Aistė KISARAUSKAITĖ

 

VIENO KARVELIO ISTORIJA

Įsigijau Ernest Hemingway “Šventė, kuri visada su tavimi” senąjį leidimą, skaitytą paauglystėje. Įnikau su baime, rizikuodama sutrupinti nuo anų laikų likusį jaukiai sentimentalų prisiminimą, bet Hemingway pasirodė beveik toks pats geras, nepablukęs, kaip kartais atrodo paauglystės meilės, tik šioje knygoje neradau vieno skyriaus, kurį ryškiai pamenu. Numušto karvelio ir negalėčiau sugalvoti – man jo būtų per daug gaila, o po to sekęs Ernest Hemingway veiksmas buvo vienas tų, apie kurį vis pagalvodavau daugelį metų, todėl šis tekstas tikrai nėra mano fantazijos darbeliai, todėl nutariau rekonstruoti dingusį skyrių. Tiesa, Paryžių teko piešti pagal mano pačios patirtis, nes daugumą smulkmenų iš tikrojo Hemingway apsakymo nutrynė laikas, išskyrus šaltį, tačiau manau, kad meilei ar išsiskyrimui laikmetis tėra tik dekoracija. Tad labai prašau būti atlaidiems kukliam scenografui.

Gruodžio pradžia. Paryžius vis taikosi prisiglaust savo apsunkusiais lapais, dar nesutrešusius, standžius platanų kotelius lyg kaulus traiškome ant geltono smiltainio šaligatvio artėjant link Notre Dame. Vėjas pridraskė spygliuotų, jų sėklų pripildytų rutuliukų, lyg minų. Stumiu lengvą sportinį vežimėlį, kurio vis dar prireikia, nes Mažosios kojytės įveikia tik nedidelius atstumus. Niurna ji dabar savo pietų miegą po minkštu vilnoniu pledu, po apsauginio plastiko skafandru, o aš stumiu vežimėlį lyg valandas, iš tiesų jas stumiu, negalėdamas atitraukti rankų. Storasis juodaodis, saugantis visų klašarų, sugulančių nakčiai po Cité des Arts kolonada, turtą žvelgia į tolį pavargusio jūreivio veidu, lyg plauktų Sena. Toji kaip visada – rami, solidi Paryžiaus, ne bet kokio miesto upė, kuriai nėra ko pliaukšti, putoti, ji ir taip pripažinta, mylima, todėl beveik galiu girdėti prijaukintos galios kvėpavimą. Kaip Mažosios. Dar nėra bukinistų, žalios medinės dėžės apsikabinę su lapais. Pietūs, vėjas, ruduo. Alkis, vėjas, lietus.

Perėjus Louis Philippe tiltą, tokį visai paprastą, jokių kaltų turėklų ar žibintų, statulų ar drakonų galvų, tik apačioje plaukiantys krovinių laivai. “Turbūt baržos”, sakau mažajai, o ji vis klausia. Artėjant prie Notre Dame visad pasiveja aštrus šlapias skersvėjis, taikliu mažu tornado įsuka ir plėšia iš rankų lietsargį, kurio neturiu. Tad plėšia ne man. Tiesiog čia jo medžioklės vieta. Tyko prie turistams skirtos parduotuvės reklamos, gal po markizėmis ar tiesiog už kampo, pasiveja, užgriūva profesionaliai, atidirbęs techniką trenkti gėla lyg delnu per veidą, plaštakas, kaulus. Niekas nespėja patraukti rankų, net jei nelaiko skėčio. Mažoji visą rytą suposi karuselėje prie Saint-Paul metro, bėgiojo kavinėje priešais – staliukai vis dar lauke, po tentu, šildomu tais keistais žibintais.

- Tėti, žiūrėk, - šūkavo, paknopstomis, skersomis, gulomis ir sukėlus vieną koją ant stalo piešdama akmenines chimeras, - šita su penkiais sparnais!

O aš rašiau, apsimečiau, kad rašau ilgus troškius sakinius, sakyčiau prisodrintus skrudinamų kavos pupelių garų, senyvų damų, susitikusių rytinei šampano taurei, paskalų, sakyčiau, prisodrintus cigarečių dūmų ir sms, bet rūkyti Europos sąjungoj uždrausta, damos nieko nekaltos, čia tavo sms, čia mano sakiniai patys nutrūksta, užtrokšta. Trokšta. Tavęs. Šilto kambario, sriubos su tomis keistomis daržovėmis iš Tailandiečių parduotuvės. Gal pipirais? Bet aš dar neisiu namo. Kambarys nešildomas, tada sėdėčiau, sėdėtume visi trys po anklode, šalia nepajudinamo nuo senatvės tepalinio radiatoriaus, aš glostyčiau tavo klubą, o gal ir daugiau. Ant jo po Mažosios liko keli siauri brūkšneliai - strijos, man patinka liesti tavo odos ornamentą. Ir tikrai jau nieko nebeparašyčiau.

Paryžius mums per brangus, mieloji, aš galiu sau leisti tik kavą, plius la crepe su nutela ir pieno puodelį mažajai, euras už pieną! Ji geria taip išdidžiai lyg senyvos damos šampaną ryte, “viskas mums dar prieš akis” sako jos visos ir joms prieš akis. Pribaigiau savo mažytį espreso, ne ką parašiau ir štai einame po Notre Dame chimeromis. Be reikalo jos tapo kliše, man vis dar patinka tos senos bobos, išžiojusios sustingusias gerkles, rėkia be garso, kaip mano kaimynė lenkė. Juokingi seni urlaganai su drakonų sparnais spjaudo lietų ant žemės lyg siemkes, vemia po vakarykščių tūsų, merkia akį, stebi mus, ištiesę tiranozaurų kaklus, bet niekad neskambina, nerašo sms. Nes aš dar neisu namo vakarieniauti. Rytoj pietauti neisiu.

Nužydėjusių gėlių vazonai, vaikų žaidimo aikštelė, paskutinės rožės, prisiglaudusios prie pajuodusio Notre Dame mūro. Joms nė kiek negėda savo kreivokų žiedų, nes gruodis - lyg pokaris, tad žydi narsiai, kreivai, išdidžiai. Aš irgi einu kreivai. Su odinėmis pirštinėmis stingsta rankos, nors jų neturiu – liko su tavimi. Po anklode rankos liko. Šaltis smelkiasi per batų padus net namie, kai lipu iš lovos ir tipenu nudilusiomis mansardos grindimis ir laiptinės koridoriumi į dušą, tą amžinu pelėsiu aptekusį dušą beveik spintoje, slypintį už baltų aliejiniais nutepliotų durelių virtuvėje. Man vis dar gėda, kai žiūri į mano pėdas su iššokusiais nykščių kauliukais, pėdas, pasuktas į vidų, aš droviuosi savo didelio, per stambaus Paryžiui kūno. Butai, mansardos, kur norint patekt į virtuvę, turi išeiti į šalčiu alsuojančią laiptinę, šlepetės iškart suledėja, per jas kala tikrasis gruodis, bet negi eisi į virtuvę su batais, o ji - taip pat ne didesnė už spintą. Aš ten netelpu, taip pat vos įsispraudžiu į dušą, numetu daugybę smulkių, kartais net stambesnius daiktus - keptuvę, jaučiu kaip tu krūpteli, net per mažosios dainas išgirsti, kaip krinta stiklinis puodelis. Nedūžta – medinės, tarpais išlūžę grindys ir ant viršaus linoleumas saugo nuo smūgio, puodelis tik rieda. Aš per didelis net pasilenkt, atrodo, kad užpakaliu išstumsiu sieną, bet ji atsilaiko, puodelis vėl grįžta į savo virtuvę-ir-dušą. Skutuosi, kol tu aprengi mažąją. Aš gėdinuosi savo nudyžto bliuzono, bet kas neperka naujų drabužių, turi tą buržuazinę teisę įsigyti paveikslų. Iš pradedančiųjų, ieškoti būsimybių, užuosti tolimą ateities šlovę. Pačių geriausių paveikslų, nes jiems viskas dar prieš akis. Blusų turgūs taip pat mus apgaubia nuotykiu troškuliu, Praeitą savaitę radau auskarus – dvi mažytės kamėjos, du eurai. Išsitraukiau akinius, dar iš arti apžiūrėjau. Na, tikrai kamėjos. Du eurai. Bet tau neatidaviau vakar. O šiandien ryte aš skutausi, krito puodelis. Neatidaviau. Atiduosiu vėliau, kaip nors lyg atsainiai, tarytum sakyčiau, kad čia šiaip, visai nereikšminga. Ji šiandien eina į susitikimą galerijoje.

- Pats pabūsiu su mažąja, - sakau, nes galiu geriau pasirūpint, nei tiranozaurė lenkė.

- Grįšk vakarieniauti! Monmartre nupirkau kalafiorą, didelį lyg to gyvenančio priešais sikho tiurbanas, - šauki man per viešą koridorių, bet aš tikrai negrįšiu, nors kalafioras tešloje man kvepia pro visą Paryžiaus smiltainį, pro Monmartro juodaodžių turgus, jų kirpyklas su įvairiaspalviais perukais lange, spraginamus kukurūzus, virš čia pat pilamų srutų upelio.

- Palik mažajai, o papietausim mes kur nors mieste, - sakau, nes man reikia rašyti. Todėl stengiuosi išlaikyti atstumą. Mažoji paaugo ir tu vėl pradedi fotografuoti. Tyrinėji sodus - Jardin de la Nouvelle, pasislėpusį už keistos lyg daug kartų sumažintos Amerikos prezidentų skulptūros, beveik bareljefo. Ten upelyje žydi pavėpęs irisas ir plaukioja raudonos žuvys. Tiltelis, vanduo, lietus. Smulkūs rudi lapai.

- Lyg kailis, - pasakoji, - ir gruodį pražydę nežinomo vardo krūmai.

Arba Jardin Saint-Gilles Grand Veneur rožių sodas:

- Šis skirtas Pauline Roland, rašiusiai į pirmąjį Paryžiaus femeninstinį laikraštį.

- Ir aš privalau rašyti, - nejučia rikteliu be garso, kaip tos senos chimeros, išžiojusios sustingusias gerkles. dar neatitraukdamas akių nuo kiek pavytusių rožių, kurias tu fotografuosi. Ruduo neatitraukia akių nuo tavęs, pasilenkusios, kai jas bandai sutalpinti į kadrą. Mažoji paaugo ir mes turime daugiau galimybių vyno taurei kur nors Marais kvartale, bet aš negaliu sau to leisti. Man reikia rašyti.

- Galėtum eiti kartu, - sakai gailiai, - galerijoje - David Lynch fotografija!

- Turiu kitų planų, - murmėjau sukaupęs visą savo abejingumą, kurio tėra ta sauja, pridengianti mano alkaną žvilgsnį. Nes niekas taip ir nepasikeitė su mažosios gimimu, su jos pirmaisiais ir antraisiais metais – aš vis dar trokštu tavęs. Tad kuo greičiau iškeliauju, dardam, sukamės laiptais žemyn, ilgai, nuobodulys visad spėja mane pasivyti, kol nulipu. Kol užlipu.

- Ne, aš rytoj nevažiuosiu su tavim į Maison Rouge, - sakiau, - nebent netyčia būčiau netoliese, bet tikimybė maža. Neisiu apžiūrėti Didžiosios Paryžiaus mečetės sodo, sakiau anksčiau. Na ir kas, kad su vyru įleistų, o vieną – vargu.

- Susitvarkysi pati, aš tavimi neabejoju.

Tik mokausi nesutikti. Niekada neišduosiu, kaip ilgiuosi tos sujauktos patalynės, nuklojančios tau petį, pusę krūties, atidengiančios mano troškulį. Mano negalėjimą būnant su tavimi rašyti.

Aš mokausi nudardėti laiptais, nepriklausyti, kad nepasivytum manęs kaip tas profesionalas vėjas ir netrenktum jausmų gėla per rankas. Nudardėti ramiai, neliūdėdamas, kad tavo pablukę lino spalvos plaukai, nugaros slanksteliai, matomi pro įdegusią odą, tavo kiek nuvargęs žvilgsnis lieka čia. Aš užsiimu tik savo nusileidimu ir po to net vėl ką nors parašau. Tai, kas man pačiam patinka. Prieš porą dienų iš The Dial žurnalo gavau honorarą.

Bet šiandien taip šalta, lyg šalia Notre Dame tykojęs vėjas siurbdamas turistų kūnų šilumą būtų įgavęs vis daugiau galių. Jis kala per rankas, veidą, kepenis. Nebegaliu, noriu trenkti atgal, tai aš visuomet laimiu šį žaidimą. Jis nespėtų atitraukti rankų. Mažoji, net užklota vilnoniu pledu, jau muistosi, niurzgia, jos rankytės sustirę o nunešioti batukai persmelkti šalčio.

- Aš mokausi trenkti atgal, - sakau sau.

Tik karveliai, sotūs tingūs Paryžiaus karveliai ūbauja, nepaisydami literatūros principų ieškoti sinonimų, nepaisydami mano noro rašyti, ir tavęs, mieloji. Tau taip patinka jų žemas balsas, sakai, kad jie - tikrieji nuobodulio estetikos adeptai - pilki tonai ir amžinas ilgesys už kadro. Ir vėl tu sugebi įlįsti į mano mintis, vėl primeni troškulį, kurio aš mokausi atsikratyti! Tu sėdi mūsų mansardoje, o tavo kaklo slanksteliai negali turėti jausmų, nei klubas, nei liesos įdegę blauzdos, siūbuojančios pagal man nežinomą ritmą, lyg girdėtum tolimą karvelių ūbavimą.

- Užpiso su tuo žemu dažniu! - sakau sau. - Pyderai! ir dar daug ką sakau karveliams, lyg kąsčiau nežinomai lemčiai, lyg galėčiau vožti jai atgal, išplėšti gabalą savo būsimų tekstų iš jos suvytusios nuo amžino gyvenimo gerklės, bet apsakymai tik virsta tavo, mieloji, žolėmis, kur ūbauja gražiojo nuobodulio karveliai.

- Atsikniskit, aš turiu dirbti! Štai užsuksiu į Šekspyro ir kompanijos knygyną, - dar raminu save, - ten šeimininkė, lyg ta Dievo Motina, lyg Dame mums leidžia pasiskolinti knygų.

Nepagalvojau – ji paklausia, kaip tu gyveni, mieloji, ir aš atsakau, kad vėl tyrinėji sodus, kad fotografuoji žoles, susiraizgiusias tavo apatinių mezginiais.

- Aš neisiu namo vakarieniaut, - sviedžiu šeimininkei į veidą, sviedžiu ne per stipriai, nes rašytojams juk reikia knygų.

Nenoriu, nenoriu nieko trokšti, nieko ilgėtis, be garso rėkti sau ilgais chimerų pilnais sakiniais!

O per mažosios rankas šaltis tranko visu žiaurumu, nepaisydamas juvenalinės teisės. Ji kniurkia ir tuoj būsiu priverstas eiti namo. Esu priverstas. Nebaigęs, neįpusėjęs apsakymo, ir viskas man stringa, mieloji, stringa, lyg žodžius būtų apšikęs abejingasis tavo karvelis. Viskas apšikta mano troškuliu, mieloji. Priešais ant nudraskytų lapų stebėdamas vėjo kautynių likučius, ant smiltainio, amžinesnio net už literatūrines klišes, tupi ūbaujantis paukštis. Abejingas. Sotus. Ir nesitraukia net visai vežimėliui priartėjus. Mes nesiskaitom! Jam mūsų nėra! Supratau.

Kišenėje užčiuopiau tą “tėti žiūrėk, koks gražus akmuo, parneškim mamai”. Aš sugniaužiau tą akmenį. Aš sviedžiu! Ir pataikau! Jis nespėja pasitraukti. Karvelis kažkaip bukai išskečia sparnus, sudreba ir mikliai nugaišta. Beveik iš karto.

- Jie niekad nespėja patraukti rankų! - sakau sau laimėtojo balsu, išlaikydamas reikiamą pauzę.

Paukštis dar šiltas. Staiga suprantu, kas sušildys Mažąją!

- Tšš, nepabaidyk, karvelis miega ... , -- murmu dėdamas minkštą šiltą plunksnų gniužulą šalia kniurkiančiosios. Ji nusišypsojo, pirščiukai panyra į plunksnas, o Mažoji - vėl į savo saldaininį miegą, pilną jaukių chimerų su penkiais sparnais.

Vis dar suku ratus atgal, krantine, pro atidarinėjančius savo dėžes bukinistus. Vis mintyse bandau sutvarkyti apsakymą. Paryžius tarsi taip pat glaustosi pabrinkusiais lapais, snaudžia baržom aplipusi Sena ir aš pagaliau sugalvoju, ką rytoj parašysiu. Viskas prasideda taip nepastebimai, kaip tas tykantis skersvėjis už kampo. Viskas prasideda nuo karvelio. Po to ateina knygos, dideli honorarai ir mes galėtume sau leisti pietauti mieste. Turtingųjų žvalgai pasirodo gerokai vėliau, kaip ir žmonos draugė, su kuria viskas pasibaigia. O man vis atrodo, kad būti su ja, reiškia tik šiek tiek atsitraukti nuo tavęs, mieloji. Žinoma, kad galėčiau rašyti.

Tą dieną, kai tau papasakoju apie karvelį, pirmą kartą nebespėjau atitraukti rankų. Tada tu išmokai trenkti pirma - išmokai manęs nebelaukti.