Knygų klubo „Skaitau ir diskutuoju“ susitikimas Vidzgirio bibliotekoje
Šį kartą visos ėjome į susitikimą liūdnokos, supratę, kad kalbėsime apie baisius dalykus. Bet visoms A.Šlepiko romanas „Mano vardas-Marytė“ labai patiko, paliko gilų įspūdį. Beveik visos, perskaitę pirmuosius puslapius, padėjo knygą ir leido toms baisioms mintimis susigulėti, o tada perskaitė ją vienu atsikvėpimu. Tai tikrai ne laisvalaikio skaitiniai... Tačiau ją tikrai reikėtų perskaityti kiekvienam žmogui, paskendusiam kasdienybės rutinoje, smulkmenose, juk gali ateiti tokia akimirka, kai sugrius mūsų ramus pasaulis, kai viskas bus persmelkta baimės, nežinomybės. Juk kiekviena akimirka gali būti paskutinė...
„Mano vardas – Marytė“ – šokiruojanti knyga, įvairiapusiškai supažindinanti su viena iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ padėtimi. Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką Marytės vardą, ir jos šeimos išgyvenimai atskleidžia daugelio pabėgėlių baisų likimą ir gyvenimo sąlygas. Vokiečiams pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, vokiečių moterys ir vaikai gyveno tragiškomis sąlygomis: moterys savo vaikus siuntė kitapus Nemuno, kur buvo duonos, arba išmainydavo juos į pusmaišį bulvių, nes vaikų juk ne vienas, o prasimaitinti reikia... Didžiausias lobis – rusų karių išpilamos maisto atliekos, sušalusių bulvių lupenos. Į namus, kuriuose anksčiau gyveno vokiečiai, kėlėsi rusų šeimos, išmesdamos namų šeimininkus kaip šiukšles, vos su keliais šiltesniais skudurais, kuriuos dar spėdavo nugriebti. Geriausia vieta, į kurią galėjai įsikelti – kiaura kaip rėtis malkinė.
Verti knygos lapus ir tiesiog baisiesi, kaip nežmoniškai buvo elgiamasi su pralaimėjusia puse... Mirtis to meto žmonėms buvo kasdienybė. „Begaliniuose pūgos laukuose mainosi keisti siluetai, sniegas šoka ir dūksta, nešiojamas vėjo, pro baltus pūgos potėpius retkarčiais išryškėja kapinės, temsta, moterų ir vaikų figūros – tarytum siūbuojančios vėjyje šmėklos...“ Romanas tarytum pulsuoja dar neišsisklaidžiusiu karo siaubu, iškreiptomis vertybėmis, mirties, kuri pasidaro tokia paprasta ir kasdieniška, alsavimu. Pakelėse – vieni lavonai, kurie visai susimaišė su gyvaisiais, todėl jau nieko nebestebina. Bene labiausiai iš visos knygos sukrečia epizodas, kuriame parodomas nebeatitaisomai suluošintas vaiko mąstymas, darantis jį nejautrų netgi mirčiai: „Renatė, kad būtų drąsiau, įsilipa pas mirusiąją į lovą, prisiglaudžia prie jos ir tyliai niūniuoja, save drąsindama“.
Jau pati knygos forma – pasakojimas, sulipdytas iš nedidelių fragmentų – labai nekasdieniška, intriguojanti, moderni. Kai kurios ištraukos iš jo išplaukia tarsi savarankiškos miniatiūros, o kai kur tekstas kone supanašėja į lyriką, taip nori nenori atskleisdamas poetišką autoriaus prigimtį. : „...visos dienos – tik viena didelė, begalinė juoda praradimo diena, viena didžiulė kapo duobė“. Sunku vienareikšmiškai atsakyti, kuo šio romano idėja yra intriguojanti, svarbi, novatoriška. Turbūt tuo, kad joje susipina žmogiškumo ir žvėriškumo nuoplaišos (autorius periodiškai naudoja žmogaus-vilko palyginimo motyvą), dabartis susiduria su praeitimi, o žiaurumas ir agonija žengia koja kojon su meile ir pasiaukojimu. „Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai...“
Sekantį susitikimą diskutuosime apie H.Boyd romaną „Ketvirtadieniai parke“.
Knygų klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija
Nuotraukų galerija
