Vido Poškaus talento akupunktūros
Dailėtyrininkas Vidas Poškus išleido debiutinę knygą „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“, kurioje skaitytojus kviečia į asmenišką kelionę po sostinę. Knygos sutiktuvės ir diskusija su autoriumi vyko Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Renginys sudomino ne tik literatūros naujovių gurmanus – Vidas Poškus atvėrė ir kitą savo asmenybės pusę, kurioje slypi dailininko talentas. Bibliotekoje buvo atidaryta jo tapybos darbų paroda „Žmonės yra žmonės“.
Į parodos ir naujo leidinio sutiktuvių renginį alytiškiai atvyko genami smalsumo, ką kuria ir kokia filosofija remiasi iš gimtojo miesto „išsilukštenęs“ talentas. Tačiau Vidas Poškus atitarė visai nesijaučiąs išeivis iš Alytaus: „Nors Vilniuje jau gyvenu ilgesnį savo gyvenimo etapą nei gimtinėje, grįžtu į Alytų kartą per mėnesį, o vasarą ir dažniau. Knygą rašiau ne iš vilniečio, o iš alytiškio pozicijos. Nesu išeivis – esu tarsi migruojantis žiogas, besiblaškantis savotiškame „Bermudų trikampyje“ Alytus-Kaunas-Vilnius.“
Paklaustas apie savo knygos išskirtinumą, Vidas Poškus teigė: „Su knygomis yra kaip su automobiliais. Kai nusiperki vienos markės transporto priemonę, tada pradedi pastebėti, jog tokių pačių aplinkui – devynios galybės. Taip ir su mano knyga. Kai ją parašiau, pastebėjau, jog knygų apie Vilnių pasipylę kaip grybų po lietaus. Tačiau aš įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus gali parašyti savąją knygos apie Vilnių versiją – kiekvienas šį miestą matome vis kitu kampu. Nelaikau savęs architektūros žinovu. Ši knyga – dailės ir architektūros istorija, pateikta per Vilniaus prizmę.“
Vidas Poškus apgailestauja, kad senieji Vilniaus medinukai, matę savyje dešimtmečių istoriją ir ne vieną impozantišką gyventoją, dabar griaunami dėl plastiku žvilgančių daugiabučių. „Šie gi, be abejo, atliks savo funkciją, - teigia dailėtyrininkas, - tačiau tokie namai nesusilieja su aplinka – jie su ja konfliktuoja.“ Savo knygoje V. Poškus stengiasi ne verkšlenti, o pasidžiaugti tuo, kas yra. „Galbūt, istorijų užrašymas yra savotiškas senųjų pastatų gyvavimo įtvirtinimas ir pratęsimas“, – mąsto knygos autorius.
Sovietinių laikų pedagogės, įtariai raukydavusios antakius, kai Vidas pareikšdavo visai netrokštąs tapti nei kosmonautu, nei vairuotoju, šiuo metu tikriausiai jau yra kitokios nuomonės ir slapta džiūgauja. Vaikystėje svajojęs tapti dailininku V. Poškus dabar įvaldęs ne tik menininko teptuką, bet ir rašytojo plunksną. „Vienodai gerai jaučiuosi ir tapydamas, ir rašydamas. Šioks toks svyravimas vyksta tik tame, kad, kai tapau, žvėriškai noriu rašyti, o kai rašau – žvėriškai noriu tapyti.“ – atvirauja Vidas Poškus.
„Vidas mokėsi mano mokykloje – originalus, kultūringas, dvasingas vaikinas didelėmis paslaptingomis akimis. Nuoširdžiai sveikinu pirmąją jo knygą „Nedingęs Vilnius“ ir tikiuosi, kad, galbūt, atsiras ir „Nedingęs Alytus“. Juk mes turime tiek paslaptingų vietų – jas būtų verta atrasti.“ - renginyje kalbėjo Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Silvija Peštenienė.
Nestigo dėmesio ir Vido Poškaus parodai „Žmonės yra žmonės“. Joje eksponuojami paskutinio meto dailininko darbai. Iš karto į akis krinta paveiksluose vyraujanti gili juoduma. Tačiau kylančius minčių stereotipus čia pat išvaikė parodos autorius: „Juoda spalva nieko bendro neturi su depresija ar melancholija. Juodas fonas man – grynai plastinė priemonė.“
Kaip teigia autorius, paroda pavadinimu „Žmonės yra žmonės“ turi daugiau sąsajų su gitaristo Hendrikso (Jimi Hendrix) albumu „People, Hell and Angels /Žmonės, pragaras ir angelai/“ nei su kadaise Antikoje Plauto ar Senekos ištartais žodžiais, jog „žmogus žmogui yra vilkas“. Tai ne vertinantis, o konstatuojantis žodžių junginys, kuris praneša, kad šioje tapyboje pagrindinis objektas ir subjektas yra žmogus.
Jūratė Čėsnaitė
Nuotraukos - Ilonos Krupavičienės ir Zenono Bulgakovo
Nuotraukų galerija
