Agnė ŽAGRAKALYTĖ

MARILĖ

Iki šiol nė negalvodavo, nebuvo kada, bet, kiek laiko ji jau neskambino motinai? Antklodė jai dovanų su visomis valstybių narių vėliavomis, pirkta Nato kalėdinėje mugėje, guli taip ir nedovanota gal net, o Viešpatie, užpraeitų Kalėdų? O štai ir vėl – pavasaris.

Jai sako: laikas pradėti iš naujo. Jai sako: reikia viską pradėti iš naujo. Iš naujo, be Žoržo, kaip? Ji net nežino, ar benori skraidyti.

Kavos, kavos: dabar ji negali miegoti, užmigti, kavos.

Ji negali kavos. Kava ir stingdantis šaltis tarp debesų: ne pats geriausias kokteilis netalpiai moterės pūslei.

Tad Marilė darkart smarkiai įsikanda į lūpą.

Šveicarija. Marilė klausosi vėjo, kaip jo daina pakinta, tarp uolų įsiskriejus, kalnuos jos diena pakabinta aukštai, ir staiga – tamsa it dangtis, kruvina saulės lėkštė, auksinis skydas, ak, perlų baltumo saulėlydis tvyksteli ir perskrodžia tirštai mėlyną tamsą žalio žaibo siūlė.

Marilė sėdi įsitempusi, akim iš nuostabos išplėstom. Hei, žalia spindulio siūlė atidalija dangų, žalia strėlė Marilę nuo žemės atidalija, kybo Marilė graži.

Vakaro to spindulys bus kiek Marilės akis nudažęs – mėlyna, juoda, - blykst: žalia.

Žaliasis spindulys, Marile, matei žaliąjį spindulį: meteorologinis reiškinys, Žoržas sakydavo, kad tai pamatyti gali tik tyraširdžiai.

Žoržas: galėjo būt paukštis, vėjas, aitvaras, vėjo pilna rankovė.

Žoržas, teks skristi virš slėnių, kur jį nukovė.

Sakalas paukštis, aitvaras, vėjo gyvatė.

Niekas Marilės verkiant nematė.

Žoržo kabinete geriausiai jausdavosi sėdėdama ant kvapniai išvaškuotų grindų, o dar geriau – išsitiesusi ant raibuliuojančio Asfahano kilimo. Palube sklęsdavo šimtai, rodės, tūkstančiai lėktuvėlių – visa eskadrilių ir vienišų keliautojų istorija. Lėktuvų modeliai, lekiantys be garso: tik užsimerk: ir neša siurbianti vėjo srovė, tik atsimerk: vėl tyloje sustiklėjęs laikas.

Čia, Šveicarijoj, ji jau savaitė: pratybos: skraidyti išsilenkiant uolų, tik šiuose kalnuose svarbiausia išmokti vėjo kalbos, čia jis kvėpuoja kitaip. Būtų fotografavus tą ją ištikusį žaliąjį spindulį, bet kol atsitokėjo, tas buvo dingęs, išnykęs, - įprastas blėstantis dangaus raudonis. Sugrubęs nykštys tespustelėjo telefone išsisaugotą nuotrauką iš Vatikano, tą juodą mozaikinį šunį, stačiom ausim, įkypu pimpeliu, bus jau kokie du tūkstančiai metų žvėriui, o tada ir pasijuto, it sumažėjusi iki vaiko, mergytės, lyg tamsioj daržinėj, paskum – voratinkliais lempose šviečiančioj kūtėj. It milžinišku delnu – nuo kalnų nukelta vaikystėn.

Stovi: raudona kartūno suknelė, rudas paltelis, pirštinės kumštinės, dubultos.

Klausosi: koks tas Raudis buvo per šuo!

Šitokio šuns ji norėtų, ir turės kada nors, savo Raudį. Klausosi, kaip pieno čiurkšlės pračiulbina kibirą, o paskui, karvės tešmeniui vis minkštėjant, tą kibirą vis tyliau užčiurškia, o kol visą karvę išmelš, melžėja jai pasakoja, kaip visad: apie kareivį ir mažą juodą šunelį: kaip tas kareivis visos vados šunelius žiodė ir gerklytes apžiūrinėjo: ar labiau juoda juodo šunyčio gerklė, ar labiau raudona. Ir kaip rado sau: pasakė: šitas bus mano, šitas bus Raudis.

Kirtis ant A.

Ir koks tas Raudis paskum užaugo. Pasakoja melžėja. Kokių dalykų buvo, kai karas. Kai kareivis kariauja kare, jo Raudis jam padeda, net ištempia iš karo.

Koja, atrodo, to kareivio buvo pašauta.

Raudis pašautas visas.

Kol melžėja skalauja koštuvį, apie Raudį Marilė pasakoja paršeliams, ant pirmos gardo lentos pasilipus, prie pat lovio jos kaliošėliai, kruopiene bepilant aptaškyti: paršeliai priėdę, tad prie jos kaliošėlių grūdasi, pasakos klausosi, pritariamai čiulpsi, akelės mėlynos, blakstienos ilgiausios, tik kad baltos: ji taip įsijautusi į Raudžio gyvenimą, sekamą paršėkams, kad tik vienam skaudžiau krimstelėjus, atsitokėja: raudonosios suknelės padalkai nužlėbaloti kruopėtais šnipais ir gražiai nugraužtom padalkom, nurantyta kaip žirklėm, kaliošėliai irgi priekiais apkramtytais.

Ir nei verkti dėl to, nei juoktis, - visa, kas buvo po to, - išsitrynę.

L'heure bleu: mėlynoji vakaro valanda, širdgėlos laikas, aksominis rūkas, mėlyno sunkio drėgmė,

Marile,

pečius!

Aukštyn ir atlošt.

Ir nutvilko į tarpkrūtį įkritus medaliono žvaigždelė.

Ir akys jau nebedrėksta, - ne bjaurias rudas dulkes, o mėlyną debesį, sunkų, galėtum tose akyse dabar įžiūrėti, ir štai štai, žvilgsnį įpjauna auksinis tamsą prariekęs peiliukas.

Ji skrido iš savo šalies, savo vaikystės, išskrido, vėjas nupūtė atmintį. Ar vėjas ir Žoržą kada išpūs? Ar ji to tikrai norėtų?

Pradėti iš naujo?

Skambina į kaimą už trijų tūkstančių kilometrų.

“Mama? Papasakok man apie Raudį”.