Kosto Poškaus miestelis po Mėnuliu
„Dalinis mėnulio užtemimas“ – taip pavadinta alytiškio menininko Kosto Poškaus darbų paroda birželio 13 dieną atverta alytiškiams. Parodoje į savitą visumą susipynė šio autoriaus tapyba, piešiniai ir tekstai.
Į pristatymą Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje besirenkančią publiką pirmiausia pasitiko įspūdingas paveikslas su tamsoje įsirėžusiu rėkiančiai geltonu mėnuliu. Priėjus arčiau, atsiskleidžia ir paveikslo sukūrimą paskatinusios aplinkybės, mat jo apačioje blausiai boluoja užrašas: „Ankstyvo rugpjūčio vakarą „Berželio“ sodų bendrijoje stebėtas dalinis mėnulio užtemimas. K. Poškus, 2017“.
„Mėnulį galima palyginti su žmogaus protu. Dalinis šio dangaus kūno užtemimas - lyg menininko protas, kuriame kažkur yra šviesu, o kažkur – tamsu, - susirinkusiems teigė parodos autorius, tačiau kūrybinio proceso stengėsi nemistifikuoti: - Aš nejaučiu jokių kūrybinių kančių. Tai kokią mintį parašau, tai papiešiu, tai sriubą paverdu...“
„Mes su Kostu esame seni draugai - dar nuo „Raudondvario“ bibliotekos laikų. Kostas valdo ir spalvą, ir liniją. Ir ne tik. Jis yra vienas iš nedaugelio autorių, kuriuos spausdina elitinis kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“. Prieš kelis metus pristatėme jo knygą su tekstais ir piešiniais. O štai dabar labai nudžiugome, kai Kostas pasiūlė pas mus surengti parodą mūsų miesto šventės išvakarėse. Kostas yra kažkelintos kartos alytiškis. Jis myli Alytų neromantiška ir neegzaltuota meile su geroka ironijos doze. Jo meilė yra tikra“, - renginyje kalbėjo J. Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė.
Kostas Poškus, čia pat pasivadinęs ciniku, sakėsi negalintis pasakyti nieko švelnaus:
„Aš negaliu pasakyti, kad myliu savo miestą. Mylėti galima tik moterį. O Alytus... Na, esi tiesiog tam tikra prasme pasmerktas – šiame mieste gimei, gyveni ir tikriausiai ten būsi palaidotas...“
Žodis „pasmerktas“ iš tiesų apima patį giliausią rūpestį dėl savo miesto, dėl jo praeities sujungimo su ateitimi, dėl visų nūdienos skaudulių, kasdien badančių akį ir širdį. Užtenka paskaityti Kosto Poškaus pamąstymus bei esė ir jokių abejonių nelieka. Susirinkusieji į renginį alytiškiai netruko tuo ir patys įsitikinti. Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė paskaitė ištraukų iš naujausiame „Šiaurės Atėnų“ numeryje pasirodžiusio Kosto Poškaus esė „Mano miestas. Nedidelis, bet gražus“. Šį liūdnai linksmą bei kupiną ironijos trumposios prozos kūrinuką norisi cituoti ištisai. Tačiau čia apsiribokime kad ir šiomis eilutėmis:
„Nepriklausomybės laikais, jau praėjus pilkų blokinių penkiaaukščių erai, miesto pakraščiuose buvo statomos pilaitės su bokšteliais, vėliau jas keitė sumažintų prekybos centrų pavyzdžio statiniai. Jų gyventojai, dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės, manau, dabar po juos klaidžioja tarsi Špesarto pilies vaiduokliai – suaugę vaikai kažin kada išsikraustė svetur. Kraštutinumai nelieka vieniši, todėl kiek įmanoma daugiau statoma medinių kryžių, piemenėlių su dūdelėmis, mitinių karžygių stovylų – ąžuolas atrodo geriausiai nukirstas, nudrožtas suteikiant jam beformę formą. Dabartiniu metu pagrindinėje aikštėje stovi baltarusiškais (?) ornamentais išpuoštas spiralinis objektas, simbolizuojantis Nepriklausomybės šimtmetį. Neretas miesto svečias giria sutvarkymą, o aš prisimenu negrįžtamai sudarkytą pagrindinės aikštės suplanavimą, senosiose gatvėse iškirstus klevus.(...)“
Renginyje kalbėjęs autoriaus sūnus, menotyrininkas Vidas Poškus atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į ant sienų kabančius ryškių, kontrastingų spalvų paveikslus - kaip atsvarą literatūrinei Kosto Poškaus kūrybingumo pusei:
„Alytus man vaikystėje atrodė kaip pasaulio centras. Už jo – pasaulio paribys. Tėvo piešiniuose Alytus - tarsi mikrokosmas. Jame yra ir mitologijos, ir gamtos, ir paties Kosto Poškaus, daugybė kitų jo kūrybai būdingų dalykų. Tikras menininkas turi būti šiek tiek daltonikas. Juk lietuviška kūryba dažnai yra purvina ir blanki, o ryškios spalvos daltonikams - kaip tik. Kostas Poškus mene – atviras, drąsus, nebijo eksperimentuoti ir yra jaunatviškas.“
Šyptelėjęs, Kostas Poškus prisipažino, kad jo paveikslai kartais nustebina net jį patį – visai netyčia juose pavyksta užslėpti kai kuriuos dalykus. Stebintįjį patyliukais apima jausmas, kad menininko paveikslų ir tekstų personažai „gyvena“ savitą gyvenimą, kartais ne visai tikėtą pačiam autoriui... Belieka apsilankyti parodoje ir patiems tuo įsitikinti. Ir numatyti šiek tiek daugiau laiko tam, kad pavyktų įsigilinti ne tik į tapybą, piešinius, bet ir į tekstus.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotraukos.
Nuotraukų galerija
