Raimondas Navakauskas: „Ikonos žiūri į mus“
Artėjant vienai didžiųjų metų švenčių – Velykoms, Alytuje atidaryta tapytojo, ikonografo Raimondo Navakausko ikonų paroda (iš Kristinos Dorofėjos ikonų kolekcijos). Sakralus menas yra retas svečias bibliotekų erdvėse, tad į parodos atidarymą Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje susirinko nemenkas būrys smalsuolių. O juk ir renginys kaip tik įvyko didelio kultūrinio sujudimo – Pasaulinės kultūros dienos – išvakarėse.
Ikonografijos meistras alytiškių lankytojų akims bibliotekos salėje atvėrė vienuolikos savo pačių naujausių, 2021-2022 metais nutapytų, ikonų kolekciją, įtaigiai įkurdintą ant medinių molbertų stovų. Autorius susirinkusiesiems kantriai pasakojo apie ikonografijos atlikimo techniką ir stilistiką, apie sakralų ikonos kūrimo procesą, neatsiejamą nuo maldos.
„Dažnai išgirstu klausimą, kuo skiriasi ikona nuo pasaulietiškos tapybos. Skirtumas yra vienintelis – dinamika. Į paveikslą žiūrime mes, o ikona žiūri į mus. Kodėl taip vyksta? Vyksta labai paprastai, nes ikona nepasiduoda interpretacijai, ji nesiduoda vaizduotei. Ji neduoda mums šansų sakinį pratęsti. Ikona yra kaip sakinys. Ir taškas. Viskas. Pasakyta tuo būdu, kad tai yra kaip konstanta arba kaip dogma. Nieko daugiau nepridėsi ir nieko daugiau jau neprigalvosi“, – sakė R. Navakauskas.
Autorius sakosi išpildęs ikonų kūrimo esmę – nesiekęs realistiško vaizdavimo, o kūręs tam tikrus simbolius. Ikona žmogui esanti kaip Dievo ženklas ar pagalbininkė maldai, o pasaulietiška tapyba, kaip teigia ikonografas, neišpildo tokio troškimo arba santykio su Dievu.
Autorius teigia, kad ypatingą liturginę atmosferą visų laikų tikintiesiems suteikdavę šviesos šaltiniai: „Cerkvės būdavo labai tamsios, o apšviestos būdavo tik ikonos – arba su lampadomis, arba su žvakėmis. Ir tai sukurdavo tokį labai mistišką vaizdinį, nes žmogus užeidavo į bažnyčią ir... Įsivaizduokit, kaip tamsoje auksas šviečia. Tai žmones pakylėdavo dvasiškai iki tam tikro lygio, iššaukdavo norą būti su Dievu ir būti kiek galima arčiau šventumo.“
Raimondas Navakauskas naudoja tik natūralius dažus, sudarytus iš įvairių mineralų, sumaišytų su kiaušinio tryniais, vyno actu, levandų aliejumi. Technika labai sudėtinga, bet, kaip teigia ikonografas, ikona prasideda nuo aukso ir baigiasi auksu.
„Ikonografija yra labai sudėtinga technika, be galo imli. Visą laiką dedamas sluoksnis po sluoksnio. Kadangi kiekvienas uždėtas sluoksnis turi nudžiūti, tai yra laiko. Na, sakykim, dvidešimt minučių ar pusę valandos, kol nudžiūsta, aš skiriu savo laiką maldai“, – sako autorius.
Raimondas Navakauskas – pripažintas dailininkas, surengęs nemažai parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, ikonų kūrimui atsidavė tik pastarąjį dešimtmetį. Skaudžių nuopuolių ir pakilimų savo patirtyje sukaupęs vyras yra gimęs Žemaitijoje, tačiau likimas jį ilgą laiką blaškė po įvairias gyvenimo vietas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tam tikras jo biografijos etapas susijęs ir su Alytumi. Dzūkijos sostinėje jo paliktą pėdsaką atskleidė dailininkas Benjaminas Jenčius:
„Raimis, turbūt, mano gyvenime sutiktas žmogus, kuris yra turintis vieną iš pačių turtingiausių biografijų. Man atrodo, tu, Raimi, esi praėjęs visus lygmenis. Pradėjai, atsimenu, 77-ais metais nuo dizaino Alytaus šaldytuvų gamykloj – toj dizaino studijoj gaminai baldus, atsimenu, iš tūtų tokių. Po to buvai susižavėjęs tapyba – imponavo tau Salvadoras Dali. Po to ilgai ieškojai, atradai save kitose abstrakcijos formose. Na, išbandęs daug ką, grįžęs į Lietuvą iš „danijų“ vėl šauniai pasirodei šitame naujame savo amplua, būtent – ikonų rašyme. Tai visiškai, man atrodo, iš pirmo žvilgsnio nesuderinami dalykai. Toks buvęs gaivališkas gyvenimas ir staiga atsiveri į tą šventumą, į tikėjimą ir tau puikiai sekasi. Ir šaunu, kad tu šalia ikonų rašymo dar pasilieki sau ir tapybą, nes esi tikras kūrėjas.“
Visi tie, kurie žino Raimondą Navakauską kaip asmenybę ar kaip menininką, ar nepažįsta jo visai, kviečiami apsilankyti jo parodoje Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Ikonas bus galima apžiūrėti iki gegužės 12 dienos.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.
Nuotraukų galerija
