Vytautas VARANIUS

AKTINIDIJA /ARBA SALDAINIŲ NAMELIS

                 Visur buvo pilna jos plaukų. Kriauklėje, vonioje, lovoj. Jų buvo pilna visur. Anksčiau to nepastebėdavau. Turbūt tada plaukai neslinko. Dabar ji verkia, sako, kad plaukai dar niekad nebuvo tokie silpni. O man jie atrodo sveiki, sakau, kad gražūs.

                 Kai ji verkdavo, parnešdavau jai lauktuvių. Parnešdavau ir kai pykdavo. Nusinešdavo tas lauktuves į savo tylą ir laukdavo, kol praeis, vis kažko laukdavo.

                 – Paleisk mane, – ištaria ir apsisukusi nueina prie lango, pro kurį matosi upė ir pilkas miestas.

                 Paleidžiu.

                 Mažas inkilėlis aštuntame aukšte ištuštėja. Iki pat balkono stiepiasi beržas – jo nugeltusius lapus gainioja vėjas, neša tolyn į vaikų žaidimimų aikštelę, į upę.

                 Prisimenu aktinidiją, lipančią siena šalia virtuvės lango vaikystėje. Pro langą žiūri mažas berniukas ir laukia, kol iš miesto parvažiuos tėvas. Galbūt ką parveš.

                

*

                 Motina nusikirpo plaukus. Jie nebesikalba. Tėvas sėdi prie stalo įbedęs tuščias akis į lėkštę. Berniukas nekenčia šitos tylos, jam norisi prakalbinti, pasakyti ar padaryti ką nors juokingo, ką nors, kas priverstų juodu prabilti. Jeigu visi sėdėtų ne čia, o prie tvenkinio, įsuptų katiną ir įmestų į vandenį.

                 Motina nenuleidžia nuo tėvo akių, ji suskaičiavo visus jo kąsnius, pati nevalgė.

                 Paskui ji išeina į sodą genėti aktinidijos, kad ši netemdytų lango, prie kurio ji ir berniukas yra pratę sėdėti.

*

                 Vis dar skamba ta tyla prieš jai išeinant.

                 – Galvojau pastatyt tau saldainių namelį, – tariu žiūrėdamas į kitapus upėje stovinčių daugiabučių langus.

                 – Juokdarys tu, Linai, – išgirstu jos balsą už nugaros.

                 – Sienos turėjo būt iš spalvotų rūgščių juostelių, o langai iš mėlyno dangaus spalvos guminukų.

                 – Tu pažiūrėk į mane. Pažiūrėk į mano plaukus.

                 – Man gražūs tavo plaukai. Tai kokio norėtum šviestuvo miegamajame? Gal tiktų didelė guminio meškučio galva? Stebėtų tave miegančią, saugotų sapnus, primintų mane.

                 Ji vėl pravirko. Gal kad nežiūriu. Šįkart saldumynų neparnešiu – jau vėlus vakaras, parduotuvės nedirba. O ir šiaip – nieko skanaus neberasčiau. Viskas išragauta.

                 Norėčiau susikimšti į burną dešimt jos mėgstamiausių žalių „Center Shock“ gumų, kad išdegintų liežuvį. Nekenčiu savęs, kai ji verkia.

*

                 Ryte surinkęs plaukus pro mėlynų guminukų langus pažvelgiu į mėlyną upę – prie jos į mėlyną žaidimų aikštelę atėjo pažaisti mėlyni vaikai, mėlyni šunys pakrante vedžioja mėlynus žmones, pravažiuoja mėlynas dviratis, mėlynas vėjas gainioja mėlynus beržo lapus.

                 Vėl prisimenu tą berniuką. Jis vis dar laukia. Negenima aktinidija pamažu užtemdo langą ir berniuko veidas išnyksta tarp žaliai rožinių lapų taip ir nesulaukęs lauktuvių.