Danutė Kurkulionienė-Raistinė: „Vis dar ieškau spalvos, kad sušilčiau...“
Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) veikia Danutės Kurkulionienės-Raistinės tapybos paroda „Gamtos kuždesiai“.
Jautriai įsiklausanti į gimtojo krašto miškų ir vandenų šnabždesius parodos autorė taip atvirauja apie savo prigimtį ir polinkį tapybai:
„Esu labai ščyra dzūkė. Gimiau ir užaugau Alytaus rajone, Doškonių kaime. Vėliau gyvenau Vilniuje. Dabar mano užuovėja, nors ir be tėvelių, vėl tapo gimtieji namai. Ši tapybos paroda man tik trečia, nors tapau ir rašau nuo vaikystės. Pirmoji paroda buvo Vilniuje, galerijoje „Verdenė“, o antroji – Daugų bibliotekoje. Lengviau būtų šią parodą apibūdinti eilėmis iš mano poezijos knygos „Vijokliai“:
Tapyba
Mano tėvų prigimtis mokėjo žuvų kalbą
Ir gebėjo užkalbėti vandenį,
Todėl tylėti eidavo į miškus
Kur mintys sulapodavo ant miegančių
Po ledynmečiais medžių
Ir medžiai žinojo kokiomis spalvomis
Ištekės ežerų akvarelės...
Suledėjusiose ežerų drumzlėse vis dar ieškau
Spalvos
Kad sušilčiau...“
Danutė Kurkulionienė-Raistinė kūrybiškai sieja tapybą ir poeziją. Ji sakosi esanti subtiliai valdoma abiejų šių meno „stichijų“:
„Tapyba ir poezija man žodžiais nenusakomi perlai, puošiantys žmogaus kasdienybę, o tai ką aš darau pati – saviraiška, gyvenimo prasmės paieškos. Kartais išgirstu kaip kažkur sielos gelmėje beldžiasi mintis, prašydamasi į laisvę. Kas belieka? Užrašau, neišmetu. Juk ne kasdien aiškesnė mintis blykstelėja. Po to jau ir teptukas to paties pasiprašo.“
Danutė Kurkulionienė-Raistinė sakosi prisijaukinusi ir dar vieną sritį – neeiliuotą grožinę literatūrą. Kūrybinga moteris teigia prozą rašanti tik savo tėvų tarme – pietų aukštaičių (dzūkų). Porą pastarųjų metų Danutė yra Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ narė ir puoselėja svajonę išleisti savo apsakymų ir eilių rinkinį dzūkų tarme.
Palinkėkime Danutei svajonių išsipildymo ir apsilankykime jos tapybos parodoje „Gamtos kuždesiai“.
Jūratė Čėsnaitė
Nuotraukų galerija
