Daina Opolskaitė
ATEIK PER LEDĄ

                      Tai kas gi mums nutiko, Juta?

                      Tau ir man?

Čia, kur beveik po aštuonerių nesimatymo metų auksine ochra akių vokus mums dengia sodrus vasaros vakaras, o mudvi kaip dvi nerūpestingos keliolikmetės sėdime ant siauro ir slidaus nuo vandens medinio lieptelio lėtai teliūskuodamos kojomis vandenį? Kas gi mums nutiko, Juta, na, pasakyk. Žybčioja žalsvos žuvų nugaros, kvepia vanduo, o mūsų kojos, panardintos iki kulkšnių, monotoniškai suka ir brėžia ratus kaip magiškus savigynos barjerus, kurie, deja, čia pat akyse nyksta ir dingsta. Jų paprasčiausiai nebelieka ir mes bijom. Bijom, kad neturim kuo prisidengti viena nuo kitos, negalim nematyti viena kitos, kad neturim jokio skydo ar ginklo, nes šis vakaras atėjo. Bet aš nė už ką nenorėčiau, kad mums kas nors sutrukdytų. Tik ne dabar. Ne šį vakarą.

Vėstančio oro šalis gobia mūsų nuogus pečius, ir nors dar nė kiek nėra šalta, vis dėlto aš visa virpu ir drebu krečiama keisto šalčio, tik ne iš išorės, o iš vidaus. Man baisiai šalta. Iš paskutiniųjų stengiuosi nesukaukšėti dantimis, nes nenoriu, kad Juta, sėdinti greta manęs, kaip nors tai suprastų, pajaustų. Bet, ko gero, ir ji jaučia tą pat, taip pat virpa jos kūnas, nes lieptelio lenta, į kurią šalimais įsikirtusi Jutos ranka, skleidžia lengvą, man vos juntamą vibraciją, lenta virpa, aš tai jaučiu. Tai tikras sąstingis, šaltis, tūnantis mumyse, dabar einantis mums iš vidaus. Šiltas vasaros vakaras bando jį ištirpdyti ir šaltis kyla, garuoja per mūsų nereikšmingus žodžius, žvilgsnius, rankas, greta viena kitos ant jau vos įžiūrimo lieptelio lentos, garuoja kaip ką tik iš šaldytuvo kameros išimtas ir stalo pamestas kietas it akmuo neatpažįstamas gabalėlis. Tai širdis, virtusi tokiu gabalėliu. Juta tyli, ji netaria nė žodžio. Ir aš tyliu. Tik šaltis netyli mūsų viduje, jis kyla, veržiasi, eina!

Kas gi mums atsitiko, Juta? Kada?

Bet aš negaliu ištarti nė žodžio, negaliu. Tai vien tik mano kalbančios mintys, vien žodžiai, sukaustyti tų minčių lede, panašūs į mažus ir slidžius kubelius, ilgai glūdinčius plastmasinėse formelėse šaldytuvo kameroje. Paprastai jie taip laikomi, kol pasitaikys proga ką nors švęsti. Tada juos išlaisvins ir kliustelės į šilto šampano taurę. Jie džiaugsmingai sušnibždės bruzdėdami ir ims palengva tirpti. Ir aš laukiu progos. Esu jau nebe ta besigūžianti mergaitė, jaučiuosi pakankamai suaugusi, kad tinkamai ją pasitikčiau ir priimčiau. Aš sėdžiu ir laukiu, kol kas nors įvyks. Juk turi kas nors įvykti. Būtinai.

                      -Tai turėjo įvykti, būtinai, - aiškiai, tarytum tai vyktų dabar, o ne prieš aštuonerius metus, girdžiu tėvo balsą, džiugų, kupiną jaudulio, paties tikriausio ir nuoširdžiausio, tokio, kokio neįmanoma užgniaužti ar kaip nors nuslopinti. – Silvija, išgerkim. Už mus.

                      Pro pravertų durų plyšį matau, kaip tėvo ranka apkabina skliausčius Silvijos pečius, lūpos atsiduria prie auskaro jos ausyje – mažyčio sidabrinio delfino, laikančio savo žiotyse perlo rutuliuką, jis šnabžda jai tylius ir gražius žodžius, o paskui giliai atsidusęs glaudžia savo kaktą prie Silvijos kaktos ir jie abu tarsi užhipnotizuoti žiūri į linksmus burbuliukus, išdykaujančius šampano taurėse. Jie nesidžiaugia, nors ir bando švęsti, nors šiandien yra jų civilinės santuokos diena, jų bendro gyvenimo pradžia, kuris dar tik prasideda. Jis laukia jų čia pat, už mūsų svetainės durų, jų būsimasis gyvenimas žiūri į juos ir seka kiekvieną jų judesį mano ir Jutos akimis. Tiesa, iš kažkur atsiradusi ji staigiai stveria man už rankos atplėšdama nuo tarpo duryse, glaudžia pirštą prie lūpų ir tempia į kitą kambarį.

                      -Palikim juos. Taip negražu.

                      -Ne, grįžkim...

                      Juta priekaištingai žvelgia į mane tyrinėdama mano veidą.

                      -Ar tu norėtum, kad tave kas nors stebėtų pro durų plyšį?

                      Ir klausiamai kilsteli antakius. Ji vyresnė už mane, tiesa, tik ketveriais metais, bet dabar ji bus mano sesuo ir todėl gali mane paauklėti. Nuo šiandien aš turėsiu seserį Jutą. Neįsivaizduoju, ką tai reiškia. Iš viso nežinau, ką reiškia turėti seserį. Dvejus metus mudu gyvenome dviese su tėvu. Taip nutiko po to, kai vieną rytą mano tėvas išmetė iš lėkštės ant žemės du keptus kiaušinius. Tiesiai sau po kojomis. To vaizdo niekuomet nepamiršiu, nes nieko panašaus niekada negalėčiau įsivaizduoti, jei nebūčiau mačiusi savo akimis. Beje, jis tai padarė tyčia, iš pykčio, kai virtuvėje kalbėjosi su mano motina. Iš tiesų jie rėkė vienas ant kito. Buvo šeštadienio rytas, pusryčių metas, ant stalo garavo kava, o mūsų buto sienos plyšo nuo jų balsų. Tada pirmą kartą iš tėvo išgirdau tokius dalykus kaip „Pegaso“ kavinė, slapta nuo visų užtraukta užuolaida nišoje, pasivažinėjimas prie ežero, nepažįstamas vyras mūsų namuose, jam dirbant naktinėje pamainoje, ir dar daug visko. Motina taip pat kalbėjo pakeltu tonu, bet ji nerėkė, tik jos žodžiai trūkinėjo kaip senoje susidėvėjusioje kino juostoje. Tada tėvas ir trenkė ant žemės tuos kiaušinius. Jie ištiško ant laminuotų grindų, geltonas trynys išsiliejo ir aptaškė kėdžių gobeleną.

                      Po to garsaus ryto mūsų namuose stojo visiška tyla. Tokia tyla, kad oras virto sąstingiu, šerkšnu nugulusiu visų baldų paviršių ir langų stiklus, ant kurių ilgas valandas būdama vienumoje galėjau pirštu piešti gėles. Visai kaip žiemą ant lango stiklo. Tėvo veidas irgi buvo sustingęs į nebylią kaukę – ištisus vakarus jis praleisdavo ant sofos įsistebeilijęs į krepšinio varžybas televizoriaus ekrane tokiu tuščiu žvilgsniu, kokio kaip gyva nebuvau mačiusi. Tas jo žvilgsnis, klaidžiojantis po namus, bandė suprasti, kad nebeliko mamos kosmetinės, žalio chalato, šlepečių, drabužių - nieko. Likau tik aš, keistas praėjusio gyvenimo reliktas.

Sekmadienį, mano motina išėjo sekmadienį man dar miegant, veikiausiai auštant, kad nieko nematyčiau ir negirdėčiau. Tikriausiai ji galvojo, kad taip bus paprasčiau. Vėliau buvo skambučiai – negaliu sakyti, kad nenuoširdūs ir tik iš pareigos, bet nė vienas mūsų pokalbis negalėjo atstoti to palikto ryto, kuomet kai kas turi būti padaryta ir pasakyta tik čia ir dabar, ir niekada vėliau, niekada jokiu kitu laiku.

Laikui bėgant tėvo veidas pamažu šviesėjo, akys giedrėjo ir švito. Pagaliau jos tapo tikrais švyturiais tą vakarą, kuomet pas mus pirmą kartą apsilankė Silvija. Jie abu jaudinosi ir elgėsi lyg būtų užspeisti kampe. Aišku, visa tai buvo dėl manęs, abu įsitempę žiūrėjo ir laukė mano reakcijos. Skenavo mano mintis ir tikrino jausenas. Kartais gyvenime susilauki to, kai turi prašyti kažin kokio leidimo iš savo vaiko. Viso gyvenimo leidimo. Man jie atrodė juokingai. O jei atvirai, toji Silvija pasirodė visai nieko, netgi būčiau galėjusi pasakyti, tiko tėvui kur kas labiau negu mano motina, netgi atrodė kažkuo į jį panaši. Tad be reikalo jiedu tiek prakaitavo. Svetainėje ant sofos gerti arbatą su jais buvo nepakenčiamai nuobodu, norėjau greičiau palikti juos vienus.

Kad jos vardas Juta, kad ji iš viso tokia yra, sužinojau tik tada, kai tėvas su Silvija nutarė apsigyventi kartu po mūsų stogu. Kad atsikraustys dar vienas žmogus, man buvo staigmena. Mane krėtė šaltis. Jau nebegalvojau apie tėvą su Silvija – jie kūrė sau naują gyvenimą laimingi kaip vaikai, galvojau vien apie ją – Jutą. Man reikės su ja gyventi. Siauro veido, liesos figūros ir ne pačių tiesiausių kojų, aptemptų nunešiotais išblukusiais džinsais, iš pirmo žvilgsnio ji man pasirodė visiškai nepanaši į Silviją, tarytum būtų buvusi ne jos dukra, o kažin kokia atvykėlė. Nepasirodė išranki, neturėjo brangių daiktų, madingų drabužių. Jai skirtame kambaryje užsidarė tyliai kaip pelė.

Pirmą naktį miegojau prastai, kur ten, visai negalėjau užmigti. Mūsų tylūs namai po ilgo laiko buvo pilni žmonių. Visuose kambariuose miegojo žmonės, du iš jų – man svetimi ir visiškai nepažįstami. Ypač Juta. Aš nežinojau, kas ji tokia ir ko galiu iš jos tikėtis. Kažkodėl suvokiau, kad tėvas man niekuo negalės padėti. Visą laiką buvęs arti, staiga jis tapo tolimas tarytum švyturys. Likau viena ir viena turėsiu kaip nors laikytis. Tai buvo sunkios ir slogios mintys teturint tiek metų ir aš susigūžiau lovoje krečiama šalčio. Bet tik akimirką.

                      Buvo gal jau po pusiaunakčio, kai Juta tyliai pravėrė mano kambario duris ir priėjusi įsirangė į lovą. Ji vilkėjo minkštą miego megztuką su gobtuvu – meškino galva ir ausimis - ir aš nejučia prunkštelėjau pajutusi tas ausis sau prie kaklo. Užuolaidų gėlėse mirgėjo pilnatis, akvariume ant mano rašomojo stalo spurdėjo staiga išgąsdintos žuvytės, ir tada Juta pasakė, kad bus mano draugė. Ir bus mano sesuo, jei tik panorėsiu.

Dabar, kai mudvi sėdime jau beveik tamsoje, aš jaučiu, kaip nematomos ežero žuvys baksnoja man kojas vandenyje, kaip kutena odą jų ploni plazdantys pelekai. Visai kaip tą naktį mano kambaryje. Man regis, Juta tyliai niūniuoja. Aš net girdžiu jos balse vaikiškos dainelės žodžius kaip tą naktį. Ir daugybę vakarų po to. Atsimenu juos. Nei Silvija, nei tėvas taip ir nesužinojo, kad naktimis mudvi žiūrėdavome filmus, žaisdavome monopolį, net ruošdavome pamokas, o užmigdavome tik paryčiais. O kas gi dabar? O dabar kaip aš norėčiau, kad bent susiliestų mūsų pečiai, mano ir Jutos, nors ji ir nevilki megztinio-meškino, ir mūsų pirštai tarytum netyčia užkliūtų vieni už kitų. Argi taip negalėtų nutikti? Vakaras nyra į vandenį, ne, tai pati vasara brenda į jį be gailesčio sumerkdama savo suknelę, brenda vis gilyn ir gilyn. Ir šit platus jos sijono ovalas traukiasi ir bliūkšta, sunksta nuo vandens, o apsunkęs nusidažo tamsia spalva ir akyse dyla, nyksta, trumpėja...

Toji visiškai atsitiktinė mergiotė atsirado mūsų kieme vieną rytą, kuomet slampinėjau po kiemą nežinodama ko nusitverti. Tėvas ir Silvija dirbo, Juta lankė šokių pamokas, o aš ieškojau bet kokios draugijos laikui užmušti. Mergiotė buvo tamsaus gymio, juodų ir guviai kaip vabalai šmirinėjančių akių, matyti, kad neprapulsianti gyvenime, nors jai tegalėjo būti kokie aštuoneri. Vilkėjo margą gėlėtą suknelę, siekiančią kelius. Buvo akivaizdu, kad jautėsi pasaulio bamba būtent dėl tos suknelės ir kad nedažnai buvo taip palepinama.

-Nauja, mama nupirko, - čia pat pasigyrė man.

-Lipk pas mane, - pakviečiau. – Štai čia, per tvorą. Taip įdomiau.

Ji pakluso. Nebūčiau patikėjusi, kad bus tokia negrabi. Margoji suknelė užsikabino už skersinio ir mudvi abi sustingome, pamačiusios, kaip audinys nudryko palikdama plačią properšą sijone. Aš buvau kalta. Tik aš. Mergiotė tai greitai perprato ir užbliovė visa gerkle pašauksianti motiną, kuri tą suknelę ir pirko, o ji kainavo...

Drebėdama iš namų atnešiau pinigus. Žinojau, kur tėvas ir Silvija juos namuose laikė. Mažas raktelis nuo seifo, tada lentynėlė, tada puošni graviruota dėžutė santaupoms. Mano vaikiškas protas sakė, kad tik taip atsikratysiu bėdos, į kurią įklimpau. O ką pasakysiu, kai visi apsižiūrės?

Vakare jie abu – tėvas ir Silvija - kaip susitarę žiūrėjo į Jutą. Ne į mane. Manęs niekas nieko neklausė, regis, buvau nematoma.

                      -Tu? Juk tai tu?

                      Aš tylėjau. O Juta raudojo. Bet niekas ja negalėjo patikėti. Juk tai ji, niekas kitas, daugiau nebėra kam, kur ten aš, juk esanti tam per maža. Be to, kam man reikia? Tai Juta, Juta. Ir niekas jos neužtarė. Net Silvija tylėjo, tik vienas sidabrinis delfinas jos ausyje nenumaldomai virpėjo nešdamas perlą. Jos žvilgsnis, skirtas Jutai, savo tikrai dukrai, buvo rūstus ir smerkiantis. Paskui ji kažkaip pasikreipė sėdėdama ant sofos, lyg pasisuko šonu, kad nereikėtų į ją žiūrėti.

                      O aš vis dar tylėjau. Juta verkė, o aš tylėjau. Buvau per menka, per silpna atsakyti už savo poelgį. Ir pats įvykis, atsitiktinis ir ne visai suvokiamas, rodės, tapo gerokai didesnis už mane, išsipūtė, išsiplėtė daugiau kaip tris ar keturis kartus. Atrodė, kiek namuose būta vietos, tiek jis ir sugebėjo jos užimti. Aš nieko negalėjau padaryti. Ir Juta negalėjo. Mes buvome tik vaikai. Aš tylėjau, o ji verkė.

                      Kas nutiko po to? Kas gi nutiko, Juta? Nenutiko nieko, pasakytum. Mudvi užaugom, beveik kartu išėjom iš namų, stačia galva pasinėrėm į savo gyvenimus, gimdėm vaikus. Ir regis, viską pamiršom. Bet ar tikrai? Niekas nieko neprisiminė, nė viena iš mūsų daugiau nė žodžiu negrįžom į tą siaubingą vakarą, nekalbėjom apie tai. Paimti pinigai neatsirado taip, kaip buvo išnykę, dėl to kaskart buvo sunkiau imti duodamus, tau ir man. Kaskart – bendrabučiui, maistui, studijoms, jie visi buvo nepakenčiami. Kol pradėjome užsidirbti pačios, bet net tada, net visus tuos metus persekiojo tas pats jausmas, verčiantis susigūžti ir sustingti.

                      Tai ledas. Tikrų tikriausias ledas, Juta. Tarp tavęs ir manęs. Net metų ratai, net gimdymų skausmas, net mūsų vienmečiai vaikai nepajėgia jo išplukdyti atlydžio lytimis. Mes virtusios ledo figūromis, nejaugi tokios ir liksime?

-Kvailute tu, - tamsoje Juta ūmai prisislenka šalia manęs, apkabina rankomis šiurpstančius mano pečius ir man atrodo, kad aš sapnuoju. – Kvailute... Ką tu kalbi? Dabar juk vasara, nėra jokio ledo... Tik šiltas gyvas vanduo, matai?

Ir ji sujudina kojas. Jos pliaukšteli tamsoje kaip dvi žaidžiančios žuvytės. Iš tikrųjų – šiltas, šiltutėlis vanduo! Į šalis nusidriekia dideli apskriti ratilai.

Iš tikrųjų. Nėra jokio ledo. Ir Jutos ranka tokia karšta ant mano peties. Pasitelkusi visą valią bandau nekūkčioti kaip vaikas, bet man sunku nuryti tas tokias sprangias ašaras.

Ateik pas mane, Juta, ateik.

Ateik per ledą, per vandenį.