Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ susitikimas Vidzgirio bibliotekoje
Šį trečiadienį susirinkome labai gausiai – visos. Mūsų, kaip visada, laukė kavos stalas ir Rasos paruoštas siurprizas. Ties kiekviena puikavosi nuostabi vyšnių puokštelė.Todėl visos mintimis nusikėlėme į sakuromis žydinčią Japoniją. Žydinti vyšnia yra gyvenimo laikinumo ir grožio simbolis. Dėkojame mūsų mielajai vadovei, kurios dėmesys ir siurprizas buvo tarsi įžanga į H.Boyd romano „Ketvirtadieniai parke“ aptarimą.
Šešiasdešimt metų prilygsta rojui. Pasauliui tu nerūpi, faktiškai tampi nematoma, ypač jei esi moteris. Dabartinis laikotarpis, sakyčiau, trečiasis gyvenimas. Iš pradžių vaikystė, tada suaugusiojo pareigos – darbas, šeima, atsakomybė, - o kai visi nusprendžia, kad atsidūrei senatvės sąvartyne... laisvė! Ateina laikas, kai gali būti savimi, o ne tuo, ką primeta visuomenė, kuo, tavo įsitikinimu, turėtum tapti.“ Visoms romanas labai patiko, nes knygos herojės amžius primena mūsų pačių amžių ir tai nuostabiai šiltas bei įžvalgus romanas apie šeimos dramas ir asmenines paslaptis. Kaip visada suskilome į dvi stovyklas – dauguma buvo Džinės pusėje, dvi klubo narės gynė vyro Džordžo pozicijas. Kaip buvo smagu įrodinėti savo tiesas!
Knygos centre – ilgą vedybinį gyvenimą nugyvenusi šeima, atsidūrusi ant garbingo amžiaus ribos. Vyras jau pensijoje, žmona tuoj švęs šešiasdešimtmetį. Bėga dienos, savaitės, metai ir maloniausia savaitės diena tampa ketvirtadienis, kai Džinė vedasi savo mažąją vaikaitę į parką. Čia moteris susipažįsta su Rėjumi – visiška Džordžo priešingybe. Rėjus moka klausytis, lengvai ir šmaikščiai bendrauja, neturi išankstinių nuostatų. Be to, jis žavus ir seksualus. O kaip tik viso to jai taip trūko santuokoje... Netikėtai pačiai sau (o gal ir nieko keista?) Džinė vėl pasijunta fiziškai patraukli ir nejučia įsimyli bičiulį iš parko. Kaip elgtis, jeigu pusę savo gyvenimo esi ištekėjusi už padoraus vyro, bet nežinia kodėl, nieko nepaaiškinęs, jis vieną naktį palieka jūsų lovą? Kai taip nutinka Džinei, ji sutrinka, paskui įsiunta ir galiausiai pasiryžta išgauti atsakymus iš sutuoktinio. Gal Džordžas pamilo kitą? Kaip nors jį įskaudino? Gal pati suklydo? Deja, Džordžas šia tema nekalbus ir elgiasi lyg nieko nebūtų įvykę.
Atsitiktinė pažintis su Rėjumi virsta šilta draugyste. Jiedu šnekasi, juokiasi, dalijasi lūkesčiais, paslaptimis ir širdgėla. Vienas kitam suteikia galimybę iš naujo pamilti gyvenimą. Bet ar jie turės užtektinai drąsos pasinaudoti šia proga? Moterį kankina abejonės. Ji suvokia, kad „jie su vyru žaidė pagal skirtingas taisykles. Ištisą dešimtmetį Džinė taikstėsi su neįveikiamu vyro polinkiu neigti, todėl dabar neketino nusileisti“. Nors puikiai žino, kad dėl įsiplieskusios aistros kyla grėsmė prarasti visa, kas brangu. Taigi, Džinei teks apsispręsti. Ar jai pakaks narsos atlaikyti šeimos pasipriešinimą ir stereotipų valdomame pasaulyje apversi savo gyvenimą aukštyn kojom? Juk dukra tikisi, kad „tėvai mėgausis oriu pensininkų gyvenimu pietvakarių Anglijoje, bindzinėdami po sodininkų parduotuves“. Bet meilei amžius nesvarbu. „Tiksliai nusakyti juodu siejantį ryšį buvo neįmanoma atsiribojus nuo etikečių, kurios kartu praleistas akimirkas įvardytų nemaloniais, truputį isteriškais apibūdinimais, tokiais kaip „romanas“, „neištikimybė“, „apgavystė“, „susižavėjimas“... Ir, be abejo, „meilė“. Šiuo atveju netiko nė vienas ir kartu tiko visi.“ Romano pabaiga susiklosto laimingai, visi randa savo tolesnį gyvenimo kelią.
Birželio mėnesį susitikimo metu žiūrėsime filmą „Knygų klubas“ ir užbaigsime pasisėdėjimus iki rudens. O paskui ir vėl lauks diskusijos apie knygas.
Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija
Nuotraukų galerija
