Nuogą, be jokios potekstės, reikšmę buvo sunku suprasti.
– Ką tu sakai, Liya? – irzliai paklausė Alexas. – Liya. Liya. Liya. Liya. Liya.
Atrodė, kad daug kartų ištardamas jos vardą Alexas žadina savo protą.
– Taip yra blogai, – labai paprastai pasakė Liya. – Ta prasme, jums jau niekas nepadės. Jums reikia išsiskirti.
Jos žodžiai paveikė kaip stiprus, bet ganėtinai neskaudus smūgis – maždaug kaip po šuolio per „ožį“ nukristi ant standaus matraco: nė vienas iš jųdviejų nesitikėjo, kad tai, kam jie tikėjosi gauti patvirtinimą, bus išreikšta paprastais žodžiais, tiesiog juos pasakant. Ženklų ir metaforų rūmas, kurį jie drauge rentė, subyrėjo kaip parastas kortų namelis. Iš visų šiandien išgyventų dvilypių jausmų liko tik nuobodulys ir kažkas panašaus į pasibjaurėjimą.
Tai buvo viskas.
Alexas įkišo ranką į kišenę ir tuojau pat ją ištraukė, matyt, pagalvojęs, kad dar ne laikas išsitraukti grūdų batonėlį.
– Štai takelis, toks aiškus. Keista, kad iki šiol jo nematėme, – tarė jis.
– Čia tas pats takelis, kuriuo atėjome. Ta prasme, tai, ką mes vadinome takeliu.
Jie greit ėmė leistis į apačią ir jau iš tolo pamatė pro lapus šviečiančias automobilio lempas.
– Jūs važiuokit, aš partranzuosiu, – tarė Šarlotė.
– Ar esi tikra, kad tau nieko neatsitiks? – neslepiamai abejingu balsu paklausė Alexas.  
– Viskas OK. Ne pirmą kartą. Blogiausiu atveju kuo nors pasiversiu.
– Tik ne paparčiu. Nekenčiu paparčių. Tiesa, – rodos, jis ką tik pradėjo suvokti realybę pasikeitus, – dabar jau nebesvarbu. Realiai gali ir paparčiu.
– Dar toks dalykas... Gal gali duoti truputį pastos? Noriu neužmiršti jos skonio.
Alexas atidarė bagažinę, pasirausęs ištraukė tūbelę ir išspaudė pastos tiesiai Šarlotei į burną, tada, kiek padvejojęs – sau. Liya irgi gavo savo porciją, ir minutėlę jie visi stovėjo plente, įsigilinę į burnoje plintantį cheminės mėtos skonį.
– Neužmiršk, kad tu pati keisčiausia moteris pasaulyje. Kartais norėdavau tave užmušti.
– Good. Buvo faina.
„Buvo“ – po kiek laiko atėjo žinutė, ir ji, kaip ir Šarlotės burna, kvepėjo mėtomis.

Alvydas ŠLEPIKAS
DIDŽIOJI MOTINA

Keleiviai praėjo miškingą lygumą, pušys sumenko, ėmė rastis plačių tuščių plotų, apžėlusių viržiais ir vilkažole. Vietomis žolė tapo ir visai reta: vien tik jonažolės ir smilgų kupsteliai, išsibarstę balkšvame smėlyje, todėl eiti tapo sunkiau. Keleiviai buvo du – kresnas, žilstelėjęs vyras ir dešimtmetis berniukas. Tėvas ir sūnus žingsniavo jau kelias dienas, berniukas tylėjo ir kentė kelionės sunkumus, tačiau tėvui buvo aišku, kad reikia judėti greičiau. Berniukas laikėsi įsikibęs prie tėvo diržo specialiai pririštos virvelės, ėjo iš paskos, bet stengėsi neatsilikti. Buvo karšta, keleivių drabužiai permirkę prakaitu ir dulkini, pėdos pradėjo klimpti smėlyje, eiti darėsi vis sunkiau. Tėvas pajuto, kad sūnus pavargo, todėl stabtelėjo ir atsisuko į berniuką. Vaikas sunkiai kvėpavo, bet veidas buvo pakeltas ir įsitempęs, jis kažko klausėsi. Aštri saulė spigino vaikui tiesiai į akis, tačiau berniuko tai nežeidė – jis buvo neregys. Tėvas suprato, kad reikia sustoti ir pailsėti, bet žinojo, kad eiti reiks dar toli, ir toliau bus sunkiau, nes priekyje, ten, kur vedė jų kelias, prasidės įkalnė. Jis žiūrėjo į vaiką, kuris buvo kažko sunerimęs, bet nesuprato ko, jis žinojo, kad vaiko klausa aštri, dažnai jam atstodavusi net regėjimą, todėl vyras taip pat įsiklausė. Pro vidudienio virpesius jis išgirdo – toli dešinėje tyliai alsavo jūra. Tėvas palietė sūnaus petį, nuramindamas vaiką, ir davė ženklą eiti: jie pasuko šniokštimo link.
Jūros vanduo buvo geliančiai šaltas, bet vyriškis, nusimetęs drabužius, nusiprausė prakaitą. Berniukas sėdėjo kranto smėlyje ir bandė nusitraukti batus. Jam tai nesisekė. Tėvas priėjo ir nuavė vaiką: vaiko kojos buvo nutrintos ir kruvinos.
Tėvas pasodino sūnų didžiulio akmens pavėsyje, tada atnešė šalto jūros vandens ir atsargiai nuplovė vaiko kojas. Vanduo buvo sūrus ir berniukui perštėjo, bet jis tik sukando stipriai dantis ir tylėjo. Tėvas žinojo, kad jo sūnus yra kantrus.
Keleiviai užvalgė duonos su laukiniais česnakais, konservus dar reikėjo pataupyti, ir tėvas gailėjosi, kad pakeliui neprisirinko grybų. Taupydami iš gertuvių atsigėrė bjauriai karčios arbatos, kurios neįmanoma buvo išgerti daug – tik tiek, kiek būtinai reikia troškuliui numalšinti.
Vaikas, atsišliejęs vėsaus akmens, snaudė, o vyriškis išvertė iš kuprinių visus daiktus ir atrinko tik pačius būtiniausius: pasvarstęs prie nereikalingųjų krūvelės nusviedė taip pat ir vaiko batus. Tada suplėšė savo marškinius ir atsargiai, bet labai kruopščiai sutvarstė vaiko pėdas. Berniukas pakreipė galvą ir sudejavo. Rodėsi, kad laikas teka labai greitai ir vyriškiui darėsi baisu, kad jie pavėluos. Pasvarstęs kelias akimirkas jis užsisegė gerokai ištuštėjusią kuprinę sau ant krūtinės, tada davė ženklą vaikui stotis: buvo aišku, kad ėjikas dabar iš sūnaus – ne koks, todėl tėvas nusprendė jį nešti.
Peizažas pasikeitė, visai nebeliko medžių, nebeliko ir smėlio, visa plynė buvo apžėlusi skystomis smilgomis, pilkomis, prie pat žemės prisiplojusiomis bevardėmis žolelėmis, takažolėmis, siauralapiais gysločiais ir smulkutėmis, dar vis nežydinčiomis aguonėlėmis.
Vyriškis kilo įkalnėn įstrižai, tad dešinėje, žemai vis šniokštė jūra. Nuo jos dvelkė vėjelis ir truputėlį gaivino. Vyras žengė vienodai, stengdamasis nei lėtinti, nei greitinti tempo, tolygiai ritmingai kvėpuoti, nes tik taip buvo galima nunešti savo naštą pakankamai toli. Berniukas, prisispaudęs prie tėvo nugaros, laikėsi rankomis apglėbęs jo kaklą, o kojomis juosmenį, jis stengėsi padėti tėvui, tad spaudėsi prie jo nugaros, bent taip bandydamas mažinti sunkį.
Pagaliau vyriškis ir vaikas pakilo pakankamai aukštai ir tada pajuto, kad vėjas keičia kryptį, stiprėja, sukasi verpetais. Tik dabar vyras trumpam sustojo – priešaky, žemai, taip pat, kaip ir žemai dešinėje, plytėjo vanduo. Jie pasiekė kyšulio vidurį ir reikėjo pasukti truputėlį dešinėn – įkalnė dėl to tapo šiek tiek statesnė.
Saulė gerokai pasistūmė į vakarus, vyras kopė ir kopė, o jo našta vis sunkėjo. Jis ėjo ir ėjo, palinkęs į priekį, nunėręs galvą, priešais save regėdamas tik nuožulniai, kad ir ne itin stačiai, tačiau neišvengiamai aukštyn kylančią plynę. Tai, rodėsi, niekada nesibaigs, bet pagaliau jie pasiekė viršų.
Eiti dar buvo toli, tačiau įkalnė buvo įveikta.
Tėvas sustojo, vaikas atgniaužė sumedėjusias rankas, nuslydo žemyn ir nutirpusiomis kojomis atsistojo ant žemės. Paskui atsisėdo.
Vyriškis, sunkiai alsuodamas apsidairė – priešaky buvo lyguma, plytinti iki horizonto, o dešinėje ir kairėje – vanduo. Dešinėje vanduo buvo šviesus ir putotas, o kairėje tamsus, giliai mėlynas, beveik juodas.  Atgal vyriškis nepažvelgė, jis numetė ant žemės kuprinę ir susmuko ant kelių.
Artėjo trumpa ir šviesi vasaros naktis.
Vyriškis gulėjo ant žemės, pritraukęs kojas, rankas pasikišęs po galva, ir žiūrėjo priešais save. Pasaulis buvo apvirtęs ant šono. O tame apvirtusiame pasaulyje, tarp smilgų, dangaus fone sėdėjo aklas jo sūnus ir valgė iš skardinės perlines kruopas su mėsa.
Kai tėvas atsibudo ir atsimerkė, dar buvo naktis. Pasijuto truputėlį sustiręs, nes gulėjo ta pačia poza, kaip ir užmigdamas, ir drabužiai tapo kiek drėgni nuo rasos. Jo vaikas taip pat miegojo šalia, nešamas lengvo vasaros nakties vėjelio. Ką jis sapnuoja toje savo tamsoje, pagalvojo tėvas. Jis mylėjo sūnų ir galėjo dėl jo paaukoti bet ką.  
 Vyriškis pasivertė ant nugaros ir pažvelgė į vasaros nakties dangų. Nebuvo jokių debesų, tačiau žvaigždės jau pamažu ėmė blykšti. Reikėjo skubėti, nes juk kaip tik šis rytmetys ir galėjo būti tas, vienintelis, kai skaisčiai raudonais žiedeliais pražys kruvinosios aguonėlės. Jos pražysta visos iškart. Būtinai rytmetį. Tada kai vasaros dienos krantai susilieja. Tik kasmet nieks nežinodavo kada tai įvyks, nes vasaros naktys tokios apgaulingos, ypač dabar, kai nebeįmanoma atpažinti žvaigždynų ir meluoja visi kalendoriai.
Vyras žinojo viena, kai plynė taps raudona nuo kruvinųjų aguonų žiedų, jie abu turi būti jau ten, kur baigiasi ši lyguma, kad Didžioji Motina savo daina atvertų šviesą jo vaiko akims.
Vyras atsistojo, kojas maudė. Pasiražė, bandydamas išjudinti sustingusius raumenis, pasiėmė gerokai ištuštėjusią kuprinę ir norėjo švelniai pažadinti vaiką, bet to nereikėjo. Berniukas pats jau kėlėsi, pats atsigėrė iš gertuvės arbatos likučių, nusipurtė iš kartumo, o gal nuo vėsos, ir buvo pasiruošęs keliauti. Tėvas pritūpė, norėdamas, kad sūnui būtų lengviau jį apkabinti, tačiau berniukas sugniaužė virvagalį, užrištą už tėvo diržo, tuo parodydamas, kad dabar eis pats.
Keleiviai žingsniavo aukštikalne, vaikas laikėsi virvelės ir stengėsi neatsilikti, skubėjo, bet tėvui atrodė, kad jie eina dar per lėtai. Naktis vis labiau blyško, vyriškis bandė įžvelgti pievos spalvą - ar nesikeičia lyguma, ar nesiskleidžia raudonosios aguonėlės. Lyguma rodėsi tokia kaip buvus.
Tėvas galvojo: Viešpatie, kas gi bus, jeigu jie pavėluos, jeigu nesuskubs, būdami taip arti. Ateiti į reikiamą vietą anksčiau jis nebijojo – jeigu reiks – jie lauks: dieną, o gal net kelias – badaudami ir trokšdami, bet jeigu nespės išnaudoti to vienintelio karto – viskas bus prarasta. Jis stabtelėjo, pasisuko į sūnų, nusprendė – nešti berniuką bus greičiau.
Plynaukštė plėtėsi į šalis, vandenų jau seniai nebuvo matyti, nei dešinėje, nei kairėj. Visur tik lyguma ir dangus. Tėvas skubėjo, beveik bėgo, kiek tik turėjo jėgų, nes juto, kaip juos vejasi vasaros rytas.
Ir tada pagaliau jis išvydo, kad plynaukštė baigiasi.
Priešaky, tolumoj pamažu, jiems judant artyn, vėrėsi erdvės. Vyriškis kiek sulėtino tempą, jis pajuto tarytum vėjelio ar švelnios šilumos dvelksmą tiesiai į veidą. Berniukas pajuto taip pat.
Paėjęs dar kokį šimtą žingsnių tėvas sustojo, nuleido sūnų ant žemės ir davė ženklą jam niekur iš čia nejudėti. Pats lėtai žengė pirmyn, su kiekvienu žingsniu regėdamas kokia ta erdvė begalinė.
 Tėvas suprato – jie atėjo.
Tačiau nuo to, ką išvydo jį pervėrė šaltis – priekyje nieko nebuvo. Jokios žemės, nei vandens – tik erdvė. Ir kuo arčiau jis ėjo prie skardžio krašto, tuo ta erdvė vėrėsi plačiau. Priėjus per porą metrų nuo krašto, galva ėmė svaigti, nes ir apačioje nebuvo nieko – stati uolų siena niro kažkur žemyn į begalybę, o prieš ją žiojėjo tuštuma, kosmosas. Ten apačioje sukosi nematyti, o gal seniai užmiršti žvaigždynai: tai buvo pasaulio kraštas.
Pralėkė kelios begalinės akimirkos ir tėvas prisiminė sūnų. Jis paželgė į vaiką, tas ramiai sėdėjo žolėje ir įsitempęs klausėsi. Kaip tik tuomet toli kairėje plyšo dangaus pakraštys ir pirmi saulės spinduliai smigo į žemę.
Rytas.
Bet plynaukštė liko tokia kaip buvus – aguonėlės neišsiskleidė. Tėvas taip tikėjosi, kad tai įvyks šiandien, jog pirmą kartą nebežinojo ką daryti.
Ir tada kažkas pasikeitė – vaikas staiga atsistojo ir sustingo. Jis kažko klausėsi.
Tada pajuto ir tėvas: žemė virpėjo. Nesmarkiai, tačiau aiškiai juntamai.
Kažkas didelis, šviesus ir begalinis niro apačioje iš žemės gelmenų, tarytum ten būtų buvęs koks urvas. Tėvas žvelgė į būtybę, kuri sklendė erdvės begalybėje ir pati buvo erdvė ir begalybė. Vyras suprato – ji tikra, ji gyva – Didžioji Motina.
Ji buvo baisi ir nepaprastai graži, visai ne tokia, kokią vaizdavo senos graviūros. Kiekvienoje  graviūroje ji buvo kitokia – kartais paukštė, kartais žuvis, kartais gyvatė – todėl buvo aišku, kad niekas jos nėra matęs.
Didžioji Motina pasisuko į lygumą, tai buvo galima suprasti, nes jos pavidale išryškėjo veidas. Tobulas, pernelyg tobulas ir simetriškas, todėl net gąsdinantis. Ji žvelgė kažkur į pasaulį, į kažką gal tik jai vienai matomą, smulkų ir menką, ji gal nė nepastebėjo žmonių. Jos lūpose žaidė šypsnys.
Ir staiga ji sukliko.
Aukštu, veriančiu, nepakeliamu, rėžiančiu tarsi stiklas begalybės balsu. Ir nuo to klyksmo lyguma pražydo krauju: tarsi banga ėmė sprogti mažosios aguonėlės. Raudonis nudažė plynaukštę iki pat horizonto ir dar toliau – jos šlaitus iki pat jūros vakaruose ir iki įlankos vandenų rytuose, iki pat miškų...
Tėvas to neregėjo, jis buvo pervertas, nutvilkytas to nepakeliamo garso, to virpesio, tačiau bijojo nusisukti ir žvelgė Didžiąjai Motinai į akis, jusdamas kaip ryja jį tų akių tamsa.
Berniukas gi stovėjo ramus ir šypsojosi – jis negirdėjo klyksmo. Jis klausėsi dainos - liūdnos, bet nepaprastai gražios, ataidinčios iš pačių begalybės gelmių, žodžiai buvo tolimi ir grumėjo tarytum akmenys Viešpačiui kuriant pasaulį. Dainoje girdėjosi ir vėjas, ir vanduo, ir tyla. Berniukas suprato – tai Didžiosios Motinos daina. Ir nuo tos dainos sutrupėjo tamsa, it aguonėlių žiedai atsivėrė užrakintos vaiko akys. Šviesa nugalėjo švelniai, be skausmo, berniukas tiesiog suprato, kad visas šis dieviškas grožis, visi šie pavidalai ir yra regėjimas, visa tai ir yra šviesa.
Jis nustebęs dairėsi po nuostabų, atsivėrusį jam pasaulį. Priešais plytėjo slėnis, tolumoje dešinėj buvo jūra, kairėje – įlanka. Žemai apačioje buvo matyti sodybos, motinos vaikams gamino pusryčius, tėvai šėrė žirgus. Visas slėnis buvo raudonas nuo pražydusių aguonėlių. Jų žiedeliai lengvai suposi vėjyje ir tarytum dainavo. Raudona spalva visai nebuvo kruvina, ji buvo skaisti ir džiaugsminga.
Berniukas prisiminė tėvą, žmogų, su kuriuo atkeliavo į šitą nepaprastą vietą. Jis apsidairė ir dešinėje, ten kur plynaukštė ėmė lengvai leistis žemyn, išvydo sėdintį senį. Senis sėdėjo pilkas ir duklinas, liesas, bejėgis, toks nederantis šiame švariame paveiksle. Senio galva buvo nuleista, pro skystus viršugalvio plaukus prasišvietė oda.  Berniukas žengė keletą žingsnių artyn – jo kojos buvo pilnos jaunystės jėgos, žaizdos užgijusios – senis, tikriausiai kažką pajuto ir pakėlė nupilkusį veidą. Ryto saulė spigino jam tiesiai į akis, tačiau tai jo nežeidė: senio akys buvo baltos ir aklos.

Kostas Poškus
LAPKRIČIO MARAZMAI

 Pasitaiko žmonių, kuriems lotynų kalbos mokėjimas netrukdo vis tiek likti asilais.

 Miguel de Cervantes Saavedra

        Praėjus Visiems Šventiesiems ir Vėlinėms didieji važiavimai ir ėjimai pasibaigė ar bent sumažėjo ir miško kapines gaubia švelnus rūkas. Iš toli pro pajuodusius medžių kamienus jos švyti chrizantemų baltumu ir ramybe. Vienur kitur pasilenkusios neryškios žmonių figūrėlės taisinėja perstatinėja dekoracijas – dar degančias, bet nesudegusias žvakes, gėlių puokštes. Atrodo, kad net gamta sustingus – tik medžių šakose cypčioja nedideli rudens paukšteliai. Prieš tai buvo dar ne visai prigijęs mūsuose helovynas, kuriuo bando džiaugtis vaikai ir šiaip mažvaikiai. Jie dar neperprato gyvenimo ir mirties prasmės, todėl gardžiuojasi ar bent apsimeta besidžiaugią mirties simbolika – kaukolėmis ir skeletais, vampyrais ir zombiais. Prekybininkai po sąlyginės ramybės pertraukos jau ruošiasi kitam, kalėdiniam, sprogimui su varpelių skambėjimu ir mirksinčiom šviesom švieselėmis. Tai panašu į sukarikatūrintą žemiškojo ir amžinojo gyvenimo modelį besibaigiantį šviesa. Šviesa ateis ir praeis, bet stebuklo nebus, nes po to vėl visus apgaubs pilkuma ir kasdienybės monotonija. Dabar laukiant to šviesos pliūpsnio, kurį kiekvienas mato savomis akimis, kai net dienos primena vakarus, kai tamsaus dangaus fone dar tamsesni alksnių siluetai, nuo rudeninės depresijos kiekvienas ginasi ar jai pasiduoda savais būdais. Įspūdingų formų ir tikriausiai tiek pat įspūdingo svorio Stefanija didžiumą dalį dienos, o taip pat, manau, nakties praleidžia vieno kambario bendrabutiniame name pusiau gulomis įsitaisiusi kairiuoju šonu priešais televizorių mirguliuojantį krepšinio varžybas, indiškus serialus, žinias, pletkus pletkelius. Tuo pačiu metu kaire pusiau sulenkta ranka darbuojasi išmaniuoju telefonu. Aš ilgais vakarais norėčiau skaityti ką nors lengvo, bet taip jau nutiko, kad kažkodėl vos ne prieš savo valią parsinešu plytų storio knygas apie antrąjį pasaulinį karą. Anądien bibliotekoje darbuotojai pareiškiau, kad pageidaučiau smagios detektyvinės istorijos - tik ne amerikiečių autoriaus ir jokiu būdu ne moters rašytojos! Ir ką gi? Parsinešęs pamačiau, kad dar liūdniau – kanadiečių rašytojos prisidengusios vyrišku pseudonimu. Kažką panašaus į „Da Vinčio kodą“, tik dar blogiau. Dėl tos priežasties imu iš po stalo rusų kalba 1994 – aisiais metais išleistą „Hitlerio užstalės pokalbius“. Nežinant, ką jis padarė žmonijos labui, pagalvotum, kad tai dar vienas psichas ir nieko daugiau, bet tu juk žinai... . Pietų ar vakarienės jis kviesdavo savo sėbrus ir ten daug kalbėdavo pačiomis įvairiausiomis temomis: apie rasių klausimą, choreografiją, dirigavimą, ateities geležinkelius, architektūrą, archeologiją, kalnakasybą, kalbotyrą, tarmes, karybą, apie tai, kad senovės graikai iš tikro buvo germanai, kad Ukrainos milžiniškus plotus reikia užsėti dilgėlėmis nes iš jų galima išgauti vertingesnius už medvilninius audinius, o daugiausiai apie nekenčiamus žydus. Kiek suprantu, tai nebuvo pokalbiai, o begaliniai nuobodulį varantys monologai be teisės kitiems prasižioti (iš baimės). Pietūs, įsivaizduoju, vadinosi pietumis tik simboliškai, nes valgoma skysta sriuba, tik vieną kartą į savaitę patiekiamas mėsos ar žuvies patiekalas. Tais atvejais fiureris, pats būdamas vegetaras,  nepraleisdavo progos sarkastiškai pašiepti valgytojų: „lavonėdžiai“, patiekus mėsos sultinį jį vadindavo „lavonų sultimis“. Jis pats, o taip pat reichsministras Himleris nerūkė ir negėrė, todėl įsivaizduoju kokie tai turėtų būti dabartiniam sveikatos ministrui ir virtinei kepenių stiliaus sveikuolių pavyzdys. Stefanijai prisipažinau, kad net dviem savaitėm buvau metęs rūkyti, bet ji tik prunkštelėjo į akis: “Aš kelis mėnesius nerūkiau, o kartą visą pusmetį...“. Pokalbyje Nr. 199 didysis meno mylėtojas ir žinovas Hitleris, peržiūrėjęs Bormano atvežtas iš Venecijos bienalės nuotraukas su pasidygėjimu pareiškė, kad tai vien „degeneratyvus menas“. Ir kaip pavyzdį nurodė Miunchene vokiečių meno Namuose vykusią parodą, į kurią iš dvylikos tūkstančių paveikslų buvo atrinkti 1200 iškilūs meno kūriniai. „Atsiuntusių į parodos darbų atranką mėšlą pseudomeninkų ir apgavikų vieta kalėjime, o dvasingųjų – durnių namuose. Kilus neaiškumui, kuriai grupei priskirtini, siųsti į konclagerį, kur juos išmokys dirbti sąžiningai“. Sakyčiau, mintis savo aktualumu iškyla ir iškils ne kartą. Grįždamas į mūsų laikus ir į erdvę vadinama Lietuva, mintiju, kad mūsų šiuolaikinių populistinių partijų ir partijukių (gal judėjimų?) fiureriukai ardami tautos dirvonus taip pat neapseina be savųjų evukių braun. Skirtingai nuo tikrosios Evos, kurios teisės reikštis viešumoje buvo apribotos, mūsiškės lojalumu savo fiureriams veikiau primena Lenino bendražygę Krupskąją. Paskutiniajam tokio tipo partijos lyderiui ne visai pasisekė: žygyje arkliai nekeičiami, bet jam teko keisti ne tokia seksualia, bet kūno apimtimi pilnesne bendražyge, kuri savo spalvingumu taip praturtino nuobodžius seimokratijos vaizdelius. Pasirodo, kad šio tipo veikėjai turi nemaža gerbėjų. Susitikę su  kaimynu kalbamės apie orą, žiemines padangas ar dar kažką kitą, tiktai ne apie Lietuvos šiandieną – viskas čia blogai, viską Lansbergis sugriovė. Tikrąją tiesą sužinoti galima tik per Rusijos televizijas ir jos publicistų skelbiamose žiniose. Sakau, kad mūsų tautai gero norintys fiureriukai netgi pretenzijų vadais būti neturėtų, nes jie tik už virvelių tampomi pajacai. Po šio pokalbio mums telieka kalbėti apie grybavimą. Grybauti šiais metais galima buvo ilgai (iki lapkričio vidurio) ir nenuobodžiai: miško plynėmis (jų daugiau negu tikrųjų miškų – iškili asmenybė, gal net būsimas tautos vadas aiškino, kad tai tik į naudą miškams, atseit, neleidžia plisti kenkėjams. O kaipgi! Neliks miškų, neliks ir kenkėjų!) klaidžioja vienas kitas susigūžęs žmogelis, apžiūrinėja drėgmėje išmirkusius grybus. O gal atsitiks stebuklas ir ras kokią apsižioplinusią žaliuokę! O dabar ant nuplikusių miško kopų oriai vaikštinėja pilkosios varnos ieškodamos miško kirtėjų išmestų nuorūkų. Tokias (varnas) mačiau ir eidamas miglotu miesto parku. Tada sučežėjo, sulingavo tankiai suaugę krūmai ir išlindo JIS. Jis sakau iš didžiosios raidės, nes tai įdomi ir keista asmenybė. Susitikdavau jį ir anksčiau ten, kur susitikimas būdavo neišvengiamas. Visados užvertęs galvą taip spoksodavo į akis, kad ėmiau sveikintis įsigydamas nežinomą draugą. Mudviem prasilenkus, šiurendamas plastikinėse įmautėse popieriaus pluošteliais, pakvietė mane sugrįžti: „Niekam nerodydamas peržiūrėk juos namie“. Ten buvo: trys valdiški atsakomieji raštai, kurių viename tuometinis miesto meras siuntėjui (JAM) dėkoja už jau žinomas žinias, primena, jog savivaldybė neskiria policininkų, medikų ir kitų profesijų asmenų; dar kartą dėkoja už rūpinimąsi miesto reikalais, linki gražių Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų (2008 – ųjų) metų. Kiti oficialių asmenų atsakymai neskamba taip mandagiai. Ant šių lapų rašikliu smulkia rašysena primarginta daug teksto: Kriminalinė kronika – išplatinimas. Alytaus mieste – 1994 metais, senbūvė kriminalinė komunarų kekebistų, komunistų, mišrios lyties asmenų –nusikalstamos veiklos gauja, buvusi teista ne vieną kartą lageriu, buvę įvairios profesijos ir be visuomeninės veiklos mišrios lyties asmenys, susitarę nusikalstama sta mbi veiklos gauja naktį vykdė stambų nusikalstamą politinį kriminalinį veiklos darbą... 2009 metais, tame pačiame mieste, buvo tos pačios... dviejų nuodingų žudikių moteriškos lyties, ir vieno žudiko, vandalo vyriškio, žuvus prekybos – savininkui, buvo turgavetės parduotuvės įvairių mišrios lyties asmenų grabiorų išgrabyta auksiniai juvelyriniai meno papuošalai. Toji žudikė vampyrė, narkomanė, alchogolikė, liežuvautoja – nusikalstama veiklos darbais gauja, yra ir toliau nebaudžiama mirtimi, nei uždaru lageriu... Čia būtų galima tęsti ir tęsti, bet man pabodo perrašinėti, o toliau lokalizuojama vieta, detaliai išvardinamos nusikalstamos veiklos rūšys, įvardinami nusikalstamos apsigyvenimui priplūdę įvairios profesijos, be visuomeninės veiklos mišrios lyties tokie patys nusikalstami asmenys pabuvoją lageriuose, mėgsta nevalyvą parazitišką gyvenimą... .

Tai vyksta ne kažkuriuose tolimuose kraštuose, o čia pat mano gimtame mieste. Ir man net nenujaučiant vyksta pagal geriausias samokslo teorijas. Ką gi? Nenusileidžiu ir aš. Susiruošiau autobusu važiuoti į Kauną, laiko dar turėjau kelias minutes, todėl dar išlipau. Lipdamas atgal, vairuotojui mandagiai padėkojau: „Ačiū, vairuotojau Gedai“. Jau išlipant Kaune jis nesusilaikė: „Iš kur mano vardą žinai?“ Pareiškiau, kad esu rusų šnipas ir žinau visų kauniečių vairuotojų vardus. Jis mąsliu žvilgsniu lydėjo  mane einantį stoties aikšte ir supratau, kad ši mintis jam nedavė ramybės visą kelią. O žinojimo priežastis labai paprasta – dar išvažiuodamas girdėjau, kaip į jį vardu kreipėsi stoties apsaugininkas.

Tai va, lapkričio mėnuo ne tiktai pilkas, bet ir kupinas pačių įvairiausių nusikalbėjimų ir numarazjėjimų.