Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ susitikimas Vidzgirio bibliotekoje
Šį kartą aptarėme naują K.Sabaliauskaitės romaną „Petro imperatorė.“ Laikrodis muša devynias. Prasideda paskutinė imperatorės gyvenimo para. Mirštanti imperatorė realiuoju laiku ir pirmuoju asmeniu pasakoja savo gyvenimo istoriją. Volteras lietuvės bajorės Martos Skowronskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus. „Viešpats kartais išklauso maldų, bet tik ne taip, kaip mes norime... Ką išmokau per savo gyvenimą – tai melstis tiksliai, nes Dievas kartais maldas išpildo pažodžiui“, - sako Jekaterina. Vos penkerių liko našlaite, jaunystėje patyrė tarnaitės, skalbėjos, karo belaisvės, sekso vergės dalią: „vergas – tai žmogaus pavidalo darbo prietaisas iš kaulų ir mėsos su kančios angomis kitų malonumui : daiktas, o ne žmogus“. Tapo lietuvių kilmės favorito Aleksandro Menšikovo slapta mylimąja, vėliau – jo geriausio bičiulio Petro I meiluže bei žmona.
Tarp dviejų lietuvių ir Rusijos caro nuo pat pradžių pulsuoja įtampos kupinas meilės ir draugystės trikampis, kuris kelia nuolatinę dvejonę: kas kuo manipuliuoja, kas yra auka, kas – suvedžiotojas, o kas sąvadautojas. Ir klausimą: kokią dalią lemia galia, kas tai – pasaka ar tragedija? Marta visą laiką kovoja už išlikimą, „jaučiasi it sraigė – tyli, bejėgė, vis giliau ir giliau lendanti į ragėjantį išgyvenimo kiautą“. Ilgainiui išmoksta pasinaudoti savo grožiu, jaunyste,aistra, gudrumu: „ verčiau tegul mano, kad jis (Petras) viskam vadovauja“. Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje nelygiavertėje santuokoje. „Rytų tamsoje yra Piteris.Jis savo Rytams nori šviesos iš Vakarų.Jame pačiame daug tamsos, bet yra ir šviesos.Jis nori gero savo tėvynei“. Tai pasakojimas apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones. „Petro imperatorėje“ nėra jau visuotinai priskiriamų K. Sabaliauskaitei būdingų ilgų sakinių. Autorė prisitaiko prie laikmečio ir temos, parinkdama ne tik žodyną, bet ir sakinių struktūrą. Romane daug žiaurių scenų, gausybė keiksmažodžių : „ 24 metai praėjo – ir ni chuja.Dvaras ir turtingieji dar šiek tiek pasikeitė. Liaudis – kokia buvo, tokia ir liko“.
Taškas kur stipriausiai susiduria Rytai ir Vakarai yra ne Jekaterinos ir Petro santuoka, o labiau pati imperatorė. Gimusi ir augusi LDK, vėliau paauglystės metus praleido Livonijoje ir tik vėliau ne itin palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka atsidūrė Rusijoje. Aptariant šią situaciją, išryškėjo Lietuvos išaukštinimas : „nevaržomos laisvės ir savo vertės suvokimą jie šiame krašte, atrodo, jau gaudavo su motinos pienu“. Mes nusprendėme, kad tai prasilenkia su realybe, juk ėjo 1700-ieji metai. Autorė, matyt, turėjo tikslą išaukštinti Lietuvą, bajorų elgesį, papročius. Romanas sudarytas ne iš paprastų skyrių – tekstas suskirstytas valandomis, keliaujant per paskutinę Jekaterinos I gyvenimo parą. Tačiau svarbiausia čia yra kelionė per atsiminimus ir siekis atkurti nepaprastą gyvenimo istoriją. Įdomu buvo skaityti apie dvilypę, sudėtingą ir, be abejo, stipriai nesveiką Petro I asmenybę ir kaip moteriai (Martai) šalia jo teko prisitaikyti. Labai gražiai atskleista situacija, kuomet galima mylėti ir nekęsti to paties žmogaus, kokia plati gali būti vieno žmogaus asmenybė. „Kodėl laikas iki vestuvių – kaip sapnas? O tada atsibundi ir prasideda tikras gyvenimas...Nebe sapnas“. Sekančio susitikimo metu kalbėsime apie J.Baltušio romaną „Sakmė apie Juzą“.
Klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija
Nuotraukų galerija
