MUŠTYNĖS
Kiemas – tai toks dalykas, kur vaikai nuolat susipeša. Net visai geri taip daro. Iš pradžių žaidžia gražiai, bet paskiau ima ir susipyksta. Nėra dienos, kad koks bumbulis bliaudamas neparlėktų namo. Pabandyk aiškintis, visi išsisukinės, vienas kitą skųs, tiesos neišpeši. Dažniausiai susipjauna berniukai, kaip šunėkai – sako mano tėvas, neišauklėti – dūsauja mama, su jais geriau neprasidėti.
Tėvai mudvi su sese išleidžia į kiemą, bet liepia būti geroms mergaitėms. O taip maga su vaikais nubėgti už visų daržų ir sulipti į didelį medį, ant kurio išsidraikiusių šakų telpame daugybė neklaužadų iš karto. Tai mūsų štabas. Kaip visi normalūs vaikai, mudvi su sese baisiausiai trokštame karstytis, vaipytis, šliaužti ant pilvo per žolę į svetimą daržą, paslapčia nusiskinti mažą kvepiantį agurkėlį, kramsnoti jį, kikenti ir visaip išsidirbinėti. Bet mudviem negalima. Negalima susitepti suknelių, negalima muštis, negražiai kalbėti, negalima imti svetimų daiktų – praktiškai negalima nieko, kas leidžiama gyviems vaikams. Dėl to aš ir sesė kenčiame kiemo draugų užgauliojimus. Ypač kliūva man, nes aš dičkė. Berniukai mane lepūne pravardžiuoja ir visaip provokuoja, kad elgčiausi taip, kaip jie, t. y. kaip negalima. Šiaip sau, sako, tyčia.
Sykį buvau bloga, dariau taip, kaip bernai liepė: puoliau per gatvę, visai prieš atvažiuojančios mašinos ratus. Porą kartų sėkmingai, o viena mašina ėmė ir užkliudė. Ačiūdie, likau gyva. Tik matė visažinė kaimynė, persigandusią parvedė namo ir paskundė tėvams. Stovėjau kampe pusę dienos ir tėvo liepiama apmąsčiau savo kvailumą ir beprotišką poelgį.
Nuo tada iš visų jėgų stengiausi būti gera mergaitė, bet kiemberniai vis tiek mane erzino ir tyčiojosi, ypač Slavka iš gretimo namo. Oi, mokėdavo jis vaikus sukurstyti, sukiršinti, paskiau vaipydavosi sau patenkintas. Tėvas tada nuėjo pasikalbėti su jo tėvais, bet tai nieko nedavė. Slavkos gimdytojai pareiškė, kad jų sūnus – padorus vaikas, ir ko čia, maždaug, iš jų norime. Didžiavosi savo bjauriu paaugliu ir nedraudė jam iš kitų tyčiotis, apgaudinėti.
Štai tada ir įsiuto mano tėvas.
– Nepasiduok tam pasipūtėliui, drąsiai vožk į sprandą, jei ką – griebk už plaukų ir patąsyk kaip šniūrą. Aš jam, rupūžei, parodysiu, – tėvas grūmojo ne tiek Slavkai, kiek jo tėvui, rusų karininkui, kurio kaimynai kažkodėl prisibijodavo, – Ir nesijaudink, už viską atsakysiu aš.
Žiūriu išpūtusi akis į tėvą ir savo ausimis netikiu. Liepia nepasiduoti. Mane, mergaitę, su švaria pūsta suknele, kovos menų moko. Sako reikia griebt priešininką ir kaip reikiant papurtyt, kol žarijos iš akių iššoks. Čia tai bent!..
Ilgai laukti nereikėjo. Slavka tik ir ieškojo progos mane paerzinti. Kilus konfliktui, įsidrąsinau ir ne juokais su juo susirėmiau. Iš pradžių jis sutriko, negalėjo patikėti, kad gavo į kuprą. Ir nuo ko? Nuo manęs, švarutės, gerutės. Kai bandė atsiteisti, dar gavo. Ir dar. Paskiau mudu sulipome vienas kitam į atlapus, į plaukus, aš iš visų jėgų jį kumščiavau, pešiojau, galiausiai įkandau, net rėkt pasiuto. Ratu sustoję vaikai šįkart mane palaikė, – matyt, jiems pabudo teisingumo jausmas.
– Duok jam! Duok! Duok! – šaukė jie. – Va taip, taip!..
Slavka inkšdamas ir apsisnargliavęs puolė namo skųstis tėvui, o aš susijaudinusi parlėkiau pasigirti, kad įveikiau tą rupūžę, kad jis dabar žliumbia.
– Tegul tik man ateina tas karininkėlis, tegul tik pabando priekaištaut, – ramina mane tėtis, – aš jam pasakysiu... aš jam parodysiu... duris parodysiu!
Neatėjo. Nepriekaištavo.
Gerokai vėliau, po kokių aštuonerių dešimties metų, Slavka Parko šokių aikštelėje pakvietė mane šokiui...