Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ susitikimas Vidzgirio bibliotekoje
Paskutinis susitikimas prieš didžiąsias metų šventes. J.Baltušio romanas „Sakmė apie Juzą“ dar kartą atskleidžia rašytojo talentą, jo gebėjimą žodžiais sukurti tokius meniškus vaizdus, kad tarsi matai laukus, girdi, kaip alsuoja Kairabalė, matai po sunkių darbų besiilsintį Juzą.
Dar kartą visos atradome J.Baltušį, jo giliuosius žmogiškumo klodus.Tai poema lietuvių valstiečiui, sukūrusiam ir išsaugojusiam pagrindines nacionalinio charakterio savybes. Juza atrodo lyg mitų herojus, kurio gyvenimas - tai beveik ritualinis aktas, siekiantis sutaikyti žmogų su žeme ir pačiu savimi, nešantis liaudiškojo humanizmo šviesą, darbu ir liaudiškomis tradicijomis paženklintą sielą. Jis tarsi gyvena savo sakrališkoje erdvėje, laiką matuodamas gamtos ciklais: apie pavasarį praneša parskrendančios antys, gervės; vasarą – užderėję linai, uogos; rudenį – tyla. Žiema slenka nykiai, jis jaučiasi vienišas. Juzos paveikslas - tipiškas lietuvio paveikslas. Jis užsidaręs, niūrus, nekalbus. Mylimajai Vinciūnei ištekėjus už kito, Juza vienas kenčia. Jis neieško kaltų, nekerštauja, nesiskundžia netgi artimiausiems: broliui Adomui ir seseriai Uršulei. Tiesiog pasitraukia, dar labiau užsisklendžia savyje.
„Sakmė apie Juzą“- tai ir meilės istorija. Ji – bekompromisė. Ir Juzos meilė Vinciūnei, ir Karusės – Juzai. Vinciūnė – „gyva dilgynėle per širdį“. Karusė – į akivarą su grandine ant krūtinės. Meilė kaip sunkiai pakeliama našta, kaip ryškus fizinis skausmas. Tai irgi būdinga pasauliui, kuriame kalba yra skalsi, rupi, netgi negailestinga savo ribota išraiška (nekalbėti ko nereikia). Tokia kalba nemeluoja, tačiau tiesa yra baisus dalykas. Koks vyras galėtų atsispirti pusnuogei moteriai, nakties gelmėje kuždančiai tokius žodžius: „Kaip šaka nulaužta be tavęs [...]. Žiūrėčiau, dabočiau, kasdien šiltu vandeniu kojas tau mazgočiau, savo kasomis nušluostyčiau, kad tiktai su tavim“ . Tai, ką atsako Juza, tiesiog siaubinga („Pasitrauk, išėda!“), bet jo tokia kalba – nemeluojanti. „Romantiko“ pasauliui reikia idealo (Vinciūnės), o ne puolusios Karusės.
Diskutuodamos bandėme kaltinti Juzą, kad atstūmė merginos meilę, juk pats patyrė, ką reiškia mylėti be atsako. Kaip Kartusės tėvas pasakė, kad jei būtų pamylėjęs merginą, gal kitaip būtų susiklostęs jos likimas. ... Taigi, vėl prabylama apie amžinuosius dalykus: dviejų pradų – vyro ir moters – jungtį ir priešpriešą, be kurių neįsivaizduojamas turbūt ne tik mūsų, bet ir kitas pasaulis. Tiesą pasakius, ir ėjimas į Kairabalę yra tarsi moters užkariavimas, nugalėjimas: „Kairabalė dūsavo nuo kaitros lyg sirpi merga“, privertimas nusilenkti, tarnauti... Išryškėja ir liaudiška išmintis Juzos sapnuose apie mirusius artimuosius, kad gyvajam „mirusių nereikia kalbinti“, užtat sapne pamačius galima paprašyti atleidimo, „ranką pabučiuot gali, padėkoti, kad geri tau buvo“ - tokia artima maldai. O Juzos mirtis palinkus virš „baltai išklojėto lino marškinių“ panaši į atleidimo prašymą. Tai, kad brolio Adomo sapne Juza virsta šviesiu debesiu, panašiu į žydinčias vyšnias, kurias pasodino ant žuvusių kareivių kapo, matyt, liudytų, kad atleista.
Žmogus, gamta, istorija - trys amžinosios temos, glaudžiai viena su kita susijusios ir dažnai lietuvių literatūroje drauge minimos. Kairabalė – tai mažytė Lietuva. Juza - jos atstovas. Istorijos posūkiai privertė pasyvų žmogų užimti sąlygiškai aktyvią poziciją. Vertė apsispręsti, rinktis, padėti, gelbėti, kovoti už dažnai jam svetimus, iš šalies primestus idealus. Juzos kiemas (Kairabalė) – istorinių įvykių centras. Taikus lietuvis prieš jo paties valią įtraukiamas į žiaurius įvykius ir iš karto tampa kaltas. Kaltas ir prieš vienus, ir prieš kitus. O pasirinkti jis negali, nes abi kovojančios pusės jam svetimos.
Sekantį kartą aptarsime Kent Haruf knygą „Mūsų sielos naktyje“.
Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija
Nuotraukų galerija
