MUSĖS ISTORIJA

Vakare prie arbatos puodelio nagrinėjant labai rimto ir labai storo traktato skirsnį apie karo nusikaltėlius į kambarį įskrido įkyri rudeninė musė. Dvasinio pakilimo būsenoje dažnokai prisimenu, koks tarybinėje armijoje buvau geras priešlėktuvininkas raketčikas, o ir šiaip taiklus šaulys: ne veltui apygardos laikraštėlyje Časovoj severa buvo išspausdinta mano nuotrauka, kurioje spausdamas karabiną bukomis akimis žiūrėjau į tolumą, o po ja užrašas, kad aš šaudau labai taikliai. Gal tai buvo labai seniai, o gal tai tik mano išmislas, bet musės susuktu laikraščiu neįveikiau. Ji, bjaurybė, skraidydama sudėtingomis trajektorijomis sugebėdavo nutūpti ant rankos su jai pragaištingu ginklu arba ant arbatos puodelio krašto. Galiausiai, kai nutariau į ją nekreipti dėmesio, įsidrąsino ir įlindo į patį puodelio vidų. O tuomet žaibiškai uždengiau kultūriniu laikraščiu ir pateliūskavau puodelį su visu turiniu. Neskaitytas laikraštis sušlapo, ant stalo telkšojo arbatos klanas, o musė, lyg koks kepeniškas sveikuolis Baltijos bangose, įnirtingai taškėsi gėrime. Čia, nutaręs visiems laikams užbaigti susidorojimo aktą, arbatą su muse išpyliau į klozetą nuleisdamas vandenį. Po kažkurio laiko žvilgtelėjęs, pamačiau, kad musė kepurnėjasi toliau. Dar kartą nuleidau vandenį ir uždengiau dangčiu, o kitą rytą spėliojau ar ji nuskendo, ar išlipo į krantą – šiuo atveju išsikepurnėjo iš klozeto. Panašiai būna ir su kai kuriomis žmogiškomis būtybėmis. Būdinga kai kuriems politikams ar tokiais save laikančiais gudručiais susidirbusiais kitų akyse apgaulingos veiklos brūzgynuose, bet visados kitus kaltinančiais intrigomis ir persekiojimu, iš savo prisidirbtų krūvelių išsikepurnėti jiems sekasi kur kas lengviau. Kalbama, kad melagiai vengia žiūrėti į oponentų akis, bet tai jau pasenusios žinios, nes informacijos ir vadybos amžiuje apsimetėliai elgiasi būtent priešingai. Štai kaip musė iš barščių išgriebtas seimo (vengiu šį žodį net paminėti, nes tuomet jaučiuosi lyg viešoje vietoje orą pagadinęs kaimietis) ar vyriausybės narys vėl bando lipti aukštyn. Jo grynos ir nekaltos akys nukreiptos į galimą TV žiūrovą, į nepatogų klausimą neatsakoma niekaip, o kalbama kažkur į erdvę apie tik jam vienam žinomus savus nuopelnus, prisimenami prieš paskutinįjį ledynmetį valstybės saugojamame draustinyje oponento sumedžiotas mamutas. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad ši savybė kalbėti pabrėžiant savus, paneigiant svetimus nuopelnus būdinga ne tiktai išrinktiesiems bet daugumai mūsų. O į musę galima žiūrėti, kaip mėgsta kartoti daugelis kalbėtojų, nevienareikšmiškai. Visų pirma kaip į nemalonų ir šlykštų padarą simbolizuojantį nešvarą ir pačių bjauriausių ligų ieškotoją ir nešiotoją. Ne veltui žmonės sako: atsitūpė kaip musė ant šūdo. Antra vertus, galime tik gėrėtis musės gajumu ir gyvybingumu. Neprisimenu koks, bet didelis mokslavyris kalbėjo apie tai, kaip vienišą keliautoją tropikuose apspinta musių spiečiai ir anas prieš išleisdamas paskutinį kvapą gali gėrėtis kaip jos ne tiktai skubinasi pasisotinti dar nesuirusiu kūnu, bet ir rūpinasi negimusiais musiukais – deda į pūliuojančias atradėjo žaizdas kiaušinėlius. Kitas keliautojas kažkur už poliarinio rato gali stebėti kaip ant jo pastirusio ir pamėlusio kūno šilčiausios dalies – nosies tupinti musė belaukdama būsimo patiekalo iš pasitenkinimo trina juodomis šeriuotomis letenėlėmis.

Apskritai, musių bendruomeninis gyvenimas turi daug bendro su žmonių. Gal todėl jaunystėje mano kolega ir šiaip bendražygis Benas skyrė nemaža dėmesio jų stebėjimui ir studijavimui. Dirbome tuomet nemažoje gamykloje dailininkais apipavidalintojais. Eskizuodavome, o vėliau gamindavome propagandinius stendus su mobilizuojančiais užrašais - Penkmetį per keturis metus! Ekonomika turi būti ekonomiška!, rašydavome socialistinius įsipareigojimus ir šiaip užsiimdinėdavome panašiais niekais. Tiems giliamintiškiems lozungams aštriai išgaląstais medicininiais skalpeliais pjaustydavome trafaretus. Benas buvo mano sutiktas geriausias galandinimo specialistas ir sugebėdavo ankstyvo rudens saulėje bešliaudžiojančią musę perpjauti išilgai. Tada su mokslininko analitiko smalsumu stebėdavo perpjautos musės kelią ratu ant popieriaus lapo. Taip jis atrado, kad pašalinus musės galvos kairiąją pusę ji suka pagal laikrodžio rodyklę ir atvirkščiai.

Dabar, praėjus daugeliui metų, įgijus gyvenimiškos patirties, sakyčiau, kad kažkas panašaus demokratinėse visuomenėse vyko ir vyksta su partijų elektoratu – partinė orientacija priklauso nuo smegenų kažkurio pusrutulio nupudravimo. Apie totalitarines visuomenes nekalbėsiu, nes jose pudruojami abu pusrutuliai. O šiaip abiem atvejais  žmogus - musia! *                 

• Žodelis musia, o ne musė yra teisingas, nes taip noriu AŠ