Kateryna KALYTKO

JAMAIS VU

(apsakymo ištrauka)

Elektrinio traukinio vagone sklinda pastoriškas mašinisto balsas. Jis kažką pamokslauja Ukrainos tautai, bet kaip ir kiekviename pamoksle, žmonėms mažai kas suprantama. Per visą vagono perimetrą vis pražysta moterų balsai, jie šūkauja, klausinėja ir skundžiasi, susiliedami į chorą. Palydovėms Liliai, Marinai ir Rusiai be galo nuobodu, jos susigūžė viename vagone, tarsi sužvarbusios zylės, ir apkalbinėja senę, ką tik įlipusią į vagoną – aptaria vis dar savus jos dantis, tirštą makijažą, kašmyro paltą ir netikrą D&G rankinę. Senutė tuo metu nuvalo purviną sėdynę drėgna aromatine servetėle, įtariai ją nužvelgia ir įsitaiso ant kietos lentos. Priešais atsisėda sostinėje uždarbiavęs aukštas, plačiapetis statybininkas, primenąs spintą, vainikuojamą nugairinto veido, išvargintas darbų ir geraširdis.

Gerbiami keleiviai, mūsų elektrinis traukinys eprrr škzabbmmmdddiip... Škchchpzzz... stotelės čččkkddvzkydydybptc, kzžžžžept... Nestoja! Atsargiai, durys užsidaro... Šchchch... - staiga iš savo anapusybės pasigirsta mašinisto balsas, ir žegnodamasi jam atsiliepia senutė – lyg ir priešais sėdinčiam statybininkui, bet veikiau pati sau.

- Nū va ir pajudėjom, ačū Dėvui. Važoju į Žmerynką, sodo raktūs riaikia atidoti. Įsivaizdojat, gyvenu Kijeve, a į sodą važynėju į Žmerynką. Vyskas taip brangū, toks sunkūs gyvianimas.

A aš stacybose dyrbu. Ale kad nusibodo. Važosiu į Kyniją, tikrai važosiu, ni vasaras nilauksiu. Babūcė, nori pyragėlio? - draugiškai atsako darbininkas.

Senutė bjaurėdamasi nusisuka, statybininas valgo pasigardžiuodamas. Į vagoną, linguodama klubais, užeina rūsčioji palydovė Rusia. Plaukia tarp suolų, lyg antikos deivė, bet statybininkas jos nepastebi.

Babūcė, nori kiaušinėlio? - jis atlieka mandagumo pareigą.

Mirgaicei pasiūlyk, - griežtai pataria senutė, linkteldama į priešais prie lango susimąsčiusią studentę.

Statybininkas akimirką stebi ją, apimtas sumišusio ilgesio ir vilties, paskui abejodamas palinguoja galvą. Liūdnas valgo kiaušinį, kartkartėmis baksnodamas nešvariais pirštais į druską.

Tuo metu palydovė Rusia nepermaldaujamai artėja per vagoną ir su demiurgo pasipiktinimu šaukia virš keleivių galvų:

Marina! Marina! Mariiiina! Kur tu šliaužioji, stokis, tikrink bilietus iš kairės. Ir išlaipink tą valkatą, tegu išlipa Kardačiuose, o jei ne – kvieskis Sašą iš linijinio! Girdėjai?!!

Įtaisiusi pilvą statybininko veido aukštyje, ji priduria, jau ramiu balsu.

Birniūkai, jūsų bilitėlius.

Tas, įkvėptas jos daugiskaitos, aiškiai pažvalėja.

Gražolė, susirask paty bilitėlį, a? Va ča, vidynėj kišenėj, an pat krūcynės. Ištėsk rankūcią ir paymk, ba aš, matai, valgau.

Vyras, aš toj kai kam taip surasiu, kad tau taip ir lyks savo kiaušynius valgyci! Parodyk bylietą arba lypk lauk su to bomžu Kardačiuose ir ten nors iki naktės kiaušynius valgykit! - atrėžia nepalaužiamoji Rusia.

Išgąsdintas statybininkas ištraukia ir parodo bilietą. Rusia piktai nuplėšia kamputį, numeta jį vyrui ant krūtinės ir nueina. Tas pamažu apsiramina ir išvynioja iš laikraščio virtas su lupenomis bulves. Pašnairuoja į senutę, bet nebedrįsta siūlyti, kukliai valgo tylomis.

Trinkteli durys, įeina Saldžioji Moteris. Legendinę pardavėją pažįsta išties kiekvienas vakarinio traukinio keleivis, laukia jos tarsi pramogos – veikiau jos pačios, operetės gražuolės šviesiais cheminiais garbiniais ir gražiu pastatytu balsu, tarsi jos saldainiai, slapčiomis išsinešti kišenėje iš netoliese esančio konditerijos fabriko. Vagone nuvilnija šokolado ir pigių kvepalų kvapas. Žmonės pažvalėja, šlamina banknotus. Senutė, irgi suspaudusi kumštyje dvidešimt hrivnių, akivaizdžiai jaudinasi:

Kol ji iki mūsų daeis, nėka niliks.

Saldžioji Moteris pasitaiso šukuoseną ir nupurto ant grindų kuokštą chemikalais sugarbiniuotų plaukų. Senutė neištvėrusi nurisnoja iki saldumynų krepšio. Sugrįžta su riešutėlių šokolade pakuote ir glazūruotomis saulėgrąžų sėklomis. Tuo metu Rusia griežtai aiškina nematomai moteriai naudojimosi vagono tualetu subtilybes:

Tai turėkit ominy. Tian kai užlypsit, tai aukštai tokia platforma. A lango styklas ni macinis ir nidažytas. Tai yra vyskas macysis, jūk suprantat. Tai atsargiai žūrėkit, kad pir lauką važotume ir kad nėka nibūtų. Nes jai pir kaimą, kas nors gali pamacyti. Vaikai eina iš makyklos.

Keletą minučių viešpatauja tyla. Senutė tyliai, delikačiai valgo saldumynus, nieko nesiūlydama statybininkui. Tas ištvermingai, lyg anglų džentelmenas, žiūri pro langą, kur prabėga beveidė ankstyvą pavasarį šalis. Staiga nuaidi apokaliptiškas trenksmas.

Turbūt ča ta mociris nukryta – nesutrikusi pastebi Rusia, išdidžiai vaikštinėdama po vagoną. - Gal bėnt ni į langą. Giriau visai nivaikščotų. Ot liaudzis. Sakai jėms, a jė vis tėk lianda.

Įsivyrauja nerami tyla. Visiems kirba aitrus noras ją nutraukti. Pirmoji išdrįsta senutė:

A dar pas mania toks kacinas! Kačiūkai no jo gymė, nū tokė gražoliai, sūniali! Vėnas toks, žinai, alyvinio atspalvio. Toks žinai kaip mocirys kartais plaukus dažo – baklažanas.

Jooo, su kacinais – taip būna, - mielai pritaria statybininkas. - va mūsų stacyboj šukšlyna katė, nū durna pir vysą galvą, kačiūkus atsyviadė i padėjo į bitona maišyklė. A ją gi paskūi įjūngė. A Miša, yra pas mūs toks, bėgtia tinai ir galvą kiša į bitona maišyklė. Aš šaukiū jam: Miša, dzibylas, baik, kacinų nibiišgialbėsi, a tū juk vaiką tury! Jooo. Taip su tais kacinais. Girdėjau, kad Kynijoj kacinus valgo.

Vėl sugriaudi vagono durys, viduje pasirodo klajojantys artistai – du sušalę, išvargę čigonai. Vyresnėlis groja bajanu ir garsiai dainuoja, visai be įkvėpimo, berniukas pritaria jam balsu ir iliustruoja visa tai ekscentrišku šokiu. Senutė, vos nepaspringusi riešutėliais, išspjauna juos tiesiai ant kašmyro palto ir garsiai piktinasi:

Birniūkas, nū ką tū man tėsiai sūbine į viaidą šoki!

Muzika ir šokiai nutyla. Sutrikęs čigoniukas vos neašaroja. Į pagalbą atėjęs statybininkas taikydamas priduria:

Nėko, nėko. Birniūkas, nori pyragėlio? Teisyngai. Va, ymk. Va šytaip. Girai. Babūcė, jūs nisinėrvinkit, matot – birniūkas šoka.

Čigonai įtraukia oro į plaučius ir užtraukia jau linksmiau, įkvėpę naujų jėgų ir tikėjimo žmonija:

Vėl stoviu vie-na!!! Vėl rūkau, mama! Vėl! O aplinkui tyla! Už pagrindą! Priimta!!!

Įdomū, ar Kynijoj yra čigonų? - svajingai mesteli statybininkas.

Staiga į šią idilę įsibrauna mašinisto balsas, valdingai ir garsiai drasko ją, plyšaudamas vienu metu iš visų garsiakalbių visiems prasikaltusiems klientams:

- Šchchchch... Kas ten ką sako? Kam čia bliacha šalta? Ak tu ožy! Visiems nešalta, o tau šalta! Tai kad žinotum, pagal taisykles vagone turi būti 12-13 laipsnių šilumos ir viskas! Pats ką tik ėjau per vagonus ir mačiau, kad visiems normaliai, tik tau, šunsnuki, šalta! Tuoj išeisiu pas tave, ožy!

Oi dievuliau! - bailiai, bemaž isteriškai atsiliepia vagone moters balsas. - Oidievuliau, žmonės! O kas tada vairuoja traukinį, jei mašinistas vaikšto po vagonus?!

Vėl rūkau, mama! Vėl... - jau iš tolo ataidi romų daina, ir skaidri egzistencinio nerimo banga nuvilnija žmonėms virš galvų.