Birutė JONUŠKAITĖ

 

Nemylima

ar

Ne, mylima

 

Tėvui staiga mirus nuo infarkto, jaunylė dukra paklausė motinos:

– Ir vėl verki? Ko daugiau buvo tavo gyvenime: ašarų ar laimės?

– Ašarų. Bet tu neįsivaizduoji, kaip jis grojo!

Iš Vivaldžio roką? Kodėl ne. Iš Mocarto, Bacho? Žinoma!

Prietrankos. Ne,virtuozai. Ypač tas su violončele.

Jis groja užsimerkęs. Trumpas pertraukėles tarp akordų ir kūrinių praleidžia galvą nunarinęs virš stygų, nuolatos mušdamas ritmą koja, ne akimirkai negalintis (nenorintis?) sugrįžti į realų pasaulį. Kiti persimeta tarpusavyje žodeliu, pasižvalgo, mirkteli vienai kitai merginai, tik Jis vienas visada transo pagautas, visada stipriai tarp kojų suspaudęs skaisčiu raudoniu blizgančią Violą da Gamba. Užsimerkęs braukia stryku per stygas ir šypsosi arba užverčia galvą aukštyn, arba prasižioja tarsi nuo staigiai ištikusio, bet palaimą teikiančio, skausmo. Jo lūpos kruta lyg dainuotų, lyg melstųsi, kartais pro jas net dantys suboluoja.

Jis, žinoma, nieko nenutuokia apie savo grimasas. Jam visiškai nerūpi, kokį Jį mato žiūrovai.

Kartais atsistoja ir, apžergęs instrumentą, trypia apie jį puslankiu, pasilenkia virš stygų vos ne nosimi jas liesdamas, krato galvą kaip pamišėlis, plaukai plaikstosi į visas puses, aukštyn, žemyn – atrodo, šoka kažkokį ritualinį meilės šokį, kuris veda ne tik Violą iš proto.

Tada Ji mato tarp plaukų ir marškinių apykaklės šviečiantį rausvą sprando ruoželį. Jis braukia stryku per stygas, o Ji tuo pačiu ritmu savo nematoma ranka vedžioja per tą ruoželį – švelniai švelniai – tik vienu piršteliu. Jaučia – sutrukdyti Jam – grojančiam – būtų šventvagiška, bet Jis turi jausti, kad Ji šalia. Bent to Ji geidžia visa širdimi.

Būna, pasideda violončelę ant kelių kaip gitarą ir pradeda pirštais virpinti stygas. Tai ypatingos Jo solo partijos. Viola alpsta Jo kutenama, gnaiboma, barbenama. Žiūrovai ploja, trypia iš pasitenkinimo, o Jai kvapą užima vidinis karštis – tarytum ne prie stiprintuvo violončelė būtų prijungta, o prie Jos širdies – nepajėgia suvokti, ar tirpsta iš malonumo, lyg pati gulėtų Jam ant kelių, ar per kraštus, it koks verdantis vanduo, liejasi žvėriškas pavydas: Viola ir Jis – kur kas daugiau nei pizzicato – čia vyksta tik judviejų jaučiamas, tik Jos, tarsi pro rakto skylutę regimas, aistringas meilės išpažinimas. Ir Ją užlieja gėdingas raudonis.

       Jis atsimerkia tik po visų bisų, kai publika pradeda skirstytis. Bet žiūri nieko nematydamas, lyg koncertas būtų ką tik pasibaigęs negyvenamoje saloje. Ir kaip dabar reikės joje gyventi?

Ji užmiega tą žvilgsnį regėdama ir nubunda su juo – it su kokiais lęšiukais, kurių niekada neįmanoma išsiimti.

Šios vaikinų grupės visiems reikėjo. Jie buvo „ant bangos“.

Ji nepraleido nė vieno jų koncerto. Važinėjo kaip koks šešėlis iš paskos iš miesto į miestą, iš miestelio į miestelį. Ir buvo labai laiminga: kai Viola nutildavo, Jo glėbys keletą nakties valandų priklausydavo tik Jai. Taip, kol abu baigė Muzikos akademiją.

Tada Jam atsirado dar daugiau galimybių – kvietė orkestrai, kvietė kitos grupės.

Ji, supratusi, kad greitai negalės Jo visur lydėti, pasiūlė: susituokim.

Ak, kaip Jis grojo!

Grojo namuose! Tik Jai!

Nuojautą – kad gali būti ir kitaip, vis dažniau uždusindavo kaip jos tėvas nelauktus kačiukus: vos užgimusius į maišelį ir – po žemėm. Net cyptelt nesuspėdavo. Bet moters nuojauta – ne kačiukai. Ji ir iš po žemių išlenda.

Ji liovėsi koncertus lankyti – reikėjo čiūčiuoti pirmagimį.

Kartais su sūneliu klausydavosi tėvelio Violos. Bet retokai.

Dar rečiau su antru, su dukryte – tik per pirmą jos gimtadienį.

Juk Jam nuolatos repeticijos ir koncertai. Nepyk, mažute.

Jo žvilgsnis – kaip buvo, taip ir liko liūdnas. Tik vis labiau drumzlinas.

Gal nuo kelionių, nuo vaišių. Gal nuo pramiegotų dienų negyvenamoje saloje.

Nes Jis gyveno tik grodamas. Jo naktys ilgėjo – dažniausiai parsirasdavo tik paryčiais.

Jos akys bluko metai po metų.

Nuo darbų, nuo vaikų ligų, nuo skersvėjų piniginėje.

Nuo ašarų.

Naktys trumpėjo – Ji lakstė per du darbus.

Sugrįžusi į namus Viola da Gamba tylėjo sandariai uždaryta juodame dėkle, jo kišenėje miegojo strykas.

Neliko nė vienos melodijos.

Retkarčiais tik viena kita, kažkur nugirsta nata, skaudžiai perverdavo Jos ausį.

O gal atmintį.

Tą rytą Ji kasė lysves. Iki pusryčių, kol vaikai susikels, dar spės pasėti ridikėlių, salotų, juk jiems reikia ekologiškų daržovių...

O tos žemės kietumas! Ne tik nugarą, bet ir delnus plikina skausmas.

– Vargeli mano, dar saulė nepakilus, o tu jau darže?! – Jis išlipo iš automobilio: koncertinis švarkas ant rankos, marškiniai prasegti iki diržo, atsirišęs kaklaraištis plaikstos ant plikos krūtinės, blyksteli lakuoti batai... – Palauk, mažute, aš tuojau, tuojau tau padėsiu, tik tu palauk...

Apėjo automobilį, atsidaręs priekines dureles, atsargiai, tarsi neįgalią keleivę, švelniai iškėlė savo Violą, nusinešė į namą.

Ji nusibraukė atgalia ranka prakaitą. O gal ašarą.

Ir su dar didesniu įniršiu puolė molingą dirvą. Kasė, pureno, bėrė sėklas.

Jis išsinešė iš namo taburetę. Pasistatė ant takelio prie žemės lopinėlio, kurį Ji vadino daržu.

Atsisėdo, įsmeigė į žemę Violos kojelę, suderino, valandėlei priglaudė veidą prie jos kaklo, lyg atsiprašydamas, lyg guosdamasis, paskui ėmė griežti.

Ji pirmiau pamatė nei išgirdo: virpt, virpt,virpt – sujudėjo dirvoje grumsteliai ir ėmė strikinėti tarytum lietaus lašeliai atšokę nuo lygaus vandens paviršiaus – vis aukščiau ir aukščiau, lyg kas juos iš apačios nematomais plaktukėliais būtų šokdinęs pagal žemės gelmėse skambantį galingą ritmą.

Atsisuko.

Iš visų pašalių kilo ir lėkė Jo link seniai išbarstytos natos.

Jos susiplakė į vieną tirštą spiečių ir suko ratą virš Jo galvos.

O Jis grojo. Užsimerkęs, galvą pakėlęs aukštyn, ryto saulės nušviestu veidu.

Jo strykas griežė ne per stygas, – kanifolija sutepti ašutai braukė Jai per paširdžius, kibo prie odos, palikdami degančius dryžius, smigo vis giliau ir giliau, kol net skausmo pliūpsnis pasiekė smegenis: Užmušiu, tave, gyvate! Užmušiu!

Ji pripuolė prie vyro, sugriebė Violą už kaklo, išplėšė iš rankų, ir užsimojusi iš visų jėgų trenkė į kietą tako molį, į daržo pakraštyje supiltų akmenų krūvelę. Vėl ir vėl. Sklido duslūs, gūdūs, niekada negirdėti garsai, tiško ir lakstė į visas šalis juodmedžio atplaišos, žemės grumstai ir akmenėliai, bet Ji nieko negirdėjo ir nieko nematė.

Paskui išsekusi atsitiesė: spengianti tyla ir... ant namo laiptų visi trys vaikai: basi, su naktiniais marškiniais, nuo vyriausio iki jauniausios.

Tokia tyla būna kai gyvenimas prasideda, o gal ... kai baigiasi?