Danutė Kalinauskaitė

NUOTOLINIS BŪDAS

„Tegu ji dar džiaugiasi, kad kas nors išvis apsilanko“, pasakė vyresnysis, kai jie prisėlino prie jos laiptų. Ji gyveno seno medinio daugiabučio antrame aukšte ir vaitojančiais laiptais, įsitvėrusi turėklų, žemyn leisdavosi atbula. Tas atbulom einančiojo vaizdas, rodos, žmogus juda į priekį, o iš tikrųjų – jau tik atgal. Juda į savo pabaigą, nes priekio tokiam kaip ir nebelikę.

Viršun juodu užbėgo vikrūs kaip voverės, apdairiai laikydamiesi, vienas turėklų, kitas sienos, - kad laiptai nuo svorio necyptų. Kai įslinko virtuvėn, kambario gilumoje, daiktų ir raštų tirštymėje, sieninio kilimėlio su elniais fone, ji kažką veikė nusisukusi prie lovos, jau daug metų joje miegojo viena, dieną uždengdavo ją tiulio užuolaida ir pasodindavo lėlę dulkėtom garbanom. Pinigus ji laikė – tai vyresnysis, sumanymo spiritus movens, vis slėpdamasis  klevo lapijoje priešais virtuvės langą, buvo kruopščiai ištyręs – keturkampėje piniginėje, panašioje į voką, ta – aliuminio virdulyje, o tas - ant balkio... Ji išgirdo juos tik tada, kai jie su trenksmu    bildėjo žemyn. „Paškustvos! Vienas buvo rudas, kitas žalias“, su kasyte, panašia į ridiko uodegėlę, nuo tiko trūkčiojančia akimi, - tiek ji įstengė pasakyti virtuvėn įėjusiems dviems milicininkams. Apačioje būriavosi kaimynai - na, panašūs įvykiai  prablaško dienų rutiną, net patys kaimyniškiausi kaimynai, kaip žinome, mėgsta mūsų kraujo kvapą. Įsiplieskusios diskusijos užgriebia ir daug plačiau: „Valdžioj vieni sukčiai ir aferistai“, „Melagių valstybė“, „Vagiai“, „Pederastai!“, - čia kiekvienas turėjo ką pasakyti ir taršė kailį tiems ten, aukštai, padebesyse, prie Dievo, kurių nei pasieksi, nei išrinksi, nei apspjausi, o norėtųsi...

Pasilenkę jiedu bėgo patvoriu pro daržus, saulėgrąžas ir topinambus, kol uždusę sutūpė garšvų džiunglėse, o gal tai buvo Sosnovskio barščiai. Rudasis, vyresnysis, grobį išskrodė net užmiršęs kvėpuoti. Bet vąšeliu nertoje, gėlėtu perkeliu pamuštoje piniginėje, panašioje į voką, buvo ne tik pinigai, ir tai  juos trumpam išmušė iš vėžių. Ten buvo ir ji pati. Jos devyniasdešimt, o gal ir visas šimtas metų, žila kasytė, lupenų kvapas, į langą besidaužančios musės vaivorykštiniais sparnais zyzimas, pakampių (su velniūkščiais) tamsa, triušis narve, avikailiu užklota taburetė, nežinia kokios gadynės pyrago trupiniai, bet    blogiausia - toje piniginėje buvo jos akys. Du kieti mėlyni skaidrūs rutuliukai. Tie rutuliukai iš akiduobių lauk iššoka per avariją, kai žmogus iškrenta ( ypač kai savo noru) per langą, kai sprogsta bomba, gulėdami ant asfalto, pakibę ant medžių šakų jie, sako, sekioja ir gręžia tave žvilgsniu, kad ir kur eitum, persekioja net sapnuose, kituose gyvenimuose, prakeikia - reikėjo kuo skubiau pinigus iš tos piniginės išvaduoti!.. Vyresnysis, saujoje svarindamas pundelį, nugurkė seilę: „Ne veltui vargom -  bešennyje dengi“... Pasiduoti link upės, į saugią vietelę, nusėtą kriauklyčių, priaugusią britkrėslių, žydinčių tabletėm, kur jiedu palauks iki viskas nurims, nutarė po vieną. Pas kurį bus pinigai? Žinoma, kad pas žaliąjį, nedevejodamas nutarė rudasis ( žaliasis susimuistė, bet prieštarauti nedrįso), nes jo geresnės kelnių kišenės, ut, žiūrėk, kokios gilios, kaip šuliniai, tik pinigams ir nešiotis. Logiška. Taigi jis, nesukeldamas įtarimo, eisiąs pirmas, bet taip, kad rudasis, dėl konspiracijos atsilikęs, nepamestų jo iš akių: „Tik be manevrų, bičiuli!”

Jiems pasisekė nesukeliant įtarimo nueiti visą minų lauką iki pat upės, o čia  jau nebesi nei rudas, nei žalias - plikas anonimas. Priiminėji sau žolėj saulės vonias. Nerūpestingi drabužių gniutulai - po galvom. Tik dabar jaunesnysis pajuto, kaip jo krūtinėje, atslinkęs iš miško, sukdamas vis mažesnius ratus, speisdamas į kampą, taikosi pulti vilkas, vilko jis bijojo labiausiai už viską pasaulyje: „Kur aš, po biesais, įsivėliau?“ Pinigai, tos kasytės pinigai, tebekvepiantys ja, jos namų pakampių tamsa, tuo triušiu, vis dar kūpsantys jo kelnių kišenėje, svilino  pakaušyje skylę. Kaipgi jis gyvens su kiaura galva? Jei... Jei tik būtų galima prie pundelio parišti akmenį, jis nugrimztų upėn, ir būtų baigta, kvit, pasakytų vyresniajam, byli no splyli, daryk dabar su manimi, ką nori. Nors ir užmušk! „Dramos dramos... Kodėl aš išvis pasiėmiau tą suskį? – svarstė šalia tįsąs vyresnysis. – Jis neturi fantazijos, neturi talento, neturi ničnieko, net ir neišsiduot kaip žmogus nesugeba – ana kaip išdavikiškai krusčioja rankų pirštai. Kaip timpčioja kojų... Jei jie įklius, tai tik per šitą minkštpautį.“ Jis pats gulėjo, galima sakyti, visai ramus, ir blakstienos saulėje, kai taip vos vos prasimerki, atrodo auksinės ir storos. Kaip auksiniai rąstigaliai. Kaitri saulė, nuostabus oras, pliuškenkis, nardyk, kvėpuok pilna krūtine, bet ne, pergnybtos  pelės su oro pūslele plaučiuose  balsas:

-      Ką mes žinom, gal jie buvo paskutiniai...

-      Paskutiniai? Tegu dar džiaugiasi, kad mes jos išvis neužlenkėm, paskutiniai...

-      O tu ką? Tu gyvenime ką nors – jau?..

-      Nu ne dar. Dar ne...

-      Sakai – „dar ne“?!

-      Tai, kad tu kvailai klausi - ar „jau?“, nelogiška.

Peralkę ir sužvarbę jie iš britkrėslių pasitraukė tik sulaukę prieblandos, kai abu tapo pilki, o paskui ir juodi. Naktyje, pilnoje traškesio, gelsvų elektros išlydžių, šlamesių, pinigus, įsibridę vandenin po tiltu, pasidalijo pasišviesdami degtukais. Ne po lygiai, suprantama, jaunesniam juodajam priklausė tik ketvirtadalis - už menką indėlį, bailumą, na, ir šiaip už „neprofesionalumą“ . Jiedu ir anksčiau buvo šį tą nuveikę drauge, bet po šio karto, kai „kasytė“, praėjus keletui dienų, ir „užsilenkė“ ( ją rado sukniubusią, įsitvėrusią aliuminio virdulio rankenos, laužte atlaužė pirštus), - išsiskyrė. Nustojo sveikintis, net nežiūrėdavo vienas kito pusėn, nors bendra paslaptis, tokia tikra paslaptis kaip ši, paprastai kaip tik - suklijuoja. Ir užantspauduoja.

Prabėgo metų... Vyresnysis, tas rudasis, tapo teisėju. Logiška. Analitinis šachmatininko mąstymas, gera atmintis, greita nuovoka, šalti nervai, kryptingas tikslo siekis, drąsa ir ryžtas – koks tu būtum be šių savybių teisėjas. O žaliasis? Kuo  tampa minkštpautis, kurio kelnėse svetimi pinigai pradegina skylę? Skylę toks ir užgyvena. Didelę, apvalią skylę, į kurią pats galiausiai ir įkrenta. Iš jo nieko doro neišėjo. Iš tokių niekada nieko neišeina. Dar blogiau – vieną gražią dieną teisėjui savo vaikystės draugelį net prisiėjo teisti.

Iš pradžių jis, vartydamas  bylą, net nesusiejo pavardės su padarytom veikom. Butyrkinas... Butyrkinas... Vieną tokį Butyrkiną žiogo blauzdomis jis kadų kadais pažinojo. Staiga ėmė prisiminti, ir jo veidas sugižo, lyg paragavus prarūgusios sriubos.

Teismo salėje jie vienas kito „nepažino“. Jaunesnysis, įtariamasis vagystės (!) byloje, dabar atrodė kur kas vyresnis už teisėją, iš bėdos net būtum galėjęs palaikyti jo tėvu. Dantys, kaip sakė rašytoja, jau „išsiskaičiavę pirmais antrais“. Skysti, išretėję plaukai. Sausas. Tokie uosiniai paprastai būna matę ir šio, ir to. Netrukus paaiškėjo ir kitkas: laiko išblukintos trūkažolių mėlynumo akys staiga patamsėja ir pjauna. Britvute. Prisimerkęs, vyzdžių rutuliukams ridinėjantis po vokais, virpčiojant šnervėms, lyg visąlaik uostų vėjo kryptį, jis susidomėjęs tyrinėjo teisėjo mantiją ir medinį plaktuką: „Vaje, vaje“... O vyresnysis, situaciją nutaręs vertinti atsainiai, visiškai nuo savęs atsietai, irzliai sau papriekaištavo atbuline data: „Ir  kodėl gi toms nekaltoms vaikystės eskapadoms aš pasirinkdavau būtent jį, šitą apsmuktakelnį. Lyg nebūtų buvę kitų vaikų“...

Bet   apsmuktakelnis – teisėjas netrukus nusiėmė akinius ir išsivalė į mantijos kraščiuką - teismo salėje jautėsi ne kaip apsmuktakelnis. Panašiai egiasi valkata, pakviestas prie tavo vaišių stalo, kai puotauja, valgo ir geria - darydamas tau malonę, mėtydamas per petį apčiulptus kauliukus.  Mandagiai pasiūlei jam sidabro įrankius, o jis tyčia tau prieš nosį išsitraukė lenktinį peiliuką. Nagams apsipjaustinėti, konservams atsidarinėti...

Teisėją ši akistata erzino. Gal kad artėjant amžiaus viduriui, buvo pradėjęs justi lyg ir neišsipildymo kirminėlį. Kirminėlį juoda galvyte - kasdien kažko vis įkyriau stigo. Kažko neapibrėžto. Gyvenimo vitamino ar ko. Spalvų. Kvapų. Druskos. Pipirų. Kai gerai įsižiūrėdavo į save veidrodyje, manydamas, kad smelkiasi į pačią savo esmę, į šerdį, tepamatydavo žmogų, kamuojamą chroniško  vidurių užkietėjimo. Kartais išlenkdavo taurelę, ir ne ant vienos kojos, o ant visų keturių, pasitaikė net su visa mantija nusiridenti teismo rūmų laiptais it kokiam rugių pėdui, laimei, nuopuolį matė tik Gedimino stulpai ir Vytis ant žirgo, na, dėl šitų jis jaudinosi mažiausiai. Priežastis? Gniuždančios lubos, rutina, pilkuma, metų metais murdytis šūdbylėse ar to jis siekė savo atkakliu darbu, talentu, kryptinga veikla ir užsispyrimu? Jokia paslaptis, kad Lietuvos teismai užversti vogtomis vištomis, kilkėmis, kirvukais, šampūnų buteliukais, skalbinių virvėmis, ne, nuimtomis ne nuo pakaruoklių kaklų, tos dar būtų šis tas, bet čia - banalybė, paryčiais parvilkta iš kaimynų kiemo su visais apatiniais... Naktį, gulėdamas šalia plonai knarkiančios žmonos ( jau, o buvo tokia gazelė!), jis nusimesdavo apylinkės teisėjo mantiją ir įlįsdavo į savo idealiuosius kontūrus: nepaprasto žmogaus, didelio  žmogaus, lėmėjo ir įsisvaigdavo apie stambias žuvis. Ką gi, kartkartėm mes visi įlendam, visi pasvajojam apie ką nors tokio, ir lynai, šamai, judindami pelekais, prašlamina mums pro ausis. Bet tas lindimas, sutikim, - tuščias darbas.

Apsmuktakelnis... Teisėjas krimsčiojo akinių kojelę, vis labiau dirgdamas tai nusiimdavo juos, tai vėl užsidėdavo, kartais paskubomis - kreivai. Jis, tas Butyrkinas, pasirodo, - visai ir ne kilkė. Tas suskis - vagis.  Tikras vagis iš Dievo malonės. Jis net ir nevagia. Jis - pradangina. Teismų praktikai toks būdas - itin retas, galima sakyti, kone teorinis - žinomas. Tai reiškia vogti ne paprastuoju, o nuotoliniu būdu, neprisiliečiant prie objekto, kai pirštų antspaudai, unikalūs odos raukšlelių ir vagelių reljefai, plaukioja ore, nenutūpdami ant kietųjų paviršių, ir po nusikalstamos veikos nelieka jokių nusikaltimo pėdsakų. Nė užuominos. Aukštasis pilotažas, pats aukščiausias! Kaip fakyras dūdele, ringuojantis melodiją ir iš ąsočio dugno tamsos išviliojantis kobrą, taip šis iš slėptuvių - kojinių, kasų ir seifų - jam viena težinomu būdu išvilioja pinigus,  ir banknotai patys virvele, lyg užhipnotizuoti, vienas paskui kitą sušlama   į jo kelnių kišenę, reikia manyti, gylio iki kelių, nes jis juk ut koks apsmukęs... Apsmuktakelniai turtų ir nesusikrauna, jiems ir dantys - buvę nebuvę, jiems vogti - dėl paties vogimo. Aistros...

Jau nuo pat pradžių šios bylos nagrinėjimas strigo, salėje nuribuliuodavo nepritarimo, pasipiktinimo bangelės ( nepaisydami tropinio karščio, besilydančio asfalto, prisirinko daug nukentėjusiojo rėmėjų, net netilpo į salę), kol galiausiai   kildavo tikras cunamis, ir teisėjui išrasojusia kakta, ūmai sklidina šlapimo pūsle, tekdavo jį malšinti, dievaži, neprisimena, kada dar būtų taip energingai mosavęs plaktuku... Po neįtikėtinos vagystės iš futbolo asociacijos prezidento, altruisto, beje, ir kultūros mecenato   („nuo to ši vagystė tik dar skaudesnė“), namų, kuriuos dieną naktį „Laurų lapų“ gatvėje stebėjo saugos kamerų akys, nebuvo likę jokių „nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių“. Jokių įsilaužimo žymių. Iš seifo išnykę šimtai tūkstančių, skirtų akliems senukams ir iš bado tinstantiems vaikų namų auklėtinams, ir nė menkiausio siūlo galo. Nusikaltimas kabojo ore. Na, mūsuose gan dažnai kabo, bet ši vagystė... Jos mastas niekaip neatitiko įtariamo asmens kalibro ir tipažo. Žmogelio valstietiška medvilnės rinkėjo skrybėle. Dantimis, „išsiskaičiavusiais pirmais antrais“. Be jokios charizmos. Su konservų dėžute, atsidaryta ant laikraščio. Lenktiniu peiliuku nagams apsipjaustinėt.  Žodžiu, suskio. Kaipgi nutinka, kad pinigai dingsta, o tūlas Butyrkinas ( visi žino, kad tai jis!) tuo metu net nebūna įvykio vietoje teismas, neturėdamas įrodymų, tik įtarimų, pats fliuktavo, plaukiojo ore ir visomis išgalėmis rėmė jį,  aiškiai veikiantį kaip vienišas vilkas ( ar kaip vienišas pacientas), prie sienos, spausdamas prisipažinti, girdi, jam jau nebesą, kur dėtis, jis jau įspeistas į kampą... jis... jis... Klausantis visų šių blėnių, Butyrkino lūpose pleveno melsva dujinės viryklės liepsnelė. Susikaupęs jis žvilgsniu čiupinėjo vaikystės bičiulio veidą, nosį, smakrą, skruostus – sakytum lipindamas pomirtinę kaukę. Kaipgi tat nutinka? Kaip apskritai žmogui gyvenimas nutinka? Visada versdavęsis tik būtiniausiais žodžiais, ir dabar, kai jo buvo laukiama prabylant, nuščiuvusioje salėje  prašneko prismaugtu balsu. Toks balsas būna kalinamas tamsoje, o jo savininkas dar kankinamas, vis atidaudžomais inkstais, kepenimis,  pincetu tampomais nervais – štai tokią kainą turi diena dienon mokėti, kad išgyventum.

-      Ir jūs tikitės, kad aš čia žarstysiu kiaulėms perlus?!

Teisėjas įtūžo: sukčius, atmata, pederastas! Jis dar mėtys pėdas, dums akis? Juk jį išduodą net pirštai – štai jo paties švarūs, prižiūrimi, besivadovaujantys įstatymu, kas kad kiek išgeriantys, guli ant stalo ramūs, jiems nėra ko nerimauti, jie žino - kas ir kaip. Kas yra melas. Kas - tiesa. O vagies - be paliovos krusčioja, trūkčioja, timpčioja, blaškosi, nervinasi, jie pararadę sielos ramybę, jie neužmiega naktimis, bijo būti sučiupti ir išvilkti į dienos šviesą, bet mes tuoj išvilksim, išvilksim... Praėjo valanda. Ir dar... Visi išsitąsė: nuovargis ir karštis numalšina ir gyvybiškiausią interesą. Net nukentėjusysis, dėl „žymaus sveikatos sutrikdymo“ nedalyvavęs posėdyje, nukeipo namie ant Liudviko XIV laikų sofos, nuo ranktūrio kaip skuduras nukaro mecenato ranka: šimtai tūkstančių - kaip į rūrą, o vagies – nė padujų. Kam atskaitingas Dievas?.. Teismo salėje teko paskelbti: „Nepakanka duomenų kategoriškai ir neginčijamai konstatuoti veiką, kuri leistų asmenį pripažinti kaltu. Byla baigta!“ Teisėjas trinktelėjo plaktuku. Į orą pakilo dulkių debesėlis.   Butyrkinas, tas valstietis mieste, medvilnės rinkėjas, užsivožė ant skystučių plaukų skrybėlę...

Kai įkaitęs spiečius pasipylė į koridorių, juodu neišvengė susidūrimo akis akin. To žmogėno veide ištatuiruota  viskas, - niekinamai iš bejėgiškumo galvojo teisėjas, - vagystės, gudravimai, aferizmas, kada nors bus ištatauiruota ir cypė, čia tik laiko klausimas, galėtų duoti ranką nukirsti... O medvilnės rinkėjas jam  nusišypsojo tėviškai,  lyg drąsintų iš savo ilgametės patirties: dramos dramos, kamgi, sūnau, taip pervertinti įrodymus? Faktus? Save? Kokie tat niekai - tu arba aš... Dar pajuokavo:

- Eidamas namo, ponas teisėjau, verčiau pasitikrink, ar babkės vietoje, mua – ha-ha- ha-ha...  

Jis siaura, kaulėta krūtine - visada buvo toks stipena, kažkodėl pavydžiai nulydėjo akimis teisėjas - atstūmė teisingumo rūmų duris ir išėjo į vasarą, vidudienį. Į geltoną kaip lydytas sviestas orą...

Užsidaręs kabinete, nusivilkęs mantiją, jis žiūrėjo pro langą į stogus, suvirusias tolumas, kurį laiką lūkuriavo, delsė, staiga išgirdo dūzgimą. Lyg prie pat ausies sparneliais plaktų kolibris (suplasnodami aštuoniasdešimt kartų per sekundę jie suplaka grietinėlę). Vikriu judesiu išsitraukė piniginę ir puolė kaip vanagas grobį - niekada nežinai... Bet babkės buvo vietoje, tas apsišaukėlis, tas kasų ir seifų „genijus“ - mes kartais be reikalo mistifikuojame paprasčiausią kasdienybę, įžiūrime tai, ko nėra, vaikomės miražą. Ir vis dėlto... Iš jo – aiškiausiai vogė. Kasdien. Kas akimirką. Iš slapčiausių podėlių. Tyliai lyg bitė rinktų  medų - praeitis.