Rasos Petkevičienės atminimo šviesa. Ar išsaugosime?

Šiandien Alytaus kraštotyros muziejuje vykstančioje konferencijoje „Alytaus krašto šviesuolių portretai“ Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė skaitė pranešimą apie šviesaus atminimo mūsų kolegę Rasą Petkevičienę:

RASOS PETKEVIČIENĖS PUOSELĖTI ATMINIMO SODAI. AR IŠSAUGOSIME?

Prisipažinsiu – manau, kad man teko gan nelengva užduotis – nes šis pranešimas ne tik apie šviesų žmogų, kolegę, be jokių išlygų daug nusipelniusią mūsų miesto kraštotyrai bei kultūrai apskritai, tačiau ir apie išties unikalią asmenybę, neabejotinai vadintiną Alytaus sąžine bei garbe, kuri daugelį metų, ko ne iki pat savo išėjimo, buvo labai arti. 

Taigi – Rasa Petkevičienė - ilgametė Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės bibliotekininkė, joje besidarbavusi bene 35 –erius metus, 2014 metais, jau po išėjimo į tobulesnį pasaulį, pelniusi Alytaus miesto kultūros ir meno premiją už viso gyvenimo darbus.
Ji gimė 1953-aisiais Ūdrijoje, pedagogės Birutės Abromavičiūtės ir biologo Juozo Muraškos šeimoje. Nuo 1961-ųjų jos vaikystės metai jau bėgo Alytuje, čia baigė I vidurinę mokyklą. Po to - studijos Vilniaus universitete. Nepaisant tėvo noro matyti ją medike, visgi pasuko humanitarinių mokslų link. Norėjo studijuoti lituanistiką, bet išgąsdino konkursas, tapo bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės studente. Po studijų trumpai dirbo Alytaus rajono viešojoje bibliotekoje (dar name su liūtukais, Vilniaus gatvėje). O visą likusį jai skirtą profesinį gyvenimą, nuo 1978-ųjų, ji susiejo su jau minėta ligoninės biblioteka – tuomet - Lietuvos medicinos bibliotekos filialu, kuris, vėlgi dėl jos asmenybės unikalumo (didžia dalimi), išvengė liūdno daugybės mūsų šalies ir miesto žinybinių bibliotekų likimo, t. y. liko nesunaikintas per didįjį bibliotekų naikinimo vajų prichvatizacijos eros pradžioje - Lietuvai jau paskelbus nepriklausomybę.
Senieji alytiškiai puikiai prisimena, kur ji buvo, kaip atrodė didžiąją to laiko dalį – priplėkusios patalpos rūsyje šalia ligoninės valgyklos, kur kampe prie durų stovėjo senas pianinas, keli gyvenimo taip pat „nualinti“ foteliai su staliuku, amžinai apkrautas popieriais Rasos darbo stalas ir knygos. Daug knygų. Ant sienos - Maironio portretas, Kudirkos atvaizdas. Regis, įstumta į tokią nelabai pavydėtiną aplinką, Rasa turėjo visas sąlygas tapti eiline niurgzla, kurių tuomet aplink buvo daug – nepatenkinta juokingai mažu atlyginimu, į jokias „funkcijas“ neįrašytomis papildomomis prievolėmis – pavyzdžiui, protokoluoti gamybinius medikų susibūrimus, o dar ta neviltin stumianti aplinka, o vėliau – ir nepabaigiamų reorganizacijų, rekonstrukcijų vajų sudirgintų žmonių - tiek medikų, tiek pacientų, neišvengiamos emocinės įtakos.
Tačiau vietoj to Rasa pasirinko kur kas prasmingesnį buvimą. Ir veikimą - ČIA IR DABAR. Būdama tikra dvasios aristokrate, kuri niekad neleisdavo sau paniekinamai, iš aukšto bendrauti su „paprastu“ žmogumi, erudite, turinti ne tik iškalbą bet ir pakankamai unikalią bendravimo ir susikalbėjimo su žmonėmis dovaną, ji netruko susidraugauti tiek su techniniu ligoninės personalu, seselėmis ir slaugutėmis, tiek ir su senosios kartos gydytojais, dar menančiais legendinio daktaro Stasio Kudirkos epochą šioje ligoninėje. Taigi, būtent per tai į jos profesinį gyvenimą atėjo kraštotyriniai ne tik pačios ligoninės, bet ir apskritai Alytaus medicinos istorijos tyrinėjimai – nuo pat jos užuomazgų carinės Rusijos valdymo laikais.
Vienoje iš savo publikacijų Alytaus naujienose Rasa Petkevičienė prisipažįsta: „Ligoninės bibliotekoje pradėjau dirbti labai jauna, tokia nedrąsi pelytė, avansu labai daug iš medikų besitikinti. Ėmiau domėtis ligoninės istorija, o didžiųjų asmenybių gyvenimai mane tiesiog IŠTIKO – visai netikėtai, iš gyvenimo smulkmenų, senųjų alytiškių prisiminimų. Paskui panorau pasidalinti atradimais, išnešti juos į platesnį kultūrinį kontekstą. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad labai aiškiai jutau asmenybių deficitą. Jutau, kad su mumis kažkas darosi.(„Didžiųjų asmenybių gyvenimai mane tiesiog IŠTIKO“. - Alytaus naujienos, 2004, lapkr. 12, p. 4).
Rasa po kruopelytę renka senųjų medikų atsiminimus, nuotraukas, dokumentus, iki pat išėjimo anapilin artimai bendrauja su šviesios atminties daktare Rita Kiguoliene, kitais vyresniosios kartos medikais. Visa ta naujai atkapstomų faktų ir vaizdų maišalynė sugula į unikalų archyvą. Perleista dar ir per jos atvirą širdį bei aštrų protą, vis dažniau virsta Alytaus naujienose, Glūkoidų bloge, kartais – ir mūsų profesinėje spaudoje pasirodančiomis publikacijomis, kurių ir šiandien, tiesą sakant, negaliu skaityti be jaudulio – tiek daug jose pačios Rasos vidinės gilumos, jau nekalbu apie elegantišką minties ir žodžio valdymo meistrystę.
Pirmasis Alytaus gydytojas Juzefas Belinskis, legendinis Alytaus daktaras Stasys Kudirka, dabar jau jo vardu besivadinančios šios ligoninės statytojai - gydytojas Povilas Norkus bei architektas Stasys Taškūnas – tai vardai, kurie pagaliau įsitvirtino ne tik „tikrųjų“, tuos laikus dar menančių alytiškių sąmonėje, bet pagaliau buvo tinkamai pagerbti miesto mastu - ne be Rasos Petkevičienės, sąžiningosios ir atkaklios Alytaus medicinos istorijos metraštininkės - kruopštaus ir atsakingo, darbo.
O kur dar apibendrinta publikuota informaciją apie pirmąsias sveikatos priežiūros užuomazgas Alytuje, medicininį aptarnavimą tarpukario Lietuvos laikotarpiu, sovietiniais metais...
Beje - Rasos archyve (apie jį ir bibliotekos likimą dar kalbėsiu ir kiek vėliau) daug medžiagos ir apie sveikatos priežiūrą Alytuje tragiškaisiais karo ir pokario metais bei Alytaus medikus tremtyje, – šio darbo, deja, ji nespėjo baigti taip, kaip buvo sumaniusi. Bet kiek gyvųjų liudininkų apklausta, kiek jų atsiminimų spėta užfiksuoti!!!
Būtent dėl Rasos Petkevičienės (taip pat - gydytojos Ritos Kiguolienės, kitų senųjų miestelėnų) neabejingumo sumažėjo ir apleistų, neįvardintų alytiškių medikų kapų kauburėlių senosiose miesto kapinaitėse: karo metu mirusio gyd. Povilo Zizo, NKVD sunaikinto ir užkasto ligoninės sode rezistento, tuberkuliozės ligoninės darbuotojo Juozo Laboko.
Ar ligoninės 90–mečio jubiliejus, ar gydytojo Stasio Kudirkos gimimo šimtmetis – visur Rasos pilna – rengia ir skaito pranešimus konferencijose, tvarko, dėlioja medžiagą jubiliejinės ligoninės kronikos stendui, iki šiol solidžiai pasitinkančiam lankytojus įstaigos hole. Nė kiek neabejoju, kad ir didžioji dalis medžiagos, panaudotos dokumentiniam filmui „Devyni ligoninės dešimtmečiai“ (Jį lengvai rasite youtube kanale ar ligoninės tinklalapyje) yra po kruopelytę Rasos surinkta, patikslinta, apibendrinta.
Bevartydama kuklų leidinuką, kurį ji sudarė Stasio Kudirkos 100–mečio jubiliejaus proga, neapleidžia mintis - kokia gili, informatyvi, dokumentuota, nuspalvinta jos asmenybės žavesio būtų šios gydymo įstaigos 100-čiui skirta knyga, kurią tarsi planuojama išleisti 2018 –aisiais, jeigu ją būtų rengusi pati Rasa. Deja...
Kitas Rasos darbo baras, jau niekaip nesusijęs su pareigomis, už kurias jai buvo mokamas standartinis bibliotekininko atlyginimas už standartinių bibliotekininko „funkcijų“ atlikimą – „medicinos techninio paveldo“, kaip dabar įprasta vadinti - eksponatų kaupimas.
„...būsimą ligoninės muziejų pradėjau kaupti dar... Raudoname kampelyje (taip ji vadino savo senąsias bibliotekos patalpas - str. aut). Užrakinau ir tempiau viską, ką tik pavykdavo išgelbėti. Padėjo daugybė gerų žmonių, ypač esu dėkinga ligoninės energetikui Rimui Navikui, kuris visuomet man pašnibždėdavo, ką kuriame kampe ruošiasi išmesti, padėjo perkelti daiktus į naujas patalpas. Daug vertingų asmeninių daiktų dovanojo patys medikai, bei jų artimieji. Be galo daug informacijos ir eksponatų atrado gydytoja Rita Kiguolienė. Pusė muziejaus – per jos atkaklumą. Kol kas šiuos eksponatus tik sustabdžiau laike, savo eilės laukia aprašymai, tik tada daiktai prakalbės ir įgis tikrąją muziejaus eksponatų vertę...“ („S. Pinkevičienė. Rasos Petkevičienės atodangos“. - Alytaus naujienos, 2008, geg. 31, p. 9). Šiuos žodžius Rasa rašė jau žinodama, kad sunkiai, greičiausiai net nepagydomai serga...
Bet drąsiai galiu teigti, kad ir šį likimo smūgį ji sutiko labai stoiškai, neleido sau ištižti – atsiremdama į savo gilų tikėjimą ir į darbą, kurio prasmingumu neabejojo niekad. Juolab, kad neseniai išsipildė jos daugelio dešimtmečių svajonė ir „Rasos biblioteka“, kaip ją mes visi vadinom, persikėlė į naujas, renovuotas patalpas. Žinom, kiek atkakliai ji pati šito siekė, kiek slenksčių numynė, kad tos svajonės taptų realybe. Tačiau ji pati didžiąją dalį nuopelnų už tai buvo linkusi priskirti savo ilgametei bičiulei ir bendražygei ligoninės istorijos dėlionėje, daktarei Ritai Kiguolienei.
Taigi 2004–aisiais Alytuje atsirado nedidelė, bet jauki, moderni medicinos biblioteka. Kartu su senosiomis knygomis čia ir nauji kompiuteriai, interneto skaitykla, kurioje – prieiga prie daugelio specialiųjų duomenų bazių medicinos klausimais, paiešką kuriose įvaldyti pirmiausiai teko pačiai Rasai, jauki erdvė pasibuvimams. Čia pat pagaliau atsirado vieta ir prideramos eksponavimo galimybės tiek metų kruopščiai rinktam, unikaliam medicinos muziejui (analogiški, beje, ir šiandien tebėra tik Vilniuje ir Kaune).
„Medicinos informacijos centras su kultūriniu kontekstu – mažyčiu muziejėliu – tokią mano bibliotekos viziją lėmė baimė dėl surinktų eksponatų likimo, jei manęs staiga neliktų“ („S. Pinkevičienė. Rasos Petkevičienės atodangos“. - Alytaus naujienos, 2008, geg. 31, p. 9) – kalbėjo Rasa korespondentei Saulei Pinkevičienei bene 5 metai iki savo išėjimo. Ir išties – per tuos dar likimo skirtus metus Rasos dėka čia dar vyko gražių dalykų - ir poezijos skaitymai, ir knygų pristatymai. Daug ekskursijų prigužėdavo iš kitų miestų pasižvalgyti po jaukiai išdėliotą „muziejėlio“ ekspoziciją. Tik labai jai širdį skaudėjo, kad vietos medikams senbuviams nelabai, deja, terūpėjo prieiga prie naujausios elektroninės informacijos – žmonės buvo užsiėmę kitais, žemiškesniais reikalais.
O paskui laikas ir likimas padarė savo. 2013-aisiais Rasos nebeliko. Jau bene tris metus užrakinta ligoninės biblioteka, neprieinami visuomenei ir R. Petkevičienės sukaupta medicinos istorijos ekspozicija bei dokumentų archyvas.
Natūralu, kad žmonėms parūpo – kas bus ir su pačia biblioteka, ir, juolab, su Rasos sukauptais daiktais ir archyviniais dokumentais. Kurį laiką tai vis buvo klausimai, į kuriuos nebuvo jokio, ne tik kad optimistinio atsakymo. Kaip žinia, kvalifikuoti darbo ieškantys bibliotekininkai Alytaus gatvėmis tuntais nevaikšto, tad operatyviai, juolab – adekvačiu lygiu, pakeisti Rasos Petkevičienės jos darbo vietoje paprasčiausiai nebuvo kam, medikams – savi, visiškai suprantami prioritetai. Kasdienybės rutina ir tempai įtraukė ir visus kitus žmones, kurie realiai suprato Rasos jau nuveiktų darbų svarumą miestui – ne tik ligoninei.
Tačiau, šiuo atveju, tas prabėgęs neva „tuščias“ laikas buvo ir savotiškas sąjungininkas, leidęs apmąstyti įvairius variantus ir ligoninės administracijai, kurioje irgi buvo žmonių, nepamiršusių Rasos Petkevičienės bibliotekos reikalų, ir tai mūsų miesto visuomenės „kultūringajai“ daliai, kuri irgi suprato tiek ekspozicijos, tiek nebaigto tvarkyti, sisteminti rankraščių, fotografijų, kitų dokumentų archyvo išliekamąją vertę. Ne tik ligoninės, bet ir viso miesto istorijai, kurios neatsiejama dalimi, buvo ir tebėra pačios ligoninės ko ne šimtamečio gyvavimo dokumentuoti puslapiai.
Šios artėjančios datos kontekste Rasos Petkevičienės kraštotyriniai darbai tapo aktualesni patiems medikams. Svarstyti įvairūs variantai ir vizijos – nuo bibliotekos, kaipo ligoninės padalinio, atgaivinimo - papildant veiklą įvairiomis naujomis funkcijomis, iki ekspozicijos eksponatų bei archyvų perdavimo muziejininkams, pačios bibliotekos veiklos negaivinant. Tačiau, kaip dažnai būna tokiais atvejais, svarstymų lauke atsirado ir trečiasis galimas variantas, kurį visiškai neseniai Jurgio Kunčino viešajai bibliotekai pasiūlė S.Kudirkos ligoninės direktorius Artūras Vasiliauskas.
Jo esmė – ligoninė panaudos pagrindais pasirengusi perduoti patalpas Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos žinion, kad ši, savo ruožtu, čia steigtų savo filialą. Apsvarsčius visus galimus už ir prieš, apsisprendėme, kad netrukus kartu su S. Kudirkos ligoninės direktoriumi kreipsimės į miesto vadovus bei politikus dėl leidimo tokį filialą steigti.
Mat papildomo finansavimo toks variantas pareikalautų itin kuklaus – jo prireiktų vos keliasdešimties kvadratinių metrų patalpų komunalinių išlaidų padengimui. Visa kita – jau bibliotekos rūpestis: atlikus tam tikrus pakeitimus bibliotekos etatų struktūroje, archyvo tvarkymui (kas, mūsų požiūriu, itin aktualu) pasitelkus J. Kunčino viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros centro specialistus, o ūkinio ir techninio aprūpinimo reikalams taip pat atitinkamai įveiklinus kitus miesto bibliotekas aptarnaujančius padalinius bei kitas vidines galimybes, tikrai įmanoma šią biblioteką ne tik kad formaliai atgaivinti, bet suteikti jos veiklai naujų, šiandienos situacijoje aktualių impulsų.
Juolab, kad gyvenimas nestovi vietoje, o įdomių, išties svarstytinų pasiūlymų radosi ir Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės bendruomenės viduje. Tarp šios įstaigos projektų vadybininkės Linos Ivoninienės siūlomų idėjų - bibliotekos patalpos -jauki interaktyvi vieta medikų, ypač slaugos personalo ir rezidentūros studentų, žinioms atnaujinti, sveikatos klausimų problematikos lauke besidarbuojančių nevyriausybinių organizacijų viešai veiklai, jų renginiams plačiajai visuomenei - su atitinkamos tematikos metodinės literatūros fondu ir prieiga prie specializuotų duomenų bazių internete. Galų gale – medikams taip pat aktualu turėti vietą kad ir trumpalaikiam poilsiui, atsipalaidavimui nuo jų darbą lydinčio darbinio ir psichologinio streso. O ir ekspozicija, primenanti, kad viskas, kas čia vyksta, turi šimtametę istoriją, galbūt leistų ir jiems kiek kitu kampu pažvelgti kad ir į šiandienos kasdienę rutiną.
Tokiu būdu, sujungus tai, kas jau sukurta bei informacijos sisteminimo bei sklaidos specialistams papildomai padirbėjus, ne tik alytiškiams bet ir miesto svečiams galų gale atsivertų Rasos Petkevičienės sukaupta istorinė medicinos technikos ekspozicija, kaip jau minėjau – viena iš itin nedaugelio tokių Lietuvoje. Taigi Alytus taptų įdomus kitiems dar viena savita galimybe visuomenės edukacijai, kurią, be jokios abejonės, galima būtų drąsiai įtraukti į miesto kultūrinio turizmo maršrutus.
Laikui bėgant – ne tik šioje vietoje, bet ir internetinėje erdvėje yra realios galimybės atverti sutvarkytus, tiesa, dar daug papildomo darbo reikalaujančius alytiškės medicinos istorijos archyvus, pradžiai bent jau juos aprašius, susisteminus, ir įtraukus į mūsų bibliotekos elektroninį kraštotyros katalogą. Vienu ar kitu momentu aktualius teminius fragmentus šiandien jau realu viešinti virtualių parodų bei kitais elektroniniais formatais.
Kitaip tariant – sujungus, racionaliai paskirsčius išteklius, sutelkus medikų. bibliotekininkų, istorikų, neabejingos miesto šviesuomenės kompetencijas bei įvairias projektinio finansavimo galimybes, išties įmanoma pasiekti, kad išvardintos, o ir naujai kilsiančios vizijos taptų prasminga Alytaus realybe. Manau, jau pribrendom suvokimui, kad Rasos Petkevičienės daugiametis įdirbis tikrai pajėgus pasitarnauti miesto savitumui išryškinti ir vertas gilesnio nagrinėjimo ir kuo platesnės sklaidos.
Galų gale – pačios Rasos Petkevičienės rašyti ir įvairiuose šaltiniuose publikuoti tekstai, kurių daugumą kitaip, nei ganėtinai aukštos prabos eseistika, pavadint liežuvis neapsiverstų. Jie tikrai verti to, kad būtų surinkti ir publikuoti vienoje vietoje. Ne taip jau ir svarbu, ar spausdintoje knygoje, ar elektroniniu pavidalu. Nes juose – ne tik jau mano dažnai minėtos medicinos istorijos atodangos, bet ir gilūs pamąstymai apie žmogiškosios esmės ir būties prasmes, ir bendrakultūrinės įžvalgos, dar ir šiandien aktualios tiems, kuriems, kaip ir Rasai, „tebeskauda“ visų mūsų Alytus.
Kadangi būtent šiandien, kai vyksta ši konferencija, minime istoriniuose šaltiniuose užfiksuotą Alytaus tapsmo miestu datą, o visa kita, viliuosi, linksma, popsiniu šurmuliu ir šiokiu tokiu chaosu nuspalvinta šventinė fejerija prasidės tik artėjat savaitgaliui, leisiu sau pacituoti kelias Rasos Petkevičienės mintis:

 Pasaulis – didelis kaimas, perpildytas žmonių, praradusių dvasinės priklausomybės jauseną, dėl to negalinčių rasti sau vietos. Miestietiška sąmonė prasideda dialogu su savuoju miestu, t.y. jo pažinimu ir intelektualiniu įforminimu. Miestas turi būti mano atpažintas ir kultūriškai įvardytas, nes visų pirma jis yra mano pačios patirties reiškinys bei jos laukas. Gimtasis miestas man visų pirma yra dvasinės priklausomybės forma; ir nesvarbu, kokiame pasaulio krašte bebūčiau, begyvenčiau, visur ir visada jausiuos alytiškė. (...) Čia vėl grįžtu prie bauginančio klausimo(...): kas atsitiko ar gali atsitikti mano miestui, mano mažajai tėvynei, mano dvasinio gyvenimo formai? Nejau jis iš tikrųjų virsta tik fizine buvimo vieta, t.y. beprasmiu ir nužmogintu miestu be tikrų miestiečių?
(Pamąstymai apie miestą ir miestiečius - Alytaus naujienos, 2002, birž. 8, p. 9)
 ....belakiodami po platų ir margą svietą, mes dažnai pražiopsome kas nuostabaus, linksmo ir įdomaus vyksta mūsų pašonėje.
(Parko sekta, Glūkoidai, 2010 m. sausio 27, https://glukoidai.wordpress.com/2010/01/27/parko-sekta/)

 Mes nesame susaistyti ryšiais, kuriuos, kai tik norim, galim nutraukti, ir kai užsimanom – vėl atnaujinti. Mes esame susipynę ir persipynę šaknimis.
(Skrajutė broliams miestelėnams dėl Anzelmo Matučio namų. - Glūkoidai, 2010 m. sausio 8, https://glukoidai.wordpress.com/tag/anzelmas-matutis/

 Ieškau galimybių sujungti savosios kultūrinės patirties epizodus su prieš mus gyvenusių kultūriniais klodais . Nežinau, nuo ko tai priklauso. Galbūt nuo mano individualių savybių, o gal nuo kokių kompleksų, bet į bendrą kultūrinę savojo miesto erdvę aš patenku, t.y. užmezgu santykį su juo atrasdama tylius ir kuklius, bet kūrybingai išsiskleidusius praėjusius gyvenimus. Juose tveria vienišumas ir amžinybė. Jų dalininke ir aš galiu tapti, jei patiriu jauseną, kuri anaiptol nėra patogi. Tai panašu į atgailą ar katarsį, į savotišką džiaugsmą ar keblumą, liūdesį ar paguodą. Tą jauseną aš pirmą kartą išgyvenau „aptikusi“ gydytojo Vasilijaus Stepanovo gyvenimą („Alytaus naujienos“, 2000 m. balandžio 27 d.). Nuo tada ir visi kiti panašūs gyvenimai man neduoda ramybės, nes per jų atradimą aš įgaunu integralumo jausmą ir pradedu dialogą su savuoju miestu...
(Pamąstymai apie miestą ir miestiečius. - Alytaus naujienos, 2002, birž. 11, p. 5)

Ir paskutinė citata, kurią laikyčiau Rasos Petkevičienės - alytiškės bibliotekininkės, kraštotyrininkės, intelektualės dvasiniu testamentu visiems mums:
 „Gyvenimas yra dovana – kaip neprašant duodama, taip neklausiant ji gali būti atimta. Tai supranti ribiniais gyvenimo momentais, kai nubyra visi niekai, užpildantys tam tikras dvasios tuštumas. Įvairios ambicijos, puikavimasis prieš kitus. Turtas, prabangūs daiktai, gigantomanijos. Norėčiau, kad iš manęs nebūtų atimtos mėgstamos knygos, mylimi autoriai ir esminiai ryšiai su pačiais brangiausiais žmonėmis. Laimingas gyvenimas – žinia kvailiams, svarbus tik prasmingas gyvenimas. Kiekvienam žmogui privalu įsivardyti savojo gyvenimo prasmę. Jei žinosi, kodėl gyveni, ištversi bet kokį kaip“. („S. Pinkevičienė. Rasos Petkevičienės atodangos“. - Alytaus naujienos, 2008 05 31)

Giedrė BULGAKOVIENĖ,
Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė

Nuotraukų galerija