Pietų augalų auginimas Mičiurino metodu

Atgal, žemyn, į kairę

Apie tai, kad negyva, ji sužinojo paskutinė. Kartais taip nutinka.

       Rytą dar viskas buvo kaip visada: praeiviai gatvėje sveikinosi su ja taip, lyg ji vis dar būtų viena iš jų. Kai pasiekė darbovietę, niekas jau nežiūrėjo jai į akis.

       Daiktai iš jos darbo stalčiaus gulėjo polietileniniame maiše.

       – Na, na, – tarė viršininkei. – Kodėl visa tai surinkote? Juk dar viskas nauja, neseniai pirkta.

       Viršininkė į tai burbtelėjo:

       – Na ir kas? Šie daiktai priklausė mirusiajai, o mirusiųjų daiktai sudeginami.

Mirtis yra, atsitiktinumas

           – Pavyzdžiui šių metų derlius, – aplaižydamas pirštus atsiliepė vyras. – Daržovės ne tokios, ir vaisiai.

          – Ore kabojo, – atitarė antras.

           – O gal burnoje pasikeitė? – tarė berniukas ir sudėjo rankas už nugaros. – Taip kaip man pastaruoju metu. Galvojau...

           – Apie tokius dalykus negalvojama, – pasakė tas pirmas, atplėšė vibovito* kampą, įkišo liežuvį į vidų ir sučepsėjo. – Arba tai pastebi, arba ne.

           – Ore kabojo, – pakartojo antras.

           Minutėlę tylėdamas žiūrėjo į berniuką, paskui paklausė:

           – Kam tą duoną veži?

           Berniukas pasakė pavardę, o tas tuomet:

           – Ir kas galėjo pamanyti? Tokia padori šeima.

           Visi trys buvo palinkę virš rožinio rankšluosčio, ant kurio vyrai – labiau dėl juoko nei dėl tvarkos – buvo išsidėstę įrankius.

           Niekur jie neskubėjo; berniukas prieš kelias akimirkas užklupo juos popiečio tingulio apimtus: vienas gulėjo išsitiesęs per rankšluosčio ilgį ir švelniu žvilgsniu glostė įrankius, antras pritūpęs, veidu į upę, laižė vibovitą. Paaiškino, kad laukia antros pamainos, nes yra „problemų su tvarkaraščiu“.

         – Ir niekada nežinia, nuo ko pradėti, – pasakė tas, ant žolės besiilsintis.

           Nepatikslino, kas turi ateiti ir padėti. Pasakė:

         – Kažkas. – O po akimirkos: – Vienas iš tų, kurie buvo čia prieš mus.

         Berniukas daugiau neklausinėjo. Žiūrėjo į tiltą – į tai, kas iš jo liko.

         Audros padariniai dar nesibaigė, srovė stūmė upę tai į vieną, tai į kitą pusę, viliojo žuvis, ir jos vis iš naujo su baisiu užsispyrimu plūdo vienos ant kitų, vėliau išsisklaidydavo ir vėl įsibėgėdavo, blykčiodamos ir dingdamos tamsiame vandenyje: gyvsidabris, šviesi properša, akmenys.

         – Motina gamta, – atsiliepė tas besiilsintis.

         – Ružilams, – tarė antras, – iš trijų kiaušinių keturi viščiukai. Keturi viščiukai, įsivaizduoji.

         – Laimės kūdikiui ir bulius apsiveršiuos, – atsakė pirmas.– Nors aš tuo netikiu. Kad vanduo sugrįžta, taip. Kad audra, tiltas, visa tai įmanoma, taip. Matau, tai ir tikiu. Bet su tais viščiukais?

* vibovit – kūdikiams skirti vitaminai

         – Kalba kad kalbėtų, – pritarė antras. – Nori atkreipti dėmesį. Paklausk jų to ar ano: visada atsakys ir visada jų istorija bus geresnė už tavo. Papasakos tai, ką nori išgirsti.

           – Pavyzdžiui, kad višta turi šerius, – pasakė pasipiktinęs pirmas.

           – O tiltas, – atsiliepė berniukas. – Ar tai ilgai truks?

             Tas, valgęs vobovitą, paslėpė pakelį kišenėje ir atsakė:

             – Ta.

             Visi tylėjo. Berniukas nusilenkė ir nuėjo. Šypsodamiesi sekė jį žvilgsniu: žengė sustingusiomis kojomis it balandis, batų noseles dėjo į vidų, tempė virvute pririštą vežimėlį, o vežimėlyje – duona – apvali, rusva, veidu į apačią padėta, nuolatos vienodai besisūpuojanti.

           – Nori žinoti, kada tiltas bus baigtas, – atsiliepė nepatenkintas pirmas. – Jam matai burnoje pasikeitė.

           – Kažkaip keistai slenka, – pridūrė antras, atsisuko, pažvelgė į laikrodį. – Na, kurgi jie?

           Dar akimirką jie girdėjo ratelių cypavimą: nemalonūs, rudžių garsai, paskui suplaktas kelias tapo smėlio keliu, vežimėlis vis klimpo ir virvelė vis smuktelėdavo, atsipalaiduodavo; berniukas tampė ją, duona siūbavosi, lietė smėlį ir reikėjo ją pakėlus perstumti į buvusią vietą.

Aštrių daiktų tvarka, skerdimas

     – Vieną gedulą jau turiu, – kalbėjo pražilusi moteris sieną ramstančiai merginai. – Ką su tuo antru daryti? Kiek dar bus man skirta?

     Toji nuleido akis, krustelėjo pečiais, pradėjo raustis kišenėse.

     – Gal taip geriau, – teištarė.

     Išgirdo girgždesį, tuojau abi atsisuko: į kiemą įžengė duoną vežantis berniukas.

       – Dabar, kurva, ateini? – pasakė ta, atsirėmusi į sieną, o ta kita, vyresnė, juodai vilkinti, pakėlė nuo vežimėlio duoną, ir sunertomis rankomis prispaudė ją prie pilvo, nepaisydama, kad miltais susiteps suknelę.

     – Kiek už ją nori? – paklausė, o berniukas į tai:

     – Gal kokius tris, – ir pridūrė: – Tiltą visiškai sugriovė.

     – Audra?

     – Taip.

     – Šįryt mano dukra mirė, – lyg atsiprašydama tarė moteris, kryptelėjo galva merginos link. – Baisi sumaištis. Neturiu smulkių, teks virtuvėje paieškoti.

     – Palauksiu, – atsakė berniukas.

     – Kaip namuose?

     – Pamažu.

     – Vyro mirtis buvo gera, – staiga griežtai atsiliepė moteris. – Tai būtinai pasakyk tėvams, girdi? Tik štai šita čia. Slankioja visur apdujusi, užsižiopsojo, pavėlavo numirti. Dabar nenori kūno pamatyti.

     – Nes kam to reikia? – paklausė anoji. – Negi tai man grąžins gyvybę?

     – Palauksi? – motina norėjo būti tikra. – Aš tuoj grįšiu.

      Berniukas linktelėjo galva, stipriau timptelėjo vežimėlį, nusišypsojo merginai, bet ji nusuko žvilgsnį. Sunku buvo įvertinti, kiek jai metų: amžiaus ji neatspindėjo, bruožai išplaukę, užsislėpę, oda baltutėlė, tarsi šarmu nuplauta. Tik smilkinyje matėsi apvali bordinė dėmė, lyg būtų nudeginta, bet gražiai sugiję; jo kraštuose tokias žymes vadino velnio mėsa.

       – Kodėl taip duoną atvežei? – paklausė. – Aukštyn kojomis.

       – Mano motina supakavo, – atsakė, bet pagalvojo: „O vis dėlto nieko nežino“. – Ta žaizda galvoje...

         – Nuo vaikystės turiu, – greitai atsakė toji. – Tai nebuvo priežastis. – O paskui, tarsi norėdama pasitaisyti: – Nebuvo priežasties. Juk aš dar esu gyva.

         – Tai gerai, – pasakė berniukas.

         Abu nutilo.

         – Tas tiltas, – pradėjo, ji iš karto pertraukė:

       – Kam jis rūpi.

       Sugirgždėjo varteliai: į kiemą įėjo vyriškis smėlio spalvos lininiu chalatu, ant jo viršaus užsimetęs sportinę striukę. Rankoje laikė sutrintą pirkinių maišelį.

         – Dėl tualetinių, – tarė ypatingu tonu.

       Jo balsas buvo spigus, nublizgintas ir leidžiantis suprasti, kad jam malonu kalbėti. Žvilgterėjo į merginą.

       – Ar namuose yra kas nors gyvas?

       – Motina tuojau sugrįš, – atsakė priešiškai nusiteikusi mergina ir nutilo. Po akimirkos pridūrė: – O tarp kitko: aš irgi esu gyva.

         Vyras krustelėjo pečiais, pasidėjo maišelį: suskambėjo stiklas.

       – Tu kas toks? – žiūrėdamas į vežimėlį paklausė berniuko.

       – Duoną atvežiau.

       – Duoną?

       – Mes dabar užsakinėjam duoną iš šaldytuvo, – pasakė ant slenksčio stovinti motina. – Ta iš kepyklos jau ne mūsų gerklėms. Rudenį vyras, dabar dukra, galite patikėti?

       – Kuriame šaldytuve?

         – Viduje yra kūnas, – atsakė išsiblaškiusi moteris. – Dukra nenori pamatyti. Dar neidentifikavosi.

         – Turbūt pats laikas, – pasakė vyras.

         – Eik, eik,tik žvilgtelėk. Nebūk laukinė, – atsiliepė moteris.

         – Dabar man nesinori, – atsakė mergina. – Gal vėliau.

         – Tik kad man būtų tas kūnas, kurio reikia, – pasakė vyras. – Kad paskui neišaiškėtų, jog kitą turiu mazgoti. Man nuo skaičiaus nemoka.

         Įėjo į vidų, paskui jį nušlepsėjo motina, paskui ją – berniukas.

       – Tiesiai, tiesiai, – šūktelėjo moteris, priverdama koridoriaus duris. – Niekur nesutvarkyta, bet viskas taip greitai, greitai...

         Kūnas gulėjo ant stalo didžiajame kambaryje. Buvo nuogas ir berniukas greitai nuleido akis; apie tai, kad buvo miręs, negalvojo, jo namuose iki šiol niekas nemirė – labiausiai jį gąsdino tas nuogumas. Trys stalo kojos buvo įdėtos į dubenis, viena – į vazoną; į indus pripilta vandens, kad būtų užkirstas kelias skruzdėlėms, kurios jau pradėjo rinktis kambaryje: ropinėjo juodos ant baltų grindų. Motina šiek tiek pasikėlusi sijoną mindžiojo jas metodiškai, be didelio užsidegimo.

       – Prie saldumo traukia, – tarė.

         Tualetininkas nusivilko striukę, priėjo arčiau. Akimirką apžiūrinėjo kūną be didelio susidomėjimo, paskui pasisuko veidu į motiną, tarė:

       – Gal kokių trisdešimties.

       – Dvidešimt aštuonerių, – atsakė ta budriai.

       Dar arčiau priėjo, pakėlė mirusios voką, pastukseno du kartus per skruostą. Jam atsakė du pilki, apvalūs garsai: du iš pypkės išleisti dūmų ratiliukai. Klausėsi nustebęs.

       – Viduje jau nieko nėra, – pagaliau pasakė, nusisuko, priėjo prie lango, atidarė jį ir valandėlę žiūrėjo, lygino.

       Mergina vis dar stovėjo atsirėmusi į sieną, rūkė, pastebėjo tualetininko žvilgsnį, nusisuko.

       – Ana, – patvirtino, uždarė langą ir ėmėsi darbo.

       Šiek tiek apskuto kūną plaukelių augimo kryptimi.

         – Ne tam, kad reikėtų, – iš karto paaiškino, – o todėl, kad man tiesiog patinka šis garsas.

       Paskui išsitraukė auksinį peiliuką, perpjovė odą virš krūtinkaulio, atvėrė krūtinės ląstą ir pradėjo įsirėžęs raustis jos viduje: aiškiai pajuto dar užsilikusio šilto oro kuprą, svetimą auglį ant rožinio riebalų paviršiaus, dar lengvai pulsuojantį, bet jau be reikalo. (Suspaudė saujoje ir uždusino. „Prašom pasižiūrėti – tarė – kokia ta širdis maža“). Mazgojimui daug dėmesio neteikė, jam kur kas labiau patiko mėsinėti ir kartais įsijautęs visai užsimiršdavo: tada pjaustė kreivai, kaip papuola. Jeigu dar buvo kur nors užsilikusios gyvasties, pulsavimo, kraujo tėkmės iš kažkur į kažkur – išbaidydavo viską, iššluodavo (tokia anuomet buvo aštrių daiktų tvarka: skerdimas).

       – Na, jau beveik baigiau, – pagaliau pasakė. – Dabar dar būtų gerai ledo.

       – Ledo? – paklausė motina, atvėrė langą, pašaukė: – Ateik, ateik tas ponas jau baigė.

       – Na, gal ją ledais, – atsakė anas, nusišluostė nosine prakaitą, perlenkė ją į keturias dalis. – Ilgiau laikysis. Neturit ledo namuose?

       – Jau galima, – vėl šūktelėjo anoji, atsisuko į vyrą, valandėlę susimąstė. – Žinote, pone, turbūt yra. Šį tą surasime.

     Žengė keletą žingsnių durų link ir vėl sustojo.

     – Ilgai čia jis nestovės. Juk ateis svečių, negražu bus juos į virtuvę...

     – Na, na, – atsakė jis, – žinoma. Tik šiek tiek ledo, kad iki laidotuvių išlaikytų.

Pasitraukė nuo kūno; apžiūrinėjo iš tolo rankomis į klubus įsirėmęs.

       – Gerai išėjo, a ne? – kreipėsi į berniuką. – Ką pasakysi?

       – Jai geriau.

       – Kaklus, – pasakė tualetininkas, – ypač mėgstu. Jiems išskirtinis mano dėmesys. Jeigu pavyksta išlaikyti kaklą nepaliestą, skaityk laimėjom. Iš kaklo lengviausia atpažinti chaltūrą.

     Priėjo prie kūno ir aiškino rodydamas.

       – Daugiau ledo dabar neturiu, – pasakė motina ir pastatė ant stalo kibirą. – Turėčiau kaitinti vandenį, paskui atvėsinti, supjaustyti.

       – Ir tiek užteks, – atsakė anas. – Juk tik į pilvą.

       Vėl atvėrė krūtinės ląstą, ji su visais šonkauliai atsidarė kaip durelės. Prikišo ledo, iš savo maišelio išėmė butelį degtinės, įdėjo į vidų, uždarė.

       – Tegul vėsta, vakarui bus kaip rasta.

Paskui susirinko įrankius, nusišluostė rankas į kelnes.

       – Na, ar gerai atrodo? Visada yra galimybė padaryti labiau.

       – Ar aš žinau... – atsakė motina. – Turbūt nereikia. Tokia man neblogai. Dabar geriau atrodo nei kai gyva buvo.

       – O aprengti galima jau pagal savo skonį, – tarė ir atsisveikino linktelėdamas galva. – Rankos, – dar pridūrė, – nepaduodu.

         – O tu, sūneli, – tarė motina mažyliui, – tu visą laiką čia? Jau pamiršau.

         – Nėra kur skubėti, – atsakė berniukas.

         – Nėra, nėra, a ne? – užkalbino tualetininkas. – Nereikia skubėti. Tokia graži diena, galima pasivaikščioti, galima į nuogą motrišką paspoksoti.

         Ištiesė ranką berniuko link ir norėjo jį paglostyti, bet tas greitai atšoko į šalį.

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė