Svieta, my friend
Blakpulą palieki truputį po septynių. Tada persirengi, neskubėdama pabaigi arbatą, apsitvarkai ir užsuki į parduotuvę. Iki Flitvudo – maždaug pusvalandis kelio pilkais priemiesčiais. Dažniausiai išvyksti jau naktėjant, kas minutę darosi vis tamsiau, tavo automobilis tarsi lenktyniauja su naktimi. Vasarą, kai temsta vėliau, kartais trumpam stabteli prie jūros. Sutrauki cigaretę vangiai stebėdama rūkanoje ištirpusius, šunis vedžiojančių žmonių siluetus, išpučiami dūmai lėtai sklaidosi dulsvame ore. Retai leidi sau tokią pramogą – skubi namo.
Nors čia gyveni jau beveik dešimt metų, ne visada iki galo supranti, ką tau pasakoja slaugomi senoliai. Tas britiškas akcentas. Atvykusi manei greitai pralaušianti ledus ir bandei kiek įmanoma geriau jį įvaldyti, bet galop pasidavei ir savo kovą pralaimėjai. Užtenka prasižioti ir iškart paaiškės, kad atvykai iš Rytų Europos. Iš pradžių dėl to buvo truputį gėda, bet dabar jau nekreipi dėmesio.
Būna, suirzti, kai nepavyksta suprasti senukų greitakalbės. Ypač sunku išgirsti, ką paskubomis, savo švokščiančiu balsu švebeldžiuoja karo veteranas Oliveris. Per penkerius metus pavyko išsiaiškinti tik tiek, jog užaugo Jorkšyre, o per karą tarnavo Indijoje, Birmoje ir Sumatroje. Jis iki šiol galvoja, kad esi rusė, tad kartais įsiteikti bando tarp visų „darling“ ir „honey“ įterpdamas ir kokį rusišką žodelį. Kiekvieną sakinį vejasi jo žodžius aplenkiantys, ūmūs kosulio priepuoliai, kuriems atslūgus, Oliveris jau būna pamiršęs, ką sakė prieš tai.
Pati žinai, kad esi gera slaugė. Senoliai tave mėgsta. Daug nepliurpi, visad santūriai šypsaisi, išklausai. Turbūt tiki radusi pašaukimą, nors šiandien, kai vėl po kurio laiko man parašei, suabejojau. Iš tavo užuominų ir pasimetimo susidariau įspūdį, kad patekai į tą nelemtą situaciją, kai viską reikia pradėti iš naujo.
Jei Oliveris – karo veteranas, tai tu, Svieta, esi naujų pradžių veteranė. Juk tiek tuščių puslapių atvertei, tiek pirmų sakinių parašei, kad dabar galėtum vesti mokymus ar išlikimo seminarus. Galėtum rinkti pinigus, knygą parašyti galėtum. Ar kada apie tai pagalvojai?
Ei, Svieta. Man įstrigo, jog nuolat primeni, kad niekada nebuvome draugės, bet nebuvome ir priešės. Gal todėl po tiek metų staiga mane prisiminei ir nutarei viską papasakoti.
Iš pradžių kalbėjai atsargiai. Kaip baikštus žvėrelis artinaisi prie manęs iš lėto, vis stabteldama patikrinti, ar saugu. Klausei, ar girdėjau, kaip laikosi kiti mūsų klasiokai, ką jie veikia, kur gyvena, kur dirba. Tada paaiškėjo, kad apie visus ir pati daug žinai – bandei parašyti vienam, kitam žmogui, su kai kuriais pavyko užmegzti trumpą pokalbį.
Buvau vienas iš tavo adresatų. Šovei aklai ir pataikei. Galvojai, persimesime keliais žodžiais ir tuo viskas baigsis, bet tavo žinutėje atradau kai ką daugiau. Tai, ko nesugebėjau perskaityti prieš devynerius metus, kai pirmąkart su manimi susisiekei.
Tąkart studijavau antrame kurse. Vėl šovei aklai – o gal pasiseks? Dirbai kasininke. Kartą į parduotuvę atėjo vienas mūsų klasiokas, kurį priėmė į televiziją. Tavęs neatpažino, bet didžiavaisi jo sėkme nuoširdžiai lyg sena bobutė, kurios anūkui pavyko prasimušti. Nė pusmetis nebuvo prabėgęs po Andriaus mirties, o tau jau antrąkart reikėjo viską pradėti iš naujo. Žinoma, tada nieko man nesakei. Bandei artintis, bet mečiau akmenį ir pabaidžiau – parašiau, kad dabar su draugais esu Niujorke.
Kaip smagu, numykei tąsyk ir dingai devyneriems metams. Juk tu dirbai kasoje, o aš trainiojausi Niujorke, pirkau džinsus ir rankinukus. Ei, Svieta, nepyk, kad tavęs neišgirdau.
Stebiuosi, kaip ryškiai prisimeni visus iš pirmos klasės. Tuos vaikus, dabar – jau suaugusius žmones, regiu lyg per miglą, o tu pameni kiekvieną smulkmeną. Net atsiuntei nuotrauką, kurioje mėgdžioji, kaip Laima laiko tušinuką. Prisimeni, kokios spalvos švarkelius vilkėdavo mokytoja ir gali atkartoti jos erzlią eiseną, kai sukryžiavusi rankas už nugaros, ji mindžikuodavo per klasę. Mano atmintyje tas laikas susidrumstęs lyg ką tik užpilta kava, paviršiuje išnirusios tik kelios ryškesnės detalės – medumi sutepti kukūruzų batonėliai, kainuodavę 50 centų, spalvas keičiantys flomasteriai, kuriuos vieni iš kitų vogdavome, ir miško iškrypėlis, retsykiais be kelnių staipstydavęsis po mūsų klasės langais.
Tave, Svieta, irgi prisimenu – kaip pati sakai, nebuvome draugės, bet nebuvome ir priešės. Kartą pavogei iš manęs 50 centų, kad nusipirktum tą kukurūzų batonėlį, kurį per pertraukas valgydavo mergaitės. Apie vagystę prasitarei tik dabar, bet juk galėjai ir nesakyti – dingusių pinigų tąkart net nepastebėjau.
Santūriai besišypsanti, draugiška, visad tą patį, nuskalbtą, dryžuotą megztinį vilkinti Svieta. Tylioji mergaitė iš SOS vaikų kaimo. Ši detalė, vėliau sukėlusi tau tiek rūpesčių ir nemalonumų, anuomet niekam nebuvo įdomi. Pirmoje klasėje Svieta tebuvo Svieta iš vaikų namų. Niekam nerūpėjo žinoti, kaip ji ten atsidūrė ir kuo skiriasi nuo mūsų. Niekas nesuprato, kodėl Svieta taip nemėgsta bananų ir kodėl jos veidas apniunka, jei klasėje kas nors juos valgo. Užtenka ir salsvo kvapo, kaip voratinklis išsikerojančio ankštoje patalpoje lupant mėsingą žievę, kad taptum panaši į išgąsdintą žvėrį, pasirengusį pulti.
Bananiniai ledų kokteiliai ilgą laiką buvo vienintelis tavo maistas stoties Makdonalde. Ištisus mėnesius stūmei ten savo dienas laukdama grįžtančios mamos. Pasigailėję purvinos, apdriskusios mergaitės, bet kokiomis oro sąlygomis tarsi prikaltos prie girgždančių sūpynių vaikų žaidimų aikštelėje, kokteilių išnešdavo darbuotojai. Jei mama nepamiršdavo tavęs pasiimti, nakvodavote laiptinėje arba nykioje landynėje pas vieną iš jos draugužių. Ant grindų tau patiesdavo nešvarų, svetimų kvapų prisigėrusį čiužinį. Monotoniškas, šalia stovinčios lovos spyruokliavimas ir girtos, prislopintos aimanos ilgai neleisdavo panirti į miegą, o miegas tuo metu buvo geriausia, kas gali įvykti per parą.
Pameni, kodėl atsidūrėte gatvėje – iš Sudervės jus išvijo patėvio giminės, bet kodėl stotis buvo vieta, į kurią pirmiausia patraukėte su mama, šiandien negali paaiškinti.
Sudervėje prabėgo šviesūs, ankstyvos vaikystės metai. Su patėviu mama apsigyveno, kai tau buvo vieneri. Jis prekiavo naudotais televizoriais ir visai neblogai vertėsi. Turėjo dukterį iš ankstesnės santuokos, didelį namą miško pavėsyje. Nors tavo naujoji sesuo buvo keleriais metais vyresnė, kartu žaisdavote ant dobiliukais pabarstytos pievos, patėvis ir pripučiamą baseiną jums buvo nupirkęs. Mamą, užaugusią šešių vaikų šeimoje ir pagimdžiusią septyniolikos, jis, galima sakyti, ištempė iš tamsos, kuri buvo jai skirta ir kurią vėliau pati pasirinko.
Tai įvyko kiek anksčiau nei atsidūrėte gatvėje. Sudervėje mama įniko į taurelę ir susidėjo su įtartina kompanija. Tie patys žmonės vėliau padarė tai, apie ką rašė visi laikraščiai. Buvo privažiavę policininkų, žurnalistų.
Tą rytą kieme vėjas švilpavo tarp beržo šakų, barstė žiedadulkes nuo žirginėlių. Jų visur buvo tiek daug, kad beviltiška šluoti. Miško papartynai gaudė viena nata tarsi norėdami įspėti.
Prie ūkinio pastato pirmoji jį pamatei. Tiksliau, išvydai kojas, bet to užteko.
– Tėti? – pašaukei netikėdama, kad atsilieps.
Dabar sugrįžkime trumpam į tuščią Makdonaldo žaidimų aikštelę. Lauke žvarbu, ankstyvas ruduo. Vis dar sėdi ant tų sūpynių. Vilki tą pačią ploną, gėlėtą suknelę, su kuria išėjai iš namų prieš kelis mėnesius, siurbčioji bananinį ledų kokteilį. Stebi pravažiuojančius automobilius ir vienas sustoja.
Tai buvo lemiama, viską perrašiusi akimirka, nes automobilyje sėdėjo mokytoja, jau kelis mėnesius mokykloje tavęs pasigedusi. Taip atsiradai naujai įkurtame SOS vaikų kaime, išsigydei niežus, išsivaikei blusas, vėl buvai išsiųsta į pirmąją klasę, kurioje tave sutikau.
Kaip man pasisekė užaugti SOS kaime, o ne vaikų namuose, kartais pasidžiaugi. Turėjome auklytę, vadinome ją mama, mūsų namelyje gyveno šeši vaikai. Vasarą keliaudavome į stovyklas, kartais – net į užsienį išvykdavome. Vaikų namuose apie užsienius galėtum tik pasvajoti.
Vienoje tų stovyklų jau vėliau, būdama paauglė, sutikai Andrių. Tik jis nebuvo veteranas kaip tu ir Oliveris. Jam užteko ir trupučio, kad pasikartų.
Pagaliau pasieki Flitvudą. Įvažiuoji į kiemą, pastatai automobilį garaže. Paspaudi pultelį ir garažo durys lėtai užsidaro sukeldamos baisų triukšmą. Kambaryje vyras niūrai dėbso į televizorių, stebi futbolo rungtynes. Kai įeini, jis trumpai žvilgteli tavo pusėn pro tankiai surauktus antakius, o mažas, mielas berniukas pribėga ir šiltai apsikabina.
Kartą paklausiau, ar kalba sūnus lietuviškai.
Sunkiai, atsidusai, namuose šnekame angliškai, tėvas vaiką mokina hindi, tai nesinori dar labiau jo apkrauti. Nenoriu, kad ir jis būtų mišrainė.
Šitaip vadini save, nes vardas rusiškas, pavardė indiška, o pasas lietuviškas. Užtat džiaugiesi, kad dabar turi viską. Viskas yra švari virtuvė. Viskas yra karštas vanduo. Indaplovė, skalbimo mašina yra viskas. Viskas yra kuskuso kruopa, prilipusi ant minkšto sūnaus piršto. Kai ištekėjai, visa giminė, be jokios sąžinės graužaties leidusi tau augti SOS vaikų kaime, staiga prisiminė, kad egzistuoji. Juk Svieta dabar turi viską.
Taip į gyvenimą ir mama sugrįžo. Tiesa, grįždavo ji ir seniau – kartkartėmis aplankydavo, atnešdavo naujų flomasterių, žadėdavo susiimti.
Jei ne šią, tai kitą vasarą tikrai tave išsivešiu, kartodavo drebančiu balsu, baikščiai dairydamasi, ar niekas nesiklauso. Tada dingdavo pusmečiui, o parėjusi sakydavo tą patį. Pasikeisti nutarė tik paskutiniais savo gyvenimo metais, kai jau žinojo, kad serga. Tada ir surado tave, atėjo iš naujo.
Ei, Svieta, juk teisini ją. Ji nekalta, nes užaugo tamsioje aplinkoje, neturėjo kito pasirinkimo.
Užtat tikrasis tavo tėvas, tas nuožmus mergišius, suviliojęs, pažadėjęs rūpintis vaiku ir dingęs kaip į vandenį, nenusipelnė nė menkiausio pasigailėjimo. Net ir su juo kartais susirašai, susiskambini – ne tavo prigimtis atstumti ir smerkti.
Dabar suprantu, kodėl parašei man antrąkart po devynerių metų. Laikas tau vėl buvo negailestingas – palaidojai mamą, o mintys apie ją nugramzdino į drumstą praeitį. Į Makdonaldo žaidimų aikštelę, didelį namą Sudervėje, tamsias stoties landynes, pirmos klasės suolą ir siaurą miško keliuką, parvesdavusį tave namo iš mokyklos. Tik medžiai galėjo paliudyti, kaip bijodavai sutikti iškrypėlį, kuris trindavosi po mokyklos langais.
Mamai mirus, pasijutai vieniša, nes tavo praeities čia niekas nesupranta. Tik tuos pačius kukurūzų batonėlius valgydavę ir kvepiančius flomasterius vieni iš kitų vogdavę žmonės žino, kas tu esi.
Vėl iškritai iš laivo ir atsidūrei už borto. Sraunioje, šaltoje tėkmėje, kai reikia sukaupti veteranišką ryžtą ir užsiropšti ant denio. Ieškojai bet kokio šiaudo, bet kokio žmogaus, galinčio suvokti aplinką, iš kurios atėjai. Laukei, kol sustos automobilis.
Sugrįžai į primirštus sąmonės užkaborius, tave užrašiusius ir sukūrusius. Jie sukūrė kasininkę, slaugytoją, indo žmoną ir mamą, kurios vaidmuo tau sunkiausias, nes kad ir kiek pastangų beįdėtum, tamsa kartais tave nugali. Tomis akimirkomis, lyg užuodus bananų kvapą, akyse apsigyvena išgąsdinto žvėries žvilgsnis, po akimirkos tampantis nuožmus ir negailestingas, pasirengęs puolimui. Toks pats, kokį kadaise regėdavai jos akyse.
Džiaugiuosi, kad vėl išsirinkai mane. Parašei ir šiandien, kai su vyru nutarėte išsiskirti. Kol kas nežinai, kur apsistosi su sūnumi, ką veiksi toliau. Dar vienas tuščias puslapis, nubloškęs į rudenėjančią Makdonaldo žaidimų aikštelę. Vėl sėdi ant sūpynių, vangiai stebi ošiančią gatvę. Kelintas tai kartas, gal pameni?
Tu – veteranė, Svieta, viskas bus gerai. O dabar eik miegoti, juk vėlu. Be penkiolikos šešios suskambės žadintuvas, teks stotis ant kojų. Vešiu sūnų į darželį, važiuosiu į Blakpulą. Oliveris prašė, kad nupirkčiau jam laikraštį. Kai padėsiu ant stalo, jis nusišypsos savo bedante šypsena ir sakys: „Sposibo, Olga.“
Kai viskas nuslūgs, kai aikštelėje, prie Makdonaldo, pagaliau kažkas sustos, parašysiu. Nepamiršiu papasakoti, kaip vėl įsiropščiau į denį, kaip kūriau viską iš naujo.