Virginija Kulvinskaitė
JURGIS – EILINIS DOKTORANTAS

su jurgiu susipažinau per doktorantūros stojimus, kai laukdami pokalbio trypčiojome ant laiptų prie dekanato dalindamiesi gandais apie tai, ko klausinės ir kaip apskritai tas pokalbis vyks. tuomet jurgis pasirodė drovokas, patiko, kad neturi filologyno bernams būdingo pasipūtimo: nuo pirmų bakalauro dienų juos, kaip ypatingą retenybę, popina, kol galų gale šie mokykloje erzinti drovuoliai virsta pagyras žvejojančiais pretenzingais pusmenininkiais arba visažiniais akademiniais narcizais. o jurgis atrodė nuoširdus, be to, buvo principingas ir tiesiog velniškai užsispyręs – bet tai sužinojau vėliau. „būtent tokius visi ir trokšta gaidinti“, – paaiškino stambus juodai vilkintis vyras „who hit johne“, kai papasakojau, kaip netikėtai jurgis dingo. drimba sėdėjo prie baro kartu su juodai vilkinčia jauna moterimi, kuri visą laiką šypsojosi ir tylėjo. kai jis paklausė, ar eičiau su juo, mano žvilgsnis nukrypo į ją. „viską suprantu, mažute“,  ̶  nusišypsojo vyras ir reziumavo, kad akademinis pasaulis, kaip bet kuri kita hierarchinė struktūra, grindžiamas galios valia, todėl iš esmės nesiskiria nuo kalėjimo ar kariuomenės. vyresnieji elgiasi taip, kaip elgiasi, ne dėl to, kad yra blogi, –  visi turi žinoti taisykles ir joms paklusti, antraip šis tobulai sustyguotas mechanizmas pradės strigti.

įstoję ir jurgis, ir aš gavome darbo stalus profesorių skaitykloje – jie buvo vienas šalia kito. po skaityklos dažnai dar kelias valandžiukes pasėdėdavome universiteto vyninėje ar „cafe de pari“ ir, nors tikrais draugais netapome, doktorantūrą, galima sakyti, išgyvenome kartu. man taip ir neteko dėstyti, o jurgis turėjo tiek paskaitų, kad užsikniso juodai ir neišsilaikė pirmojo egzamino. jam kažkodėl vis tekdavo kursai, kurių neišmanė, todėl per naktis bandydavo užpildyti žinių spragas ir seminarų metu, kai studentai nuleisdavo galvas ir niauriai tylėdavo kaip drovių avinų banda, jaunasis dėstytojas vis užsnūsdavo – sakė, tai būdavo laimingiausios dienos minutės.

tačiau ne paskaitos ir ne disertacijos rašymas, ir net ne atestacijos kėlė didžiausią galvos skausmą – akademinė bendruomenė, kitaip tariant, mūsų kolegos, jų poelgiai ir sprendimai atrodė niekaip nepaaiškinami, sakytum, mistiški, pagrįsti nežemiška logika. pavyzdžiui, tvirtinant jurgio temą, komiteto ir padalinio nariai formuluotei pritarė, tačiau svarstymui pasibaigus jurgio vadovas sugriebė jį už parankės ir beveik vilkte išvilko iš auditorijos. „taip ir jaučiau, kad tema prasta, jaučiau, prasta tema, jaučiau“,  ̶  murmėjo vadovas, lėkdamas laiptais žemyn ir iš paskos tempdamasis klumpantį jurgį. „o man kaip tik atrodė, kad visiems patiko, juk ir damošauskas sakė, kad bachtino polifonija puiki prieiga, ir  svirnytė“,  ̶  bandė polemizuoti jurgis. staiga vadovas sustojo kaip įbestas. tai įvyko taip netikėtai, kad jurgis į jį atsitrenkė, susvyravo, tačiau pusiausvyrą atgavo ir klausiamai pažvelgė į vadovo batų galus. jie stovėjo taip arti vienas kito, kad jurgis galėjo užuosti, jog prieš posėdį vadovas valgė silkę su keptais svogūnais ir gėrė kavą. tikriausiai pietavo „morge“, pagalvojo. vadovas palinko prie jurgio dar arčiau, dabar jų nosys beveik lietėsi. „suprask, jurgi, prasmė visuomet potekstėje – jei kažkas sako „taip“, tai gali reikšti ir „ne“, ir „galbūt“,  ̶  sušnabždėjo jis ir apsidairė.  ̶  o gali ir visai nieko nereikšti – kai kurie šneka vien tam, kad šnekėtų. todėl privalai būti budrus.“

gyveno jurgis užupyje, nuomojosi kambarėlį antrame aukšte malkomis šildomame mediniame name. kai tą rytą pasigirdo beldimas į duris, doktorantas gulėjo lovoje ir skaitė sylvios plath dienoraščius. viena priežasčių, kodėl išsinuomojo būtent šį būstą, buvo ne tik mėgstamas rajonas ir pigumas, bet ir atskiras įėjimas – į kambarį galima patekti iš kiemo pusės, pakilus išoriniais girgždančiais laipteliais. šalia durų didelis langas vis dar be užuolaidų, todėl svečią pamatė iškart –  kostukas mojavo ir vaipėsi, tarsi būtų atnešęs gerą naujieną. jurgis kiek nustebo, nes jie nebuvo taręsi susitikti, ir net akimirką pagalvojo, kad jei būtų nusipirkęs užuolaidas, dabar galėtų apsimesti, kad nieko nėra namie. tačiau kostukas jį matė, tad jurgis nusimetė apklotą, atsistojo, priėjo prie durų ir atidarė. su kostuku susipažino „cafe de pari“. pirmą kartą ten užsukęs užsisakė alaus ir nedrąsiai prisėdęs prie staliuko lauke siurbčiojo – naujoje erdvėje jurgis visada jausdavosi nesaugiai. kostukas tiesiog klestelėjo šalia tarsi aurą aplink save paskleisdamas žolės aromatą ir pradėjo pasakoti, kad skaito hėgelį ir nieko nesupranta. jurgis hėgelio skaitęs nebuvo, jis apskritai nemėgo filosofų.

negaišdamas laiko kalboms, kostukas prisėdo ant dar šiltos jurgio lovos, nusiėmė kuprinę ir, tarsi iš skrybėlės triušius traukiantis magas, ištraukė tamsiai rudą dublionkę. tau juk nuolat šalta, o žiema artėja, įtikinėjo jurgį. bet ir be įtikinėjimų doktorantas neabejojo, kad palto jam reikia, bėda tik, jog kol kas neturi pinigų – iki stipendijos dar dvi savaitės. nieko tokio, patikino kostukas, neskubu, svarbiausia, kad nešaltum, o ir tinka tau, negi nematai? ir tikrai – išbalęs tamsiaplaukis jurgis, vilkintis sunkiu, kambario prieblandoje beveik juodu kailiniu paltu su gangsterišku bebro kailio atverčiamu kalnieriumi, atrodė kaip paskutinius pinigus pastatęs ir visko netekęs lošėjas.

klausydamasis, kaip kostukas nubilda laiptais žemyn, jurgis atidarė sieninę spintą – jos duryse buvo veidrodis. įdėmiai nužvelgęs savo atvaizdą pajuto keistą pasitenkinimą, tarsi naujas drabužis būtų išryškinęs iki tol pačiam nežinomą savasties dalį. naująjį paltą kol kas nešioti per šilta, bet žinojimas, kad jurgiui išėjus jis tyliai kabės spintoje ir lauks jo grįžtant, savotiškai ramino, o ramybės pojūtis ypač reikalingas šiandien, nes po pietų privalo eiti į posėdį, kuriame bus aptarinėjamas padalinio vykdomas projektas – lietuvių literatūros teorijos ir istorijos enciklopedija. 

stodamas į doktorantūrą jurgis net neįsivaizdavo, kad galėtų dirbti šiame projekte. enciklopedijai straipsnius rašantys mokslininkai ir vyresni doktorantai jam atrodė tarsi visažiniai dievai. tačiau jau pirmų metų pabaigoje doktorantui pasiūlė rašyti apie poetikos terminus. jurgis pasirašė darbo sutartį įsivaizduodamas, kaip vakarais vietoje nykių paskaitų rašys straipsnius, kurie bus tikslūs ir skaidrūs lyg deimantai. tačiau dar nesibaigus pasirengiamajam posėdžiui suvokė įkliuvęs į kebeknę, iš kurios išsikapanoti vargu ar pavyks ‒ visi 58 poetikos terminai, kuriuos jurgiui paskyrė aprašyti, jau buvo aprašyti a.a. profesoriaus žirgelio studijose ir vadovėliuose. projekto vadovas, kolegoms oficialiai pristatydamas jurgį, kurį visi susirinkę puikiai pažinojo, pabrėžė, kad doktoranto laukia ambicinga užduotis, nes a.a. žirgelio atliktas darbas neprilygstamas. bėda tik, kad į enciklopediją a.a. žirgelio terminų dėti negalima, nes straipsniai privalo būti niekur anksčiau nepublikuoti. tuomet vadovas trumpai priminė poetikos korifėjaus biografiją: a.a. žirgelis savo tyrimams paskyrė 45 studijas, o tada, gelbėdamasis nuo kgb, emigravo į jav, kur netikėtai žuvo autokatastrofoje. visi linkčiojo ir kraipė galvas, tarsi liūdna a.a. žirgelio biografija būtų naujiena.

iš pradžių jurgis užsimojo ambicingai ir nuoširdžiai, tačiau greitai posėdžiuose jo balsas darėsi vis tylesnis, o ratilai po akimis – tamsesni. bet kokie pasiūlymai nukrypti nuo a.a. žirgelio sampratų – iš pradžių radikalūs, tačiau kuo toliau, tuo švelnesni ir nuosaikesni – buvo priimami kaip įžeidimas padaliniui, a.a. žirgelio mokiniams ir visai poetikai. kai po ilgų bandymų praturtinti senuosius terminus savomis įžvalgomis jurgis pasidavė ir eiliniam svarstymui pateikė aprašus, beveik žodis žodin sutampančius su a.a. žirgelio mintimis, doktorantas buvo apkaltintas plagiarizmu ir tingumu.

po metus trukusio intensyvaus kasdienio rašymo jurgis turėjo 8 terminų juodraščius, kuriuose, it šokdamas ant prarajos krašto, subtiliai derino tiesiogines ir netiesiogines a.a. žirgelio gausaus mokslinio palikimo citatas bei parafrazes, o tarpus tarp jų užpildydavo neutraliais svarstymais, iš esmės dubliuojančiais profesoriaus mintis tokiu būdu, kad tuo pat metu būtų galima justi absoliučią pagarbą tradicijai ir krislą neakivaizdžios novacijos. deja, nė vienas iš aprašų taip ir nebuvo patvirtintas publikavimui: svarstymai baigdavosi  konstatavimu  ̶  reikia taisyti ir tobulinti.

supratęs, kad teoriniame lygmenyje a.a. žirgelio nepapildys, jurgis vylėsi terminus iliustruoti originaliais pavyzdžiais: jo manymu, tam puikiai tiko šiandieninės lietuvių poezijos citatos. tačiau paaiškėjo, jog enciklopedijose pridera cituoti tik mirusius autorius. į jurgio nedrąsų murmesį, kad ledgaudas, kurio eilėraščio fragmentą pasitelkė aiškindamas asonansą, mirė prieš 5 metus, docentas poškus pavargusiu balsu, tarsi šis klausimas jau buvo svarstytas šimtus kartų, argumentavo – ne čia esmė. tačiau kur, kur gi ta esmė – mintyse it mantrą kartojo jurgis. buvo aišku tik tai, jog kasdien esmės vis mažiau, kol netikėtai spalio pabaigoje prasidėjo šalčiai ir į eilinį posėdį jurgis atėjo vilkėdamas naujuosius kailinius. dar visiems nesusėdus tarsi sapnuodamas pasiprašė žodžio ir, pats savimi stebėdamasis, glaustai, bet argumentuotai išdėstė, ką galvoja apie projektą, kolegas ir jų parašytus straipsnius. reziumavo retoriniu klausimu – jei tai tęsis ir toliau, tai kas bus vėliau? kolegos klausėsi linksėdami galvas. jurgiui nutilus, visi trumpai aptarė lapinskienės straipsnius, skirtus naiviojo pasipriešinimo literatūrai, ir išsiskirstė.

tačiau jau kitą dieną savo elektroninio pašto dėžėje jurgis rado neseniai disertaciją apsigynusio lenskio laišką, kuriame buvo papunkčiui išvardyta, kodėl jurgis pasielgė netaktiškai ir arogantiškai, ir dabar privalo viešai atsiprašyti. vos baigus skaityti lenskio laišką, suskambo mobilusis: apie maironio inovatyvumą keturis straipsnius žodynui rašantis docentas užtikrino, kad visuomet palaikė jurgio poziciją ir kad jau seniai metas pokyčiams, bet būtina saugotis projekto vadovo ir profesoriaus žaldoko, kuris oficialiai projekte net nedalyvavo. po dviejų dienų jurgiui paskambino projekto vadovas ir pranešė, kad penktadienį ketvirtą valandą vyks skubus posėdis, kurio metu bus balsuojama dėl naujos terminų aprašymo tvarkos.

tą penktadienį su jurgiu susitikome prie profesorynės durų: persimetėme keliais žodžiais, jis paklausė, ar planuoju antradienį eiti į koncą „skylėje“, patvirtinau, kad tikrai eisiu, susitarėme susirašyti ir išsiskyrėme. nei savaitgalį, nei antradienį jurgis nebuvo prisijungęs prie feisbuko, neatsakė į mano žinutes. jis tiesiog dingo: vieni sakė, kad jurgį uždarė, kiti, kad pasiėmė akademines ir išvažiavo pas tėvus į rokiškį, treti – kad įsidarbino „barclays“. o aš manau, kad jis nei išvažiavo, nei išprotėjo ir jau tikrai neįsidarbino „barclays“. manau, jog dieną prieš posėdį konspiraciniame bute susirinkę kolegos nusprendė jurgiu atsikratyti. prieš posėdį jam buvo pasiūlyta žaliosios arbatos su klofelinu. kai jurgis prarado sąmonę, dviejų profesorių prižiūrimi docentai ir vyresnieji mokslo darbuotojai jį nurengė ir suvyniojo į tuo tikslu iš dramos studijos pasiskolintą brokatinį kulisą. centrinių rūmų vidiniame kieme sėdinčioje sutanotoje maironio skulptūroje, kuri, pasak gandų, yra tuščiavidurė, jurgiui iš anksto buvo pramušta skylė, kurion ir  sukišo nuogą jo kūną. universiteto ūkvedys skylę meistriškai užtaisė, o lapinskienė visiems dalyvavusiems išdalijo jurgio rūbus ir daiktus. kailinius pasiėmė vyriausias profesorius ir, persimetęs per petį, lėtu žingsniu kiek šlubuodamas patraukė universiteto vartų link.