BIBLIOTEKOS ŽMONĖS. Prisiminimų saugotoja Ilona Krupavičienė: Jurgio Kunčino kūryboje viskas buvo tikra, laisva, iškentėta ir nuoširdu...

Sakoma, kad žmogus yra gyvas tol, kol gyvi prisiminimai apie jį. Skleisti žinią apie literatūrinį palikimą tų, kurių tarp mūsų jau nebėra – svarbi ir reikšminga misija, kuri neretai atitenka įvairių Lietuvos miestų ir miestelių viešosioms bibliotekoms. Būtent apie tai pasikalbėkime su „Kunčinuke“ vadinama Ilona Krupavičiene – prisiminimų apie bohemiškos prigimties rašytoją Jurgį Kunčiną saugotoja, dirbančia Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Ilona dalijasi mintimis ne tik apie rašytojo kūrybą bei asmenybę, bet ir apie savo atsakingo bei prasmingo darbo niuansus.

 

  –  Ilona, kada ir kodėl susidomėjote Jurgio Kunčino asmenybe ir kūryba?

  – 2006 metais Jurgio Kunčino bibliotekai persikėlus į naujas patalpas, atsirado erdvė rašytojo atminimo įamžinimui. Tuomet ir teko pradėti domėtis Jurgio Kunčino kūryba bei jo gyvenimo  vingiais.

 

  –  Jurgis Kunčinas. Koks jis? Kuo jis gyveno, kas jam buvo svarbu?

  –  Jurgis Kunčinas – rašytojas ir vertėjas – buvo talentinga, spalvinga, bohemiška asmenybė. Dažnai pavadinamas gyvenimo stebėtoju, Alytaus miesto metraštininku... Jurgis Kunčinas buvo  žmogus, nuo vaikystės atradęs save literatūros pasaulyje ir savo gyvenimo keliu visuomet žingsniavo su knyga rankose. Rašytojas turėjo ir ypatingą humoro jausmą – jis žinojo savo silpnąsias vietas ir mokėjo pasijuokti iš savo ydų. Taip pat, jis buvo apdovanotas unikalia atmintimi, galėjo detaliai papasakoti begales istorijų. Akivaizdu, jog buvo užsispyręs ir kruopštus – kitaip  neturėtume tokio gausaus rašytojo kūrybinio palikimo. Rašymas jam buvo tarsi galimybė atskleisti savo pasaulį, ne visada gražų, bet visada tikrą. Jo gyvenimas, jo patirtys – tai jam buvo  svarbiausia. Taip pat labai svarbu jam buvo ir gimtasis miestas Alytus, būtent čia, kur užaugo, buvo jo tikrieji namai. Jis pats ir jo gyvenimas buvo labai įvairus. Kažkada netgi „lenkėsi“ tokiai taisyklei – „sveikame kūne – sveika siela“: mėgo irkluoti, plaukti, keliauti, turėjo trečiąjį stalo teniso atskyrį. Su draugais ir į kalnus kopė, ir kas vasarą upėmis plaustais plaukė...

 

 –  Kaip manote, kuri knyga geriausiai atspindi šio rašytojo asmenybę?

Daugelyje Jurgio Kunčino romanų yra improvizuotų jo gyvenimo autobiografinių detalių, tačiau romanas „Tūla“ galbūt labiausiai atspindi šią įvairiapusę asmenybę. Šis romanas buvo jam brangiausias ir artimiausias kūrinys, kuriame rašytojas pasakojo pats apie save, ten aprašyti ir skaudžiausi jo išgyvenimai...  

 

 –  Turbūt nesuklysiu, pasakydama, kad ,,Tūla“ –  daugiausiai susidomėjimo sulaukęs Jurgio Kunčino romanas. Kaip manote, kodėl?

–  Jurgis Kunčinas šį romaną rašė nieko neslėpdamas ir negražindamas, herojai taip pat čia tikri, neišgalvoti, jų gyvenimo patirtis tokia, kokia ir pavaizduota kūrinyje – skaudi ir dramatiška. Pasakojimas tuo pačiu ir juokina, ir graudina. Šis tragiškai pasibaigusios meilės istorijos romanas yra išverstas į septynias užsienio kalbas, todėl atrastas ir kitų šalių skaitytojų.

 

–  Kuo dar ypatinga šio rašytojo kūryba?

–  Kad ir ką Jurgis Kunčinas būtų rašęs – romaną, apsakymą, feljetoną ar kitokį tekstą – visur jo žodis liejosi itin laisvai, šmaikščiai ir žaismingai. Jo kūryboje viskas buvo tikra, laisva, iškentėta ir nuoširdu. Romanuose labiau atsispindi įvairūs Vilniaus „užkaboriai“, o apsakymuose – senojo Alytaus vaizdai. Jurgio Kunčino romanai pasižymi išskirtine savybe – jų nebūtina perskaityti nuo pradžios iki galo tam, kad suprastum pagrindinę autoriaus mintį. Šiam kūrėjui buvo itin svarbu ištikimybė savo vertybėms ir įsitikinimams bei savo gimtajam kraštui, taip pat skaidrūs ir tikri santykiai tarp žmonių.

 

 –  Kokiam skaitytojui yra skirti Jurgio Kunčino kūriniai? O galbūt jis rašė tik alytiškiams įdomius tekstus?  

– Jurgio Kunčino tekstų skaitytojas gali būti labai įvairus, pradedant vyresniojo amžiaus moksleiviu ir baigiant senjoru. Vyresnio amžiaus žmonės kuo puikiausiai pamena laikmetį, apie kurį rašė Jurgis Kunčinas, o jaunimui šie tekstai – tarsi savotiškas istorijos vadovėlis. Alytui ir alytiškiams skirtos knygos – tai žvilgsnis atgal į jaukų mielą, nedidelį provincijos miestelį, sužadinant nostalgiškus prisiminimus arba naujus atradimus ir pamąstymus.

 

–  O kuri šio rašytojo knyga jums pačiai, asmeniškai, yra artimiausia?  

–  Karts nuo karto man įdomu „pasklaidyti“ knygas, kurias rašytojas skyrė savo gimtinei, tai – „Niekieno namai“ ir „Baltųjų sūrių naktis“. Būtent šiuose tekstuose senasis Alytus ir jo apylinkės „atgyja“, atsispindi itin glaudus žmonių tarpusavio ryšys, nuoširdus bendravimas. Taip pat, neseniai iš naujo atradau „Tūlą“, kadangi pastaruoju metu kartu su besimokančiu jaunimu teko šiek tiek giliau „pagvildenti“ šio romano ypatumus.

 

–  Koks buvo šio rašytojo santykis su jo vardu pavadinta biblioteka? Ar dažnai čia lankydavosi?

–  1993 metais tuometė Alytaus miesto viešosios bibliotekos vadovė Giedrė Bulgakovienė į pirmąjį literatūros vakarą bibliotekoje pakvietė atvykti Jurgį Kunčiną, kartu su kitu „išeiviu“ iš Alytaus, poetu Antanu A. Jonynu. Tuomet ir užsimezgė graži rašytojo draugystė su biblioteka, kurią jis pavadino „Raudondvariu“. Bibliotekai kūrėjas skyrė ne vieną eiliuotą tekstą ar epigramą. Būtent to pirmojo apsilankymo metu kraštiečiams pirmą kartą buvo pristatytas žymusis romanas „Tūla“. Biblioteka yra minima ir knygoje „Baltųjų sūrių naktis“, kurioje jis aprašė savo vaikystės ir jaunystės prisiminimus. 1997-aisiais rašytojui minint 50-ąjį jubiliejinį gimtadienį, mūsų bibliotekoje susirinko labai gausus būrys savo kraštietį bei literatūrą mylinčių alytiškių, kadangi Jurgis puikiausiai sugebėdavo visus pavergti savo originaliu šmaikštumu.

 

 –  Bibliotekos darbuotojai dažnai yra pavadinami ,,Kunčinukais“. Ką jums reiškia šis vardas? Kokią žinutę jis transliuoja visuomenei?

 –  Manau, kad Jurgio Kunčino biblioteka tikrai pateisina rašytojo vardą, nes čia dirba savo darbą ir knygas mylintys žmonės. O „Kunčinukai“ – tai rašytojo vardu pavadintos bibliotekos darbuotojai. Jie –  nuoširdūs, smalsūs, turintys daug žinių ir nebijantys iššūkių, trykštantys naujomis idėjomis bei stebinantys lankytojus vis naujomis veiklomis.  

 

– Centrinėje bibliotekoje yra įkurtas rašytojui skirtas memorialinis kambarys. Ką įdomaus, išskirtinio galima jame rasti?

– Čia sukaupti rankraštiniai bei spausdinti dokumentai, susiję su rašytojo kūryba – tekstų rankraščiai, laiškai, piešiniai, satyriniai leidiniai, taip pat publikacijos iš periodinių leidinių apie rašytoją ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis. Apsilankius čia, galima pasižiūrėti įdomų ir tikrovišką režisierės Agnės Marcinkevičiūtės sukurtą dokumentinį filmą apie rašytoją, pavadinimu „Beveik laimingas“. Savitą aurą sukuria ir rašomoji mašinėlė, kuria ir buvo parašytas garsusis romanas „Tūla“, kušetė, pieštukinė bei kiti rašytojo asmeniniai daiktai. O daugiausia dėmesio sulaukia garsioji, unikali siena, į šį kambarį atkeliavusi iš rašytojo namų Vilniuje. „Traktoristo kampelis“ – taip šią meninę instaliaciją, kuri be galo įdomi tyrinėjimui, vadino Jurgis Kunčinas. Koliažo principu sukurtoje sienoje sutilpo galybė asmeninių kūrėjo gyvenimo detalių – laikrodžiai, spynos, rožančiai ir kiti įdomūs daiktai bei daikteliai. „Dauguma šių daiktų turi simbolinę reikšmę“, – kartą yra pasakęs rašytojas.

 

–  Kaip manote, ar Jurgio Kunčino tekstai vis dar aktualūs šiomis dienomis? Ko juose pasisemti gali šiandieninis skaitytojas?

–  Jurgio Kunčino tekstai vis dar aktualūs ir šiandien, tikriausiai tokie išliks ir ateityje. Būtent tokių pastebėjimų yra išsakę ir rašytojo kūrinius skaitę jo kūrybos gerbėjai. Vienas iš pavyzdžių – Jurgio prieš eilę metų parašytas eilėraštis „Karantinas“. Na, ir šiandieniniam skaitytojui tikrai praverstų Jurgio turėtas humoro jausmas bei požiūris į daugelį dalykų.

 

–  Biblioteka ieško įvairių būdų sudominti jaunąją kartą Jurgio Kunčino kūryba. Kokias priemones tam pasitelkiate? Ar pavyksta sėkmingai tai padaryti?

–  Jurgio Kunčino kūryba galbūt labiau suprantama vyresniojo amžiaus moksleiviams bei abiturientams, nes romanas „Tūla“ yra dažna brandos egzaminų tema. Netradicinių bei integruotų pamokų metu informacija pateikiama šiuolaikiškai, įtraukiant teminius „protmūšius“ ir viktorinas. Smagu, kad vedant edukacijas, kiekvienoje klasėje atsiranda būrelis moksleivių, kurie, prasisklaidžius klasės draugų sukeltam šurmuliui, kiek ilgėliau stabteli Jurgio Kunčino kambaryje, diskutuoja, svarsto... Tikėtina, kad kiekvienas iš jų su savimi išsineša kažką naudingo – naują faktą, žinią ar mintį.  

 

–  Kokie ateities planai? Kaip dar planuojate ,,įveiklinti“, aktualizuoti šio rašytojo kūrybinį palikimą?

–  Turime planų ir idėjų, kurios bus įgyvendintos pasitelkiant šiuolaikines technologijas ir „papildytos realybės“ elementus, išplečiant tradicinę Jurgio Kunčino kambario ekspoziciją. Taip pat planuojame čia įrengti išmanų, liečiamą ekraną –  tikimės, kad profesionalų sukurtas virtualus turinys bus įdomus jaunajai kartai. Esame atviri įvairioms idėjoms bei visuomenės iniciatyvoms – kviečiame lankytojus išsakyti savo poreikius, pastebėjimus ir norus. Stengiamės nenuobodžiai skleisti žinią apie rašytojo gyvenimą ir kūrybą. Šiemet, kartu su Alytaus turizmo informacijos centru organizavome jau antrąjį ,,literatūrinės sveikatos“ žygį, kurio metu kvietėme sužinoti daugiau apie Alytaus krašto rašytojus, o taip pat ir Jurgį Kunčiną. ,,Na, o kitų paslapčių neišduosiu – ateikite ir patys pamatysite!” – linksma gaida užbaigdama pokalbį kviečia Ilona.

 

–  Dėkoju už įdomų pokalbį!

Agnė Grigaliūnė

 I. Krupavičienės, A. Grigaliūnės nuotr.