Aistė KISARAUSKAITĖ

PAVASARIO SONATA

Pavasaris spiegė už lango visais Lazdynų daugiabučių įstiklintais balkonais, atmušančiais per ryškią saulę Anai tiesiai į kambarį, kaip tik į tą plotelį kur stovėjo lova, o ji žiūrėjo į suknistą per naktį anklodę ir galvojo:

- Mes panašios. Suknistos.

Žinoma, Ana išgers milijoną puodelių neskanios kavos, nes toji per nedidelį, nors neidentifikuojamą laiko tarpą tapo pamazgų ir unitazo vandens skonio bei aromato deriniu (tiesa, nei vieno iš šių skysčių ji nebuvo ragavusi, bet nesvarbu). Net kvapnioji Blue Mountain kava netikėtai dvokė, surakindama skrandį vis stipresniu žiedu. Taip, skrandžio sienelės tvirtėjo, pamažu virsdamos metalo konstrukcija, sunkia, kaip svarmenys iš kultūristų pasaulio. Iš metalo apgulties bergždžiai besiveržiantis maistas spurdėjo dar nuo vakar ryto. Metalinis padaras nesiruošė dirbti. O kam? Jo funkcija buvo kita – kalti skausmu Aną prie žemės, traukti žemyn, neleidžiant atsikelti. Žinoma, ji vis tiek lips iš lovos, nes milijonas darbų nelaukia ir slinks į dušą. Ten garsiai padejuos ir jei viskas gerai, net išsivems. Jei ne – pykinimas keliaus su ja, kartu gers kanalizacijos pamazgų kavą ir vilksis tvarkyti spiegiančių iki pamišimo reikalų, nes juos reikėjo užbaigti dar vakar ar pernai, ar kažkada. Jei viskas aplink taip neklyktų, gal pavyktų su tuo vėmuliu susitarti, pamanė Ana, bet lyg atsakas garsiai žvygtelėjo autobuso aparatas, patvirtinantis dar vieno bilietėlio aktyvavimą. Gerai, kad dar neapsireiškė jokia žaluma už lango. Pavasaris buvo ypač ankstyvas, kai saulė lyg pirmą kartą supratusi savo galią plieskia į akis, mėlynas dangus skamba lyg skardos lakštas ir kaukia balti lėktuvai jame. Dangus buvo irgi ne pirmą kartą, ji puikiai prisiminė aną, kai vat taip pat jausdamasi skrido kažkur į tolimą matinio geltonumo dykumos dulkių pilną Kairą, kur niekam nedrįso pasakyti, kad ją pykina, vimdo, kala nematomais metaliniais vinukais prie žemės kiekvieną rytą. Galvodama apie Kairą, kolonijinės epochos paliktas žalvarines langų rankenėles, vestibiulius su marmuro laiptais, raižytas pašto dėžutes, nutepliotas bet kaip čia gyvenančių arabų, Ana šiek tiek užsimiršo, bet vos mintys paminėjo tebeveikiančius senoviškus liftus, vėmulys siūbtelėjo nauja banga iki pat kaklo viršaus, jai net teko stabtelėti laiptų aikštelėje. Lipimas laiptais nebuvo panašus į tą tradicinę darnią judesių sistemą, kai veiksmas atliekamas jo net nepastebėjus, ne, ji siūbavo, stipriai įsitvėrusi turėklo ir pritraukdama iš visų jėgų rankų pagalba savo kūną aukštyn, nes kojos nelaikė. Viską buvo užėmęs skrandis, net kojų raumenų vietą.

Ana stengėsi neišsiduoti, prieš pasiekdama redakcijos duris sutvarkė skausmo grimasos iškreiptą veidą ir bent kažkiek priminė, kas anksčiau buvo šypsena. Pavyko, nes žmonės, pas kuriuos ėjo, buvo tikrai mielieji, artimieji, savi, tad ji nuoširdžiai džiaugėsi juos matydama.

- Ai, pavargusi, - tik numojo ranka į pastabas apie pamėlusius paakius.

- Po velnių, pamiršau pasidažyti! - šūktelėjo sau viduje, nes viskas dabar vyko viduje. Beveik viskas. Išorinė „tikrovė“, o ir be kabučių – tikrovė – susikraustė į jos vidų, šiuo metu uoliai besidarbuodama prie naujos konstrukcijos – tvirtino metalo spyglius prie skrandžio sienelių, kad Anai sėdant ant pasiūlytos kėdės, kuo skaudžiau įdurtų. Na o tie raižė dabar jau ne tik skrandį, bet viską aplink, norėjosi spjauti lauk tą pamišusį organą. Išpjauti. Išsiųsti į Maidaną, gal ten, nepriklausomybės kovose, praverstų sukaupta agresija. Bet ne, jis čia, brangusis skrandis ir kiti jos vidaus mechanizmai, sukilę į kovą prieš tai, kas vyksta, molotovo kokteiliai jiems seniai ne naujiena.

- Mes taip negyvensim! - skandavo jie kiekvieną rytą degindami viską aplinkui ir ką tu čia paveiksi. Žinoma, pykinimas apie vidurdienį kiek aprims. Ji net galės papietauti, kaip siūlo kažkuris bendradarbis. Ačiū dievui, blogumas sukildavo daugiausia rytais, tad nors antroji dienos pusė kiek atsipalaiduodavo, o gal ji tiesiog įsitraukdavo į dar likusią už jos vidaus ribų tikrovę ir po truputį, lėtai, pradėdavo joje gyventi. Tiesa, netikėčiausiose situacijose, kai jau atrodė viskas kaip visada, ir net karingąją saulę pavyksta izoliuoti tamsiais akiniais, netikėtai dilgteli paširdžiuose. Kur tau dilgteli! Čia tik romanuose taip sakoma, o iš tiesų kala kažkas iš visų jėgų, kad vieną akimirką jai tenka susiriesti viduryje perėjos.

- Skrandis, - sako ji paslaugiai artyn žengtelėjusiam diedukui, - jau viskas gerai.

Bet ji žino, kad negerai, situacija pažįstama ir nekelianti abejonių. Jokios karo šmėklos ir nemiegotos naktys čia niekuo dėtos ir jei nesiims priemonių, toliau tik blogės, o galiausiai teks kęsti ne tik skrandžio skausmus, bet ir visai kitokias pasekmes. Vimdymas buvo tik simptomas, bet kažką nuspręsti vienai ypač nėra paprasta, tad dieną ateinantis palengvėjimas mikliai pasibaigdavo jai grįžus namo, kai bet kuri mintis apie TAI kuo sėkmingiausiai vėl įjungdavo skausmo TV. Žodžiu, - spręsti skubiai. Gal ir galėtų pabandyt pasikalbėti su juo, įsukusiu Aną į šią spiegiančio vėmulio beprotystę, bet ji neturėjo tinkamų formuluočių. Kaip pasakyti? Ką? Jie niekada apie jokius artimesnius santykius nėra kalbėję.

- Ne, - Ana nusprendė beveik iš karto, kai tik atpažino jau patirtą situaciją. - Aš su tavim nekalbėsiu! Nebūtina taip dažnai rodytis redakcijoje. Galiu porą savaičių neatsidarinėti feisbuko. Iš viso jį užblokuoti! Ji jau mosavo kvepiančia nepriklausomo gyvenimo vėliava, statė savas barikadas laisvei ginti. Irgi įprasta, atidirbta metodika. Išsaugosime laisvę bet kokia kaina! Nes Ana puikiai žinojo – fiziologija čia nei prie ko. Skrandis ar letenos, net uodega – nesvarbu. Neturi reikšmės, kuris kaltininkas – jis ar ji. Čia tik pavasaris.

Ana puikiai žinojo – ji tiesiog bijo. Taip prasideda meilės istorija. Tik.