Vidzgirio bibliotekos knygų klube – A. Čechovo kūriniai
„Tiesa, mes turime knygų, bet jos visai ne tas, kas yra gyvas pašnekesys ir bendravimas. Knygos – tai natos, o pašnekesys – dainavimas“,- rašė A.Čechovas. Šį vakarą diskusija buvo labai įdomi ir neįprasta, nes visos išsakėme savo mintis apie skirtingus rusų klasiko A.Čechovo kūrinius. Apžvelgėme platų jo kūrybos spektrą, visų pastebėjimai buvo gilūs, asmeniniai ir spalvingi. Net pamiršome apie bėgantį laiką.
Rašytojo kūryba yra humanistinė, apimanti žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties, nuo paprasto kaimiečio iki inteligento, aukščiausios klasės politiko ar menininko. Tai labai platus ratas literatūrinių charakterių. A.Čechovo žmogus vaizduojamas kaip nedaloma visuma, tai žmonės savo kasdieniniame gyvenime, kuriuos rašytojas užfiksavo ir pateikė skaitytojų teismui. Jis yra išsireiškęs, kad žmogus su savo rutina yra įdomus, jį lydi keistos ir vertos pašiepti smulkmenos. Rašytojo pareiga - jas parodyti, atskleisti, kad pats žmogus, pamatęs tai, turi daryti išvadas, keistis. A.Čechovas nepagražina vaizduojamo gyvenimo, todėl atrodo, kad jo kūryba piktoka, neturinti ryškių dramatizmo elementų, netaurina sielos. Ji rami, joje atsispindi ir dangus, ir sodyba ir jos žmogus – gydytojas, policininkas, profesorius, vaikas, vargdienis ir jo sunkus darbas ir visa kita, kas tik matoma ir juntama margajame žmonių pasaulyje. Jo veikėjai, nesvarbu, ar jie mokosi, dirba ar tinginiauja, myli ar barasi, serga ar net miršta, nejaučia gyvenimo pokyčių. Jie gyvena tarsi braidžiotų po savo nuobodulį, nesuvoktų sąstingio, monotonijos. Jautriausieji negali atpažinti giliai širdyje tūnančio kitokio gyvenimo ilgesio, nelaimingi ir kenčiantys ne tik nesistengia nieko keisti, jie net nesuvokia pokyčių būtinybės. Čia ir glūdi rašytojo sukurtų personažų gyvenimo tragedija, kuri apsakymuose dažnai virsta komiška istorija. Diskutuodamos pastebėjome, kad A.Čechovas turbūt nemėgo moterų. Jų charakteriai neišraiškingi, neigiamais atspalviais, jos tarsi nematomos, į jas „skaudu žiūrėti“. Studentas suvokia, kad „praeitis siejasi su dabartimi nenutrūkstama grandine įvykių, išplaukiančių vienas iš kito. Ir jam rodėsi, kad jis ką tik matė abu tos grandinės galus: prisilietė prie vieno, ir tuoj pat suvirpėjo kitas“.
Kitą kartą pasidalinsime mintimis apie Liz Nugent „Išnarplioti Oliverį“.
Knygų klubo „Skaitau ir diskutuoju“ narė Emilija
Nuotraukų galerija
