Apie negirdėjimą
Yra toks nuostabus dalykas – savęs negirdėjimas. Jis ne įgyjamas, o yra įgimtas. Kitus girdi, o savęs ne. Net kai kalbi ar skaitai – vis tiek savęs negirdi. Girdi kiti. Ir tu girdi kitus. Bet pats savęs – niekada. Čia ir slypi baisi saviapgaulė, paradoksas ir nežinia kodėl taip bus Dievo sumanyta. Apsaugoti žmogų nuo savęs paties ar apgauti?
Visa tai, matyt, vis dėlto tampa kažin kokia patirtimi. Seniai visiems aišku, kad kol žmogus nepraveria burnos, tol apie jį gali galvoti, ką tik nori, kas tau patiktų. O kai praveria burną – štai ir ištinka tikrasis pažinimas. Ne veltui žodis toks galingas. Net Dievo ištartas jis tapo kūnu. Žodis žudė ir gelbėjo, keitė likimus. Todėl su savo žodžiais atsargiai. Žmonės negirdi savęs, o išgirdę baisiausiai nustemba. Nieko ypatinga, štai kad ir elektronikos prekių parduotuvėje. „Kaip gyva to nesakiau,- ginasi ir ginčijasi pagyvenusi pretenzinga pirkėja su parduotuvės konsultantu. – Nesakiau, kad jūs neišmanėlis. Nesikabinėkit. Jūs tiesiog neišmanote savo darbo.“
O susidūrimas su savim pačiu, ko gero, apskritai įvyksta, kada to visai nesitiki. Pirmą kartą save išgirdau moksleivių meninio skaitymo konkurse. Skaitė mergina. Mano tekstą. Skaitė gerai, toji mergina buvo daugybės panašių konkursų laureatė. Žodžiu, puiki skaitovė, puiki dikcija, artikuliacija, santykis su tekstu, emocija ir visa kita. Sėdėjau tyliai it pelė po šluota ir iš baimės bijojau pakelti akis. Skaitovė liejo pagiežą, pyktį, nusivylimą net dusdama. Apėmė toks siaubas ir niekaip negalėjau patikėti, kad tai mano žodžiai, kad aš taip parašiau. Antrą kartą save išgirdau ir vėl tame konkurse. Šįkart skaitė vaikinas. Gabalas apie mokyklą ir mokytojus. Salė kvatojo ir žvengė, visiems buvo linksma, tik ne man. Išgirdau tokių žodžių, kurių kaip gyva nebūčiau ištarusi tos temos – mokyklos - adresu. Pasakyta riebiai. Maža to, pajutau, kad kai kurias frazes ir sakinius berniuką rengusi mokytoja tiesiog išėmė iš teksto, pašalino, nukirpo, žodžiu, sušvelnino reikalą ir nušluostė visą tą riebumą. Ačiū tai mokytojai. Dabar galvoju, kad ne veltui Dostojevskis rašydamas savo romanus skaitė juos garsiai.
O galutinis nušvitimas mane pasiekia tada, kai svečiuose apsilanko tolima giminaitė iš vyro pusės. Pirmąją ar antrąją Kalėdų dieną. Giminaitė paprasta, tikras dirvos žmogus, visomis savo mintimis ir kalbomis įsikirtusi į paprastus, žemiškus dalykus. Prie vaišių stalo išsėdi ilgai, tris ar net keturias valandas, mat autobusas namolio tik vakare. Guvi moteriškė – juokiasi, šnekina, dalinasi patirtimi, kaip reikia kepti triušieną ir marinuoti nutrijos mėsą, išties smagu. Atrodo, ir aš atsipalaiduoju, žodžiai srūva kaip vanduo, kaip sakant, pasitaikius tokiai progai atveri visas čakras ir visos užspaustos mintys ir patirtys virsta laukan. Geras dalykas yra tokie šeimyniniai susitikimai. Tik toji moteriškė po kurio laiko šalia manęs nuščiūva, tarsi ko suklūsta, o paskui stveria mane už parankės ir klausia:
-Ale ko, brangioji, tu vis kartoji tą žodį „tekstas, tekstas“?