Močiutė prisikėlė
Ji tai padarė: vieną lietingą rudens vakarą tiesiog atsirakino duris ir, nuėjusi į virtuvę, lyg niekur nieko ėmė skusti bulves. Kūnas buvo kiek atjaunėjęs, judesiai lengvi, lūpos padažytos vos vos rusvu atspalviu, o plaukai surišti į kuokštą. Kalbėti daug nekalbėjo, tik pasakė išvirsianti sriubą ir paklausė, ar valgysiu. Inertiškai, nors nebuvau alkanas, linktelėjau ir išėjau į savo kambarį.
Kambaryje degė stalinė lempa, krėslas, ant kurio vos prieš kelias minutes skaičiau, dar tebejudėjo pirmyn atgal. Ant sofos buvo numesta antklodė, o lentynoje greta paliktas pusiau nugertas kavos puodelis. Kelias akimirkas taip ir stovėjau kone sustingęs, kol staiga kilo mintis susitvarkyti spintą. Pirmiausia išpyliau stalčių su kojinėmis ir ėmiausi rūšiavimo: rinkau paskiras kojines į poras ir palengva moviau vieną į kitą. Nežinia kodėl, šalia pažįstamų kojinių buvo ir gerokai mažesnio dydžio įvairių spalvų kojinių, kojinių skirtų vaikui, gal net kūdikiui. Iš kur jos čia atsidūrė? Besvarstydamas išvydau šaukštą prieš nosį: „Paragauk, ar nieko netrūksta?“ – tarstelėjo visą amžių pergyvenusi močiutė, apsirišusi virtuvinę prijuostę. Pupų sriuba buvo tokia gardi, kad net pamiršau, kokiomis aplinkybėmis ji virė.
Šaukštai skimbčiojo atsimušdami į dubenis, o kai baigėme sotintis, močiutė surinko indus, sudėjo į kriauklę ir, radusi šepetį, ėmė šluoti grindis. Tarstelėjau, kad kaip tik šiandien viską išsisiurbiau, bet ji į tai nereagavo. Prisiminęs, kad spintelėje virš šaldytuvo esu užmetęs retai rūkomų cigarilių pakelį, pagriebiau jį ir išėjau į balkoną.
Buvo vakaras, truputį žvarboka, gatve į kalną sliuogė mašinos, o parkelyje netoliese amtelėjo šeimininko vedžiojamas pitbulis. Prisidegti pavyko iš trečio degtuko, dūmas buvo švelnus, bet beskonis. Kaimynė kopėčiomis užsikorė ant plokščio gretimo namo stogo ir, mano nuostabai, ėmė džiaustyti skalbinius. Prisiminiau, kad sykį, kai padėjau jai atsikratyti kieme susikaupusiomis šiukšlėmis, prasitarė pažinojusi mano močiutę, mat turi giminių kaime, kur močiutė, grįžusi iš tremties, kurį laiką gyveno. Žadėjo papasakoti daugiau kitąkart, kai turėsiu laiko, bet taip ir nesusitikome. Rūkiau tol, kol kaimynės skalbiniai ėmė plevėsuoti ant ilgos baltos virvės. Tarp jų buvo kojinių, nedidelių, lyg mažo vaiko, nors, kiek žinau, kaimynės vaikai jau senokai užaugę, o anūkų ši dar neturinti.
Kai grįžau iš balkono, virtuvėje nieko nebuvo. Cigarilių pakelį įmečiau atgal į spintelę ir patraukiau į darbo kambarį. Ant sofos sėdėjo ir arbatą gurkšnojo močiutė. Kalbėjo, kad baisiai ilgai gyvena, kad anksčiau dar kas nors užeidavo į svečius, o dabar tik kruta viena sau ir viskas. Ketinau įsiterpti ir kaip nors, neįžeisdamas velionės, korektiškai priminti, kad ji pernai mirusi, bet močiutė žvilgtelėjo į mane ir paklausė, ar negalėčiau atnešti mėgstamų keptų obuolių desertui. Prisiminiau, kad obuolius sugraužiau prokrastinuodamas profesines prievoles, tačiau staiga pamačiau rankose laikantis lėkštę su keliais šiltais, pacukruotais obuoliais. Ji padėkojo ir vieną paėmė. Suvalgiusi nurinko staliuką ir, prieš eidama link virtuvės, klustelėjo, kaip gyvenu. Klausimas suglumino. Tada ji pridūrė, ar dar neturiu mergiotės, kitaip tariant, ar dar nesukūriau šeimos, ir vikriai pasuko virtuvės link. Besisukdama užkliudė komodos stalčių, iš kurio pabiro nebaigtos tvarkyti kojinės. Žvilgtelėjo į jas, tada į mane, ir šyptelėjusi nuėjo koridoriumi. Kiek atsikvošėjęs pritūpiau ir kojines – jų buvo arti šimto – suporavau: raudonas ir mėlynas, taškuotas ir su piešinėliais, medvilnines ir bambukines, vilnones, megztas močiutės. Po tokios veiklos pasijutau išsekęs ir nė nepajutau, kaip užsnūdau.
Sapnavau, kad esu Vorkutoje veikiančioje kavinėje „Zodiak“. Stalas buvo paruoštas šventei, visur kabojo balionai, darbuotojai virtuvėje žvangino indais. Lėtai rinkosi svečiai ir vienas po kito sėdosi prie ilgo, iš kelių atskirų sujungto, stalo. Nors lauke stūgavo vėjas, atvykėliai buvo apsirengę lengvais marškiniais, atviromis suknelėmis. Iš virtuvės išėjusi močiutė pasakė, kad sriuba paruošta. Ji tiesiog tryško energija, buvo jauna, gal dvidešimties, ryšėjo ilgą baltą prijuostę. Atnešusi puodą, ėmė samtį ir pilstė sriubą kiekvienam svečiui po lygiai. Pažvelgiau į man skirtą dubenį ir mačiau, kaip skysčio paviršiuje atsispindi močiutės vaikystė, kaip ji, dirbdama viename tarpukario Kauno viešbučių, gauna šokoladą iš tuometinio prezidento žmonos Sofijos, kaip talkina partizanams būdama ryšininke, kaip ištremiama nė nesužino, kur žuvo jos pirmas vyras, ir vos nežuvusi pati, Vorkutos lageryje susiranda antrąjį – mano senelį Stasį. Regėjau, kaip grįžusi į Lietuvą, nors ir ne gimtąsias vietas, ji palengva atsigauna, kaip augina mano mamą, kaip ją kelis syk per dieną perrengia, keisdama vystyklus... Kilstelėjau akis – nieko aplink nebebuvo. Tad, nurinkęs ištuštėjusius dubenis, ėmiausi ieškoti išėjimo.
Kai pagaliau pabudau, buvo vidudienis, o saulė spigino pro užuolaidos kraštą. Prasikrapštęs akis nusižiovavau ir supratau: ji tai padarė! Močiutė prisikėlė tam, kad išvirtų sriubos ir klusteltų, kaip gyvenu. Tad štai dabar, išsiropštęs nuo sofos, ir svarstau, ką atsakyti... Telefone pypteli priminimas su dienos darbų sąrašu, į kambarį įbėga, regis, dar tik neseniai pradėjusi vaikščioti basakojė dukra ir man palengvėja prisiminus, kad visos kojinės surūšiuotos tam skirtoje vietoje.