FUTBOLAS PRIE DANGAUS VARTŲ

Jeigu yra Alpės, būtinai turi būti ir Priealpės, mokė šveicarai. Pastarosios apaugusios žole, krūmokšniais, medžiais, čia ganomos numeruotų karvių stumdalynėms pumpuojamos juodosios „Herens“ veislės kovotojos, o Alpės — jau nebe chlorofilo, bet kristalinių uolienų karalija. Priealpėse svetimšaliui baugiu it prilipintu vieno smarto pločio keliuku pakylama ligi tos vietos, iš kurios geriausiai matyti mėnuliškas Alpių peizažas. Kad ir Baltasis ragas  — aukščiausias Valė kantone. Maždaug 3 km aukštyje žvelgiant į jį, regėjimo lauko amfiteatre staiga atsiveria mažytė futbolo aikštelė su metaliniais vartais be tinklo. Nuo tikrų ar menamų smūgių vamzdžiai keistai įlinkę. Vasarą vaikigaliai turbūt nenori pulti prarajon žvelgiančių kairiųjų vartų: pradangintą kamuolį tektų nešti atgal kokias dvi valandas.

Mano palydovas tik papurtė galvą: „Kodėl dvi valandas, o ne dvi dienas? Pagaliau ne dvejus metus?“ Ir dūrė pirštu į per kelis žingsnius stovinčią turbūt mažiausią kada nors matytą koplytėlę pasaulyje: jauniesiems spirdžiams, mintijau, privalu prieš rungtynes ant skardžio krašto karštai pasimelsti. Komanda prie altoriaus neišsitektų, bet vartininką pasiųsti galima. Klūpomis tikrai susirūmintų. Netrukus supratau palydovo užuominą: laikas čia kitas, nežemiškas. Toje koplytėlėje lengvai telpa komandų vėlės. Angelams teisėjaujant hologramiškos vienuolikių apybraižos braižosi pas dangaus vartus  – laimėjusieji įleidžiami be patikrinimo. Tik permatomas kamuolys trumpam sutampa su Mėnuliu. Ligi kitų rungtynių.