Jurga TUMASONYTĖ

 

ERELIO AKIS

Vakar Agnė atsitiktinai užėjo į mūsų saloną „Erelio akis“. Paprašė, kad parduotume jai mėnesinius lęšius ir leistume išsiimti senuosius. „Labai graužia akis, nebegaliu kentėt“, – pasiguodė greta stovinčiai mano kolegei. Įleidome ją į kambarėlį, kuriame ji ramiai išsiėmė lęšius ir laukė, kol kolegė atneš naujus. „Minus keturi kairė ir minus penki su puse dešinė,“ – mandagiai pakartojo, paduodama man lęšius, kuriuos ką tik išsitraukė iš savo raustelėjusių akių. „Žlimbi“, – pajuokavau. Ji kažką sumurmėjo ir nudūrė akis į stalą. Supratau, kad manęs neatpažino.

Devintame dešimtmetyje mano tėvai gavo dviejų kambarių butą naujos statybos devynaukščiame, išdidžiai išsišovusiame šalia blokinių penkiaaukščių, smaluotais stogais. „Apsigyvenome gatvėje, pavadintoje tos Raselės, kuriai nupjovė kojas, vardu. Namas stovi ant kalno, jausmas, lyg gyventum dangoraižyje“, - rašė laiške draugei mano mama. Mamos geriausia draugė, su kuria ji kartu mokėsi slaugytojų mokykloje, gyveno Klaipėdoje. Tais laikais jos susirašinėdavo ilgutėliais laiškais, tarsi mėgindamos susiūti kombainu pervažiuotą ir nupjautą judviejų ryšį.

Tėvų buto, gauto po penkerių metų stovėjimo eilėje, važiavo žiūrėti giminaičiai ir draugai: visiems norėjosi pasigrožėti panoraminiu vaizdu pro langą, išgerti kavos lakuotu medžiu apkaltoje virtuvėje, pabarbenti kumščiu į tvirtą miegamojo sieną, apklijuotą smaragdiniais gėlių tapetais, aptarti būsimą vaikų kambarį, kuriame tuo laiku tėvai sandėliavo išdirbtus nutrijų kailius (juos augino mamos brolis), pagirti kaip naujas atrodančias vonios plyteles (senelių nusipirktas Varšuvoje ir saugotas jų namo rūsyje nuo 1971 metų) ir pastovėti erdviame balkone, ant kurio mama pakabino lovelį su krapais ir petražolėmis. Mamos tėvai, pardavę mėsinį jautuką, padovanojo jiems sunkų televizorių, ant kurio mama uždėjo tris kriaukles, kažkada ankstėliau pirktas Jaltoje. Iš tėvų povestuvinės kelionės paskui ir liko tik tie trys kiaukutai – nespalvotas nuotraukas, kurias vartydavau vaikystėje, mama po skyrybų sudegino virš dujinės viryklės. Fotopopierius susisuko į juodą tūtelę ir subyrėjo į peleninę, kurią prirūkiusi mama kasdien ištuštindavo ir nuplaudavo šaltu vandeniu.

Tais laikais kas savaitę per televizorių rodydavo hipnozės seansus, kuriuos vesdavo tuo metu Sovietų sąjungoje velniškai populiarus ekstrasensas, garsėjęs kaip nepagydomų ligų gydytojas ir stebukladarys.

Per vieną iš tų savaitinių seansų, hipnotizuotojas paliepė visiems, kurie nori gauti teigiama energetika praturtinto eleksyro, atsinešti prie ekrano vandens. Mama nuskubėjo į virtuvę pasigriebti virdulio, o tėvui liepė kuo greičiau bėgti į vonią atsinešti kibirą. Paskui savaitę prieš miegą ji gėrė pati ir girdė vyrą užkalbėtu vandeniu, tikėdama, kad jei nepagelbės, tai blogiau vis tiek nebus. Kai po daugelio metų tėvas papasakojo šią istoriją mums girdint (mama tuomet buvo neseniai atsipeikėjusi po insulto), sunkiai įsivaizdavau jį – racionalų politechnikos instituto darbuotoją, stebintį, kaip visuotinės televizinės hipnozės metu, ekstrasensas murma į mikrofoną užkalbėjimus, ir paskui klusniai geriantį užkalbėtąjį vandenį.

Žiemą, vandens hipnozės pagalba, mamos įsčiose pagaliau užsimezgiau aš, tapusi dar tvirtesniu pagrindu savo tėvams būti kartu laimėje ir nelaimėje. Tik sužinoję apie šeimos pagausėjimą, tėvai pradėjo ruoštis vaiko gimimui – pirmiausiai atkraustė kambarį ir atidavė mamos broliui nutrijų kailius. Tėvas gavo deficitinių tapetų su ramunėlėmis, seneliai iš mamos pusės nušvilpė iš fermos paršelį ir išrūkė kumpių, diedukai iš tėvo pusės pradėjo kaupti vaikiškas knygeles, mamos sesuo atidavė savo sūnaus lovelę, o brolio žmona padovanojo nėščiosios rūbų ir pientraukį. Mama metė rūkyti ir kasryt, prieš darbą kraujo laboratorijoje, gėrė šviežių morkų ir obuolių sultis.

Vieną rytą, nuėję į kiemą, tėvai pamatė, kad kažkas naktį nuo šeimos „Žigulio“ nusuko ratus. Šaltų nervų tėvas, kaip visuomet, melancholiškai atsiduso, o mama susinervino. „Sėskit, pavešiu“, – pasiūlė aštunto aukšto kaimynas, pasistatęs mašiną greta jų ir taip pat ruošęsis į darbą. Ponas Baravykas – tokia buvo mano geriausios draugės Agnės tėčio pavardė.

Mama nepasakojo, kada ir kaip jos susidraugavo su ponia Baravykienė. Galbūt laukdamos eilėje prie duonos: mama nervingai griežė dantimis ir svajojo, kaip nukerpa priešais stovinčiai moteriai kasą arba prilipdo snarglį prie stambių vyriškio, stovinčio priešais pečių. O tada kažkas iš priekinės eilės pamojo ir pakvietė ją atsistoti greta. Paskui mamą nusekė nepatenkintų pirkėjų žvilgsniai. „Ponai, supraskit, jai ilgai stovėti tokioj padėty nigalima“, – galėjo garsiai pasakyti ponia Baravykienė, būdama nėščia lygiai tą patį mėnesį kaip ir mama. Įsivaizduoju, kaip jos lankydavosi viena kitos namuose – viena gyveno penktame – kita devintame aukšte. Žiūrėdamos pro virtuvės langą matydavo kieme žaidžiančius vaikus, o pasisukę į vakarus grožėdavosi didinga miesto panorama su tolumoje matomais senamiesčio stogais. Jos kursuodavo į svečius, kildamos ir besileisdamos liftu, marmelado spalvos sienomis, kurias chuliganai jau buvo spėję apipaišyti lytiniais organais. Pensininkė iš šeštojo aukšto ryte ir vakare brūžindavo laiptinės grindis bambėdama dėl netvarkingų kaimynų, o jos vyras svirdinėdamas grįždavo iš parduotuvės, tinkliniame maišelyje nešdamas butelius. Ponia Baravykienė taip pat supažindino mamą su pirmo aukšto kaimyne, kurią, dėl ilgų juodų plaukų ir keistų rūbų kaimynai pravardžiavo Laume Ragana – kartais, už nedidelį atlygį, ji burdavo kaimynėms kortomis ir iš kavos tirščių. „Nors pas ją burtis iš kavos tirščių niapsimoka – išgeri, ir pati matai, kas tą dieną bus“, – sakydavo Baravykienė.

Ponia Baravykienė, , kurios mergautinė pavardė buvo Molokova Fiodorovna, atvažiavusi iš Rusijos gilumos – neužšąlančio uosto Šiaurėje, kuriame nuo seno gyveno vikingai, rusų pravardžiuoti murmanais. Gyvendama šeštus metus Pirbaltikoje Baravykienė tebekalbėjo su ryškiu slavišku akcentu. Mėgo puoštis ryškiais rūbais, šviesino ir garbanojo plaukus, storai (iš pradžių pabarsčiusi krakmolu) dažėsi blakstienas ir mėgo koketuoti. Atsikraustę į devynaukštį jie jau turėjo pusantrų metų dukrelę Eglę. Apskrito veiduko ir didelių akių mergaitė atrodė tarsi lėlė, kurią nuolat gyrė suaugusieji. Baravykienė didžiavosi, kad išdidinta Eglės nuotrauka puošė fotoateljė studiją Laisvės alėjoje. Mama buvo pažadėjusi sau, kad jeigu gimsiu negraži, niekuomet man apie tai ir nemeluos. O be grožio, žinoma, gyventi sunku, todėl ji toliau sekė ekstrasenso laidas, tikėdamasi užkalbėti savo būsimo kūdikio likimą teigiama energetika. Ponia Baravykienė, per televiziją prisiklausiusi patarimų, vengė violetinės spalvos, galėjusios pakenkti mažiems vaikams. Kildamos liftu, draugės nusimaudavo žiedus ir nesisegdavo auskarus, bijodamos įkalinti savo ir būsimų vaikų karmą tarpinėje būsenoje.

Šeštąjį nėštumo mėnesį visi kaip susitarė, pažiūrėję į mamos pilvo formą, tvirtino, kad gims berniukas. Ponia Baravykienė buvo tikra, jog gimdys mergaitę – būsimą marčią mano tėvams. Vieną rytą, kildama pas draugę rytinės kavos, rankoje gniauždama nusiimtus papuošalus, šalia negrabiai nupieštų vyriškų organų, mama pamatė kreivą užrašą: „Laisvę Lietuvai, okupantai, lauk!”

Po dviejų mėnesių mama penkias dienas kankinosi gimdykloje, niekaip nepasiruošdama gimdyti. Tą dieną, kai gimdymas pagaliau prasidėjo, į gimdyklą atvažiavo ir ponia Baravykienė.

Mes su Agne turbūt gulėjome tame pačiame naujagimių skyriuje – abi plikagalvės, rausvais, pienišką dešrelę primenančiais kūnais, išplėstomis, nieko nematančiomis akimis.

Panašiu metu, kai gimėme, Vilniuje, prie katedros vyko didžiulė žmonių procesija – baltai apsirengę kunigai, irdamiesi per žmonių minią nešė XVI a. gyvenusio šventojo palaikus atgal į kriptą. Mus pakrikštijo gegužę, kai medžiai stovėjo pasipuošę tarsi nekaltos nuotakos ir mieste tvenkėsi aitrus žydinčių alyvų kvapas. Tėvas prisimena, kad man patiko, kaip kunigas pylė ant galvos krikšto vandenį – pakrikštyta užmigau saldžiu miegu.

Po krikštynų mamos brolio sode vyko šventė: suaugusieji paguldė pakrikštytus kūdikius verandoje, o patys sėdosi prie vaišių ir gėrimų stalo, valgyti prifarširuotų brolienės lydekų, baltos mišrainės, užbaltintos deficitiniu majonezu ir riebaus torto, kurio nevalgė nei mama, nei ponia Baravikienė, nes laikėsi obuolių acto dietos. Baravykas nusigėrė ir, nukritęs ant kanapos, pro miegus niurnėjo, ponia Baravykienė flirtavo su mamos broliu, kol brolienė trenkė savo vyrui antausį ir pakilo nuo stalo. Mama, kaip visuomet, susipyko su tėvu ir nutarė važiuoti namo.

Pirmaisiais metais sukėliau tėvų gyvenime sumaištį – rėkdavau dieną ir naktį ir nemokėdavau būti viena. Tuo metu šalyje vyko revoliucija, tėvas pasakojo, kad dėl manęs negalėjo važiuoti prie televizijos bokšto, nes susirgau plačių uždegimu, išgirdusi tėvo teisinimąsi mama mėgdavo pridurti: „Galėjai važiuoti, būtume susitvarkę ir be tavęs.“ Paskui kiekvienais metais piešdavome tuos tankus ir spalvindavome juos importiniais flomasteriais.

„Iš kur ją pažįsti?“ – paklausė smalsioji kolegė, kai Agnė išėjo pro duris. ­ – Realybėj neatrodo tokia jau graži. Matos, kad ant mordos kilogramas špakliaus sukrautas“, – konstatavo. Tarstelėjau, kad anksčiau buvome draugės. „Jūs? Kodėl niekad nepasakojai?“, – nepatikėjo. O ką čia pasakosi – draugavome iki paauglystės, tada baigėme mokyklą, aš likau Kaune, ji išvyko paskui savo krepšininką į Štatus. Mūsų tėvai nebebendravo. Buvome susitikę kažkada, prieš ketverius ar penkerius metus, per Eglės laidotuves. Tada pasakojo, kad sugrįš į Lietuvą ir atidarys sostinėj manekenių mokyklą. Taip ir neatidarė – išsiskyrė su krepšininku ir ištekėjo už seno kaip pasaulis verslininko. O paskui jis ją sumušė. „Ir sudegino visus baldus“, – pridėjo smalsioji kolegė, kuri mėgo skaityti geltonąją spaudą. Linktelėjau galva ir nuėjau į sandėlį atsinešti naują kasos juostelę.