Rolandas Rastauskas
KAIRYSIS PETYS

1.
Štai Prahos rašytojo Igorio Pomerancevo „trumpis“ Nuodėmingas Kampionės oras:
Kartkartėmis aš pietauju su savo draugužiu p. A. Š-ovu Londono kazino „The Barracuda“. Anglų ten beveik nematyti. Vis klientai iš Azijos ir Afrikos, tad kazino restorane kelneriai tūpčioja apie mus vos ne kaip apie garbiuosius britus. Šitame kazino nepaprasta valiutos keitimo kasa. Nieko panašaus bankuose ir keityklose banaliems turistams nesu regėjęs. Koks ispanų pesetos ar serbų dinaro kursas, juodoje lentelėje prie kasininko nieko nepasakyta. Užtat apie piniginius PAR, Bahreino ar Jungtinių Emyratų vienetus pranešta kuo detaliausiai.
Sykį prie pietų stalo mano draugužis paprašė papasakoti apie Kampionę. Tai toks kranto taškelis Šveicarijos teritorijoje, vos ne vidury Lugano ežero. Tą italų eksklavą popina abi šalys, nes jame pastatytas kazino, o puritoniškoje Šveicarijoje lošimo namai yra už įstatymo ribų. Nors į Kampionę patekau irgi genamas aistros, bet manoji su lošimu neturėjo nieko bendra. Man atrodė, kad šitame italų taške vynai ir brendis parduodami žmoniškomis kainomis. Išsikeitęs frankus į liras, aš išplaukiau kateriu į Kampionę. Po gerų dvidešimties minučių mes prisišvartavome. Įžengiau į ištuštėjusią aikštę. Laikrodžiai rodė popietę. Aikštės pakrašty dunksojo kazino rūmai. Man ten nereikėjo, tad leidausi ieškoti gėrimų krautuvėlės. Suradau ją gan greitai, bet, mano nuostabai, lirų ten nepriėmė, o vynai ir brendis kainavo dukart brangiau negu Lugane. Vis dėlto nusipirkau flakoną brendžio, kad turėčiau kuo užmušti laiką ligi kito Lugano katerio. Skardingose Kampionės gatvėse nesimatė nė gyvos dvasios. Tik retsykiais pasitaikydavo kostiumuotų ir pirštinėtų vyrų su privalomais kaklaryšiais. Man buvo koktu. Aš sunkiai atradau dykvietę su suoliuku ir atkrapščiau pūzrelį. Gerti buvo nelengva, mat kakliuke stirksojo plastikinis filtras. Vis dėlto man pavyko iščiulpti kokius šimtą penkiasdešimt ir atkusti. „Aišku, kodėl jie su kaklaryšiais, – mintijau aš, – kad bet kurią akimirką, išgirdę sielos šauksmą, galėtų užsukti į kazino. Juk bet kokių nuplyšėlių ten neįleidžia.“ Užsukau kamštelį, nusileidau į prieplauką ir netrukus vaikštinėjau Lugano krantine. Vasaros estradoje griežė pučiamųjų orkestras. Tolumoje mėlynavo Kampionė.
Papasakojau visa tai draugužiui per pietus kazino „The Barracuda“, bet, garbės žodis, mylimoji, aš nepažeidžiau priesaikos: niekas niekada taip ir nesužinos, kaip tu išbalai, stačioje Kampionės gatvėje išvydusi nepažįstamąjį su pirštinėmis, ir prisiglaudei prie manęs kairiuoju, taip, kairiuoju petim. (Vertė RoRa.)
2.
„Trumpiuose“ nebūna prošvaisų – siužeto tankis sureikšmina viską. Autoriui nėra kada ir kur atsikvėpti. Arba – vienu iškvėpimu išsakoma tai, kas pritiktų gyvenimo storio romanui. Kazino įvaizdis iš abiejų pusių suveržia ką tik perskaitytą tekstą. Lietuviškai tokį įrėminimą galėtume pavadinti „lankausku“. Skaitytojas jau žinojo, kad gyvenimas – tai teatras, virtuvė ar, geriausiu atveju, kabaretas.  Dabar jis gauna dar aštresnę gyvenimo metaforą – kazino. Lošiama iš meilės. Statoma moteris. Nesunku įsivaizduoti kresną barzdotą vyriškį mėsinga nosimi ir paburkusiais paakiais pasakotojo vietoje. („Trumpiai“ beveik visada esmingai susiliečia su autoriaus biografijos stigmomis, kurias geriausiai atspindi... veidrodžiai.) Apkūnus, nuolat prakaituojantis pusamžis emigrantas ir... Ir – kas tas žydrasis angelas, ar ne? Kelioms dienoms iš rutinos glėbio ištrūkusi svetima žmona? Bendros redakcijos bendra sekretorė? Mergina iš skelbimo? Elitinio eskorto pirmūnė? Slaptųjų archyvų pelytė? Ne, tokioms neprisiekinėjama. Jeigu svetima, tai, tuo atveju, ko gero, itin artimo bičiulio moteris. O gal tolima gerbėja, kokia nors beatodairiška Marina, kuriai jokie ežerai ir Alpės niekada ne kliūtis permiegoti su dievinamu genijumi? Ypač jeigu šis apmoka kelionę. O už garantuotą abipusį orgazmą vyrai visada pasirengę pakloti tūkstantį kitą (kad ir šveicariškų frankų).

Nuo Lenino laikų Šveicarijoje tradiciškai daug rusų. Vienoje Berno smuklėje esu sutikęs barmenės padėjėją Iriną iš Rygos, kuri bėgo į Šveicariją nuo sadisto (jos versija) lietuvio vyro. Ciuricho parkelyje kartą netyčia prisėdau prie dostojevskiškai čiauškančių merginų, kurios be baimės aptarinėjo visus įmanomus būdus turčiams išsunkti. (Taip kažkada Vilniaus didikų restorano „Stikliai“ tualetų prieigose netyčia išgirdau paaugles, aptarinėjančias mineto subtilybes, kol tėvai su kelneriu aptarinėjo austrių šviežumą.) Tą akimirką Ciuriche pasigailėjau, kad negimiau (ne, ne turčiumi ar didiku!) moterimi – tokia užtikrinta atrodė patalus kaip valstybes ir valstybes kaip patalus keičiančių čiauškalių ateitis. Kaip pasakytų burnelės mėgėjai, vyrus jos keitė stiprėjančia tvarka – ne veltui teksto pradžioje minima tam tikrų šalių valiuta. Neatmetu galimybės, kad toje iškeistųjų grandinėje įmanomos ir silpnos grandys: pamestasis, keršydamas kopiančiajai vyrų laiptais, gali ją ir palikti, trumpiau tariant – mesti. Šiuo atveju „mesti“ – moterimi sumokėti skolas, arba pelningai blokšti ją kūniškojon apyvarton. Juk ne Jeremy Ironsą ar Ralphą Fiennesą pamato Kampionėje pasakotojo mylimoji. Ji pamato kažką, kas ją yra metęs. Pamato kažkada traumavusios pragariškos iniciacijos autorių. Susitinka su budeliu, kurio paveikslą iš atminties padėjo išstumti pigūs psichiatrai ar brangūs psichoanalitikai. Trumpai drūtai – romantiškos iškylos metu ji susiduria su praeities košmaru, kurio variantus jautresnės vaizduotės skaitytojai gali skaičiuoti ligi begalybės, nes vaizduotės ištekliai, skirtingai nuo deimantų ar naftos, yra begaliniai. Sykiu turime reikalą su aitria meilės istorija, kurioje pasakotojui skirta nepavydėtina lemtis: jis turi slėpti savąjį ryšį, kurio fone dabar nuolat šmėžuos pirštinėtasai iš Kampionės. Tasai „žmogus iš Mengo“ nuolat primins vyrui pačią skaudžiausią tiesą – moteris užkariaujama drauge su jos praeities košmarais. O košmarai – tai ne godotinas Becketto personažas. Jie visada ateina, tiksliau – sugrįžta. Jie – tikrieji moters šeimininkai. Tad turime reikalą su reketuojančiu košmaru.

3.
Prieš dvidešimt metų (vos nepasakiau – prieš Pirmąjį pasaulinį) vaikštinėjau ta pačia krantine. Pomerancevo „trumpio“ dar nebuvau užtikęs, nors pats rašytojas jau buvo ir girdėtas radijo bangomis, ir skaitytas internetinėse monitoriaus blausybėse. Antraip būčiau turbūt surizikavęs ir nuplaukęs į Kampionę – turėjau vadinamąjį „Swiss Pass“ dykai naudotis visomis žemės ir vandens transporto rūšimis. O tie, kam teko laimė vaikštinėti Lugano krantine (t. y. būti saldžiai nukryžiuotiems tarp Kastanjolos ir Montanjolos), neduos sumeluoti: grožis čia nepriklausomas nuo stebėtojo genų ir kultūrinės orientacijos. Jis čia nekvestionuojamas, t.y. objektyvus. Net nerašau „gamtos grožis“ – kokios nors Lugano bažnytėlės varpas ir nematomų galūnių paleisti vargonai irgi yra jo komponentas. Kaip ir tingiai siūbuojantys jachtų korpusai, primenantys Fiestos (yra toks romanas) ledi Bret. Kaip žuvėdra ant balto švartavimosi polio. Kaip kalnų kardiograma erdvėje. Tai oaziškoji Europa, bičiuliai, bendru nerašytu susitarimu nutolstančiame amžiuje išvengusi karo ir bolševizmo (pastarasis sugebėdavo sušikti net gamtą) chirurginės intervencijos. Tokiose dieviškose dekoracijose girtuokliauti nesinori. Taurė vyno ar dvidešimt gramų graputės čia pats tas. Štai kodėl pasakotojo aistra alkoholiui net kaip komufliažas – sunkiai įtikina. Mįslingasis p. A. Š-ovas (kas paneigs, kad pasakotojas susitikinėja būtent su jo žmona?!) tai turėtų išsyk suvokti. Imti brangų katerį dėl pigesnio brendžio? Ne, čia ir ne britas užuostų žiurkę. Patyręs keliautojas į Kampionę plaukia tik dėl lošimo aistros. Mūsų pasakotojas – ne išimtis. Jo pasąmonė seniai viską sustatė į vietas: „mylimoji“ šiuo atveju tėra tik užstatas, kurį galima „mesti“ pralošus. Likiminis susitikimas užbraukia ruletę, bet atveria senas žaizdas. „Kairiojo peties“ (t. y. talismaninės atminties) sentimentai pasakotojo neišgelbės. Ir jis, ir mylimąja pavadintoji – prasilošėliai. Abu jie – mesti. Tad priesaika nieko verta – skaitytojai jau atlieka privačių detektyvų vaidmenis. Jau leidžiasi it ruja vilkų jiems įkandin.

4.
Šveicariškasis „trumpio“ peizažas sykiu vertė prisiminti belgų tapytojo Paulio Delvaux (1897–1994) paveikslus, kurie mano gimimo metais Venecijos bienalėje nejuokomis išgąsdino kardinolą Angelo Giusseppe Roncalli, būsimąjį Popiežių Joną XXIII, sušukusį: „Bestemmia!“ („Šventvagystė!“). Tąsyk kardinolas šventųjų vietoje išvydo skeletus. Bet ne už tai mes gerbiame siurrealistą. Jo firminė tema – naktinis urbanistinis peizažas, po kurį braido dažniausiai skulptūriškos nuogų moterų figūros. (Tokias vėliau sėkmingai paveiksluos Helmuthas Newtonas.) Mįslingose tuščio mėnuliško miesto kolonadose ir dulkėtuose amžiaus (jau praeito, bičiuliai, jau praeito!) pradžios geležinkelio stočių laukiamuosiuose sustingusios nuogalės (tiksliau – viena ir ta pati paveikslo centre gulinti klonuota statula) byloja apie erdvėje ir laike nesibaigiančią erotinę kelionę, kurios žemiškoji projekcija virsta naujų skeletų eisena. Niekas taip nesusieja žmonių kaip nuodėmės. Tai pastoviausia ir amžiniausia rišamoji medžiaga. Kiekvienas Kampionės aikštėje sutiktas pirštinėtas vyriškis turi savo paliktą moterį. Jos, mestosios, anksčiau ar vėliau užkariaus dar vieną peizažą su jas metusiųjų skeletais. Peizažą, kurį įpirkti pajėgus tik koks Bahreino karaliukas. Toks bus mylimųjų kerštas.