Pietų augalų auginimas Mičiurino metodu
Atgal, žemyn, į kairę
Apie tai, kad negyva, ji sužinojo paskutinė. Kartais taip nutinka.
Rytą dar viskas buvo kaip visada: praeiviai gatvėje sveikinosi su ja taip, lyg ji vis dar būtų viena iš jų. Kai pasiekė darbovietę, niekas jau nežiūrėjo jai į akis.
Daiktai iš jos darbo stalčiaus gulėjo polietileniniame maiše.
– Na, na, – tarė viršininkei. – Kodėl visa tai surinkote? Juk dar viskas nauja, neseniai pirkta.
Viršininkė į tai burbtelėjo:
– Na ir kas? Šie daiktai priklausė mirusiajai, o mirusiųjų daiktai sudeginami.
Mirtis yra, atsitiktinumas
– Pavyzdžiui šių metų derlius, – aplaižydamas pirštus atsiliepė vyras. – Daržovės ne tokios, ir vaisiai.
– Ore kabojo, – atitarė antras.
– O gal burnoje pasikeitė? – tarė berniukas ir sudėjo rankas už nugaros. – Taip kaip man pastaruoju metu. Galvojau...
– Apie tokius dalykus negalvojama, – pasakė tas pirmas, atplėšė vibovito* kampą, įkišo liežuvį į vidų ir sučepsėjo. – Arba tai pastebi, arba ne.
– Ore kabojo, – pakartojo antras.
Minutėlę tylėdamas žiūrėjo į berniuką, paskui paklausė:
– Kam tą duoną veži?
Berniukas pasakė pavardę, o tas tuomet:
– Ir kas galėjo pamanyti? Tokia padori šeima.
Visi trys buvo palinkę virš rožinio rankšluosčio, ant kurio vyrai – labiau dėl juoko nei dėl tvarkos – buvo išsidėstę įrankius.
Niekur jie neskubėjo; berniukas prieš kelias akimirkas užklupo juos popiečio tingulio apimtus: vienas gulėjo išsitiesęs per rankšluosčio ilgį ir švelniu žvilgsniu glostė įrankius, antras pritūpęs, veidu į upę, laižė vibovitą. Paaiškino, kad laukia antros pamainos, nes yra „problemų su tvarkaraščiu“.
– Ir niekada nežinia, nuo ko pradėti, – pasakė tas, ant žolės besiilsintis.
Nepatikslino, kas turi ateiti ir padėti. Pasakė:
– Kažkas. – O po akimirkos: – Vienas iš tų, kurie buvo čia prieš mus.
Berniukas daugiau neklausinėjo. Žiūrėjo į tiltą – į tai, kas iš jo liko.
Audros padariniai dar nesibaigė, srovė stūmė upę tai į vieną, tai į kitą pusę, viliojo žuvis, ir jos vis iš naujo su baisiu užsispyrimu plūdo vienos ant kitų, vėliau išsisklaidydavo ir vėl įsibėgėdavo, blykčiodamos ir dingdamos tamsiame vandenyje: gyvsidabris, šviesi properša, akmenys.
– Motina gamta, – atsiliepė tas besiilsintis.
– Ružilams, – tarė antras, – iš trijų kiaušinių keturi viščiukai. Keturi viščiukai, įsivaizduoji.
– Laimės kūdikiui ir bulius apsiveršiuos, – atsakė pirmas.– Nors aš tuo netikiu. Kad vanduo sugrįžta, taip. Kad audra, tiltas, visa tai įmanoma, taip. Matau, tai ir tikiu. Bet su tais viščiukais?
* vibovit – kūdikiams skirti vitaminai
– Kalba kad kalbėtų, – pritarė antras. – Nori atkreipti dėmesį. Paklausk jų to ar ano: visada atsakys ir visada jų istorija bus geresnė už tavo. Papasakos tai, ką nori išgirsti.
– Pavyzdžiui, kad višta turi šerius, – pasakė pasipiktinęs pirmas.
– O tiltas, – atsiliepė berniukas. – Ar tai ilgai truks?
Tas, valgęs vobovitą, paslėpė pakelį kišenėje ir atsakė:
– Ta.
Visi tylėjo. Berniukas nusilenkė ir nuėjo. Šypsodamiesi sekė jį žvilgsniu: žengė sustingusiomis kojomis it balandis, batų noseles dėjo į vidų, tempė virvute pririštą vežimėlį, o vežimėlyje – duona – apvali, rusva, veidu į apačią padėta, nuolatos vienodai besisūpuojanti.
– Nori žinoti, kada tiltas bus baigtas, – atsiliepė nepatenkintas pirmas. – Jam matai burnoje pasikeitė.
– Kažkaip keistai slenka, – pridūrė antras, atsisuko, pažvelgė į laikrodį. – Na, kurgi jie?
Dar akimirką jie girdėjo ratelių cypavimą: nemalonūs, rudžių garsai, paskui suplaktas kelias tapo smėlio keliu, vežimėlis vis klimpo ir virvelė vis smuktelėdavo, atsipalaiduodavo; berniukas tampė ją, duona siūbavosi, lietė smėlį ir reikėjo ją pakėlus perstumti į buvusią vietą.
Aštrių daiktų tvarka, skerdimas
– Vieną gedulą jau turiu, – kalbėjo pražilusi moteris sieną ramstančiai merginai. – Ką su tuo antru daryti? Kiek dar bus man skirta?
Toji nuleido akis, krustelėjo pečiais, pradėjo raustis kišenėse.
– Gal taip geriau, – teištarė.
Išgirdo girgždesį, tuojau abi atsisuko: į kiemą įžengė duoną vežantis berniukas.
– Dabar, kurva, ateini? – pasakė ta, atsirėmusi į sieną, o ta kita, vyresnė, juodai vilkinti, pakėlė nuo vežimėlio duoną, ir sunertomis rankomis prispaudė ją prie pilvo, nepaisydama, kad miltais susiteps suknelę.
– Kiek už ją nori? – paklausė, o berniukas į tai:
– Gal kokius tris, – ir pridūrė: – Tiltą visiškai sugriovė.
– Audra?
– Taip.
– Šįryt mano dukra mirė, – lyg atsiprašydama tarė moteris, kryptelėjo galva merginos link. – Baisi sumaištis. Neturiu smulkių, teks virtuvėje paieškoti.
– Palauksiu, – atsakė berniukas.
– Kaip namuose?
– Pamažu.
– Vyro mirtis buvo gera, – staiga griežtai atsiliepė moteris. – Tai būtinai pasakyk tėvams, girdi? Tik štai šita čia. Slankioja visur apdujusi, užsižiopsojo, pavėlavo numirti. Dabar nenori kūno pamatyti.
– Nes kam to reikia? – paklausė anoji. – Negi tai man grąžins gyvybę?
– Palauksi? – motina norėjo būti tikra. – Aš tuoj grįšiu.
Berniukas linktelėjo galva, stipriau timptelėjo vežimėlį, nusišypsojo merginai, bet ji nusuko žvilgsnį. Sunku buvo įvertinti, kiek jai metų: amžiaus ji neatspindėjo, bruožai išplaukę, užsislėpę, oda baltutėlė, tarsi šarmu nuplauta. Tik smilkinyje matėsi apvali bordinė dėmė, lyg būtų nudeginta, bet gražiai sugiję; jo kraštuose tokias žymes vadino velnio mėsa.
– Kodėl taip duoną atvežei? – paklausė. – Aukštyn kojomis.
– Mano motina supakavo, – atsakė, bet pagalvojo: „O vis dėlto nieko nežino“. – Ta žaizda galvoje...
– Nuo vaikystės turiu, – greitai atsakė toji. – Tai nebuvo priežastis. – O paskui, tarsi norėdama pasitaisyti: – Nebuvo priežasties. Juk aš dar esu gyva.
– Tai gerai, – pasakė berniukas.
Abu nutilo.
– Tas tiltas, – pradėjo, ji iš karto pertraukė:
– Kam jis rūpi.
Sugirgždėjo varteliai: į kiemą įėjo vyriškis smėlio spalvos lininiu chalatu, ant jo viršaus užsimetęs sportinę striukę. Rankoje laikė sutrintą pirkinių maišelį.
– Dėl tualetinių, – tarė ypatingu tonu.
Jo balsas buvo spigus, nublizgintas ir leidžiantis suprasti, kad jam malonu kalbėti. Žvilgterėjo į merginą.
– Ar namuose yra kas nors gyvas?
– Motina tuojau sugrįš, – atsakė priešiškai nusiteikusi mergina ir nutilo. Po akimirkos pridūrė: – O tarp kitko: aš irgi esu gyva.
Vyras krustelėjo pečiais, pasidėjo maišelį: suskambėjo stiklas.
– Tu kas toks? – žiūrėdamas į vežimėlį paklausė berniuko.
– Duoną atvežiau.
– Duoną?
– Mes dabar užsakinėjam duoną iš šaldytuvo, – pasakė ant slenksčio stovinti motina. – Ta iš kepyklos jau ne mūsų gerklėms. Rudenį vyras, dabar dukra, galite patikėti?
– Kuriame šaldytuve?
– Viduje yra kūnas, – atsakė išsiblaškiusi moteris. – Dukra nenori pamatyti. Dar neidentifikavosi.
– Turbūt pats laikas, – pasakė vyras.
– Eik, eik,tik žvilgtelėk. Nebūk laukinė, – atsiliepė moteris.
– Dabar man nesinori, – atsakė mergina. – Gal vėliau.
– Tik kad man būtų tas kūnas, kurio reikia, – pasakė vyras. – Kad paskui neišaiškėtų, jog kitą turiu mazgoti. Man nuo skaičiaus nemoka.
Įėjo į vidų, paskui jį nušlepsėjo motina, paskui ją – berniukas.
– Tiesiai, tiesiai, – šūktelėjo moteris, priverdama koridoriaus duris. – Niekur nesutvarkyta, bet viskas taip greitai, greitai...
Kūnas gulėjo ant stalo didžiajame kambaryje. Buvo nuogas ir berniukas greitai nuleido akis; apie tai, kad buvo miręs, negalvojo, jo namuose iki šiol niekas nemirė – labiausiai jį gąsdino tas nuogumas. Trys stalo kojos buvo įdėtos į dubenis, viena – į vazoną; į indus pripilta vandens, kad būtų užkirstas kelias skruzdėlėms, kurios jau pradėjo rinktis kambaryje: ropinėjo juodos ant baltų grindų. Motina šiek tiek pasikėlusi sijoną mindžiojo jas metodiškai, be didelio užsidegimo.
– Prie saldumo traukia, – tarė.
Tualetininkas nusivilko striukę, priėjo arčiau. Akimirką apžiūrinėjo kūną be didelio susidomėjimo, paskui pasisuko veidu į motiną, tarė:
– Gal kokių trisdešimties.
– Dvidešimt aštuonerių, – atsakė ta budriai.
Dar arčiau priėjo, pakėlė mirusios voką, pastukseno du kartus per skruostą. Jam atsakė du pilki, apvalūs garsai: du iš pypkės išleisti dūmų ratiliukai. Klausėsi nustebęs.
– Viduje jau nieko nėra, – pagaliau pasakė, nusisuko, priėjo prie lango, atidarė jį ir valandėlę žiūrėjo, lygino.
Mergina vis dar stovėjo atsirėmusi į sieną, rūkė, pastebėjo tualetininko žvilgsnį, nusisuko.
– Ana, – patvirtino, uždarė langą ir ėmėsi darbo.
Šiek tiek apskuto kūną plaukelių augimo kryptimi.
– Ne tam, kad reikėtų, – iš karto paaiškino, – o todėl, kad man tiesiog patinka šis garsas.
Paskui išsitraukė auksinį peiliuką, perpjovė odą virš krūtinkaulio, atvėrė krūtinės ląstą ir pradėjo įsirėžęs raustis jos viduje: aiškiai pajuto dar užsilikusio šilto oro kuprą, svetimą auglį ant rožinio riebalų paviršiaus, dar lengvai pulsuojantį, bet jau be reikalo. (Suspaudė saujoje ir uždusino. „Prašom pasižiūrėti – tarė – kokia ta širdis maža“). Mazgojimui daug dėmesio neteikė, jam kur kas labiau patiko mėsinėti ir kartais įsijautęs visai užsimiršdavo: tada pjaustė kreivai, kaip papuola. Jeigu dar buvo kur nors užsilikusios gyvasties, pulsavimo, kraujo tėkmės iš kažkur į kažkur – išbaidydavo viską, iššluodavo (tokia anuomet buvo aštrių daiktų tvarka: skerdimas).
– Na, jau beveik baigiau, – pagaliau pasakė. – Dabar dar būtų gerai ledo.
– Ledo? – paklausė motina, atvėrė langą, pašaukė: – Ateik, ateik tas ponas jau baigė.
– Na, gal ją ledais, – atsakė anas, nusišluostė nosine prakaitą, perlenkė ją į keturias dalis. – Ilgiau laikysis. Neturit ledo namuose?
– Jau galima, – vėl šūktelėjo anoji, atsisuko į vyrą, valandėlę susimąstė. – Žinote, pone, turbūt yra. Šį tą surasime.
Žengė keletą žingsnių durų link ir vėl sustojo.
– Ilgai čia jis nestovės. Juk ateis svečių, negražu bus juos į virtuvę...
– Na, na, – atsakė jis, – žinoma. Tik šiek tiek ledo, kad iki laidotuvių išlaikytų.
Pasitraukė nuo kūno; apžiūrinėjo iš tolo rankomis į klubus įsirėmęs.
– Gerai išėjo, a ne? – kreipėsi į berniuką. – Ką pasakysi?
– Jai geriau.
– Kaklus, – pasakė tualetininkas, – ypač mėgstu. Jiems išskirtinis mano dėmesys. Jeigu pavyksta išlaikyti kaklą nepaliestą, skaityk laimėjom. Iš kaklo lengviausia atpažinti chaltūrą.
Priėjo prie kūno ir aiškino rodydamas.
– Daugiau ledo dabar neturiu, – pasakė motina ir pastatė ant stalo kibirą. – Turėčiau kaitinti vandenį, paskui atvėsinti, supjaustyti.
– Ir tiek užteks, – atsakė anas. – Juk tik į pilvą.
Vėl atvėrė krūtinės ląstą, ji su visais šonkauliai atsidarė kaip durelės. Prikišo ledo, iš savo maišelio išėmė butelį degtinės, įdėjo į vidų, uždarė.
– Tegul vėsta, vakarui bus kaip rasta.
Paskui susirinko įrankius, nusišluostė rankas į kelnes.
– Na, ar gerai atrodo? Visada yra galimybė padaryti labiau.
– Ar aš žinau... – atsakė motina. – Turbūt nereikia. Tokia man neblogai. Dabar geriau atrodo nei kai gyva buvo.
– O aprengti galima jau pagal savo skonį, – tarė ir atsisveikino linktelėdamas galva. – Rankos, – dar pridūrė, – nepaduodu.
– O tu, sūneli, – tarė motina mažyliui, – tu visą laiką čia? Jau pamiršau.
– Nėra kur skubėti, – atsakė berniukas.
– Nėra, nėra, a ne? – užkalbino tualetininkas. – Nereikia skubėti. Tokia graži diena, galima pasivaikščioti, galima į nuogą motrišką paspoksoti.
Ištiesė ranką berniuko link ir norėjo jį paglostyti, bet tas greitai atšoko į šalį.
Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė