Bibliotekoje - poezijos ir džiazo „pipirai“
Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko poezijos, literatūrinių pašnekesių ir džiazo kupinas vakaras. Taip buvo padėtas renginių ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ paskutinis taškas. Tačiau tie, kurie sekė šio neįprasto formato projekto naujienas ir įvykius, nuoširdžiai pageidavo simbolinio daugtaškio su pratęsimo viltimi...
Tad kas gi šįkart apsilankė mūsų mieste? Paskutinę rudens dieną paskutiniu šiais metais simboliniu literatūros ir muzikos traukiniu į Alytų atvyko trys išskirtinės asmenybės:
Gytis Norvilas – poetas, vertėjas, eseistas, kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius, keturių savitų poezijos rinkinių autorius – „Akmen-skeltės“ (2002), „Skėrių pusryčiai“ (2006), „Išlydžių zonos“ (2012), „Grimzdimas“ (2017).
Virginija Cibarauskė – literatūrologė, literatūros kritikė ir poetė.
Arkadijus Gotesmanas – legendinis perkusininkas virtuozas, avangardinio džiazo, šiuolaikinės muzikos atlikėjas.
Alytiškiai su pasimėgavimu įsitraukė į dialogą su vakaro svečiais bei poezijos skaitymus. Renginyje netrūko asmeninių ir literatūrinių atsivėrimų, o aštriai Gyčio Norvilo poezijai antrino netikėti Arkadijaus Gotesmano mušamųjų instrumentų sąskambiai.
Gytį Norvilą sumaniai kalbinusi Virginija Cibarauskė sugebėjo išvynioti ir publikai atskleisti netikėčiausias jo minčių gijas. Nors naujausioji poezijos knyga „Grimzdimas“ autoriui pelnė prestižinę Jotvingių premiją, o ir visa kūryba yra sulaukusi skaitytojų bei literatūros kritikų įvertinimo, tačiau Gytis Norvilas to nesureikšmina. „Aš nesijaučiu čia koks labai didelis ir kažką tai naujo parašęs. Nesinori vaidinti daug pasiekusį, pasikėlusį rašytoją ir poetą. Norisi save nuo to pjedestalo nuimti ir, kaip sakoma, „veidu į samanas“, - sakė jis.
„Mano knyga „Grimzdimas“ - tarsi tam tikros trilogijos trečioji dalis. Pirmosios dvi – „Skėrių pusryčiai“ ir „Išlydžių zonos“. Jos visos man susisieja. Kol kas nieko nežinau ir negalvoju apie kitą knygą, nes kiekvieną iš jų rašau ir leidžiu tarsi paskutinę. Galvoju, kad taip rašyti toliau jau nebegalima. Jaučiu, kad dabar dar savęs nekartoju, bet kitoje knygoje jau tikrai kartočiau. Todėl reikia viską nubraukti ir daryti kitaip. Tai be galo sunku“, - teigė poetas.
Paklaustas, kaip vertina šiuolaikinę lietuvių poeziją, Gytis Norvilas pasisakė tiesiai ir atvirai: „Matau, tos kartos kaip keičiasi. Jaunesni jau grįžę prie klasikinių formų, vėl bando eiliuot, silabotonika grįžus. Mano karta, tai mes visi labiau buvom chuliganai ir verlibrininkai. Matau, kad yra gerų autorių, bet dabartiniams autoriams trūksta didesnio pasiutimo, norėjimo ką pasakyt. Dabartinė poezija šiek tiek plevenanti. Gal dabar toks sąlyginai ramus laikas – ne poezijos laikas. O man norisi daugiau aistros ir pagalio į ratus. Čia galima „užkurt lauželį“, kad patogiai nesijaustų nei klerkai, nei panašūs į juos. Galima „užkurt“ ir pačius žmones, kad būtų aktyvesni.“
„Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią“,- taip poetinę išmonę apibūdino poetas, eseistas, vertėjas, „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas.
Literatūrologė Virginija Cibarauskė teigė, kad už Gyčio Norvilo poeziją dar įdomesni jo vertimai: „Gytis yra vertęs senovės indėnų tekstus, eskimų pasakojimus, modernistų ir avangardistų poeziją. Tikriausiai šitie visi platūs kontekstai ir įvairios veiklos ir lėmė jo poezijos tokį specifinį, avangardistinį, žemininkišką ir kartu šiek tiek tokį nutrūktgalvišką, emocingą, bet kartu ir kiek depresyvų toną.“
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Nuotraukų galerija
