Birutė JONUŠKAITĖ

NE VAGIS

ar

NE, VAGIS

         Mano tėvas buvo Sabalis, o mane visi vadina Sabaliuku. Gal kad nei ūgio, nei gražumo? Ir pėda kaip vaiko: žmonos botai – v sam raz.

       Žmona dažnai mane bara. Už tai, kad pernelyg kitus žmones myliu. Esu greitoji psichologinė pagalba. Už ačiū visus išklausau. Todėl namuose – retas svečias. O ir ką man juose veikti? Vaikai užaugę, daržą ir sodą ji pati prižiūri.

   Aną savaitę einu per kapines ir matau, ogi mano prietėlius Stasikas pačiam paminklų tankumyne duobę rausia. Ir kokio bieso, galvoju, jau pavakarys, ar tik nebus žmogus nusidėti sumanęs? Gal, sakau, pritrūko pusbonkucui ir dabar kokių auksinių dantų ieško – juk šitiek metų duobkasys, visus žino, kur, kas ir su kuo užkapstyta.

     Prisėlinau patyliukais, pro vieną kryžių, pro kitą, o jis kad šnopuoja duobėj, kad šnopuoja, žemė kaip tešla, tik šliuch, šliuch nuo kastuvo, tykšta ant gretimų paminklų, – gal nuo lietaus tokia permirkus, o gal toks gruntas. Mūčijas žmogus, varo nesustodamas, net su padejavimais...

     Neištvėręs surikau:

– Ko gi, Stasik, taip skubi, negi kas naktį numirėlį laidos?

   O tas nieko, tik toliau šliurkt da šliurkt ant vieno duobės krašto, ant kito žemes varo ir varo.

– Stasik, ar pasiutai?

Atsisuka, paišinas visas, žemėta ranka snarglį nusibraukia.

– Ko tau čia, ar namų neturi?

– Namus tai turiu, ačiū Dievui, bet kodėl tu rausies iki sutemų šitam grabe, va kas man ramybės neduoda.

– Ramybės, jam, matai, neduoda... – Stasikas stenėdamas išsiropščia į viršų, permeta vieną lentą skersai duobės. – Gal išgert turi?

– Visada turiu,– tuoj iš kišenės savo buteliuką: – Gerk, geriau jau visą išgerk, bet kapų neapvaginėk.

– Durnius tu, Sabaliuk, durnius paskutinis, negi manai, kad aš šitą cirką sugalvojau? Laimutės tėvai užsakė, matai, pasirodo tokia buvo jos valia.

– Kur su Arvydu, motociklu – ant amen?

– O kokios kitos? Tas judošius ją į kapus be laiko nuvarė...

– Ne jis pirmas, ne jis paskutinis, negi čia vienas sprandą nusisukęs guli.

– Aišku, ne vienas, dėl jo man nusispjaut, bet Laimutė – viena. Ir jos tokia valia. Taip tėvai ir daro. Pasakiau – net pinigų neimsiu.

– Palauk, palauk, Stasik, tai ji ką, norėjo, kad po šitiek metų, kai jau bus vien sutrūniję kaulai, atkastų?

– Nieko tu nesupranti, Sabaliuk, sėsk, paaiškinsiu.

   Sėdim abu ant lentos virš duobės, apačioj karsto lentos juoduoja, Stasikas vis dar šnopuoja ir net ašaras braukia:

– Po trisdešimt metų, ar tu gali įsivaizduot, po šitiek metų atrado sąsiuvinį, rodė man, paprastas, mokyklinis, langeliais, stogą perdenginėjo ir ant aukšto užkištą aptiko, ogi Laimutės dienoraštis ir žinai, kaip baisu buvo motkai, skaito skaito, o duktė kaip tyčia prirašius, kad jeigu pirma numirtų, tai nori ne kur kitur, o šalia Arvyduko gulėti. Nes jie, pasirodo, jau susižiedavę buvo... Tai va ir kasu, nes prašė, kad žmonėms kol kas nesakyčiau, nori tik su artimiausiais perlaidoti, bet nuo tavęs negi pasislėpsi, tu net ir numirėlius užuodi...

     Gurkšt gurkšt tai vienas, tai kitas, Stasikas vis graudyn ir graudyn, o man galva suktis ima su visais kryžiais kaip kokioje karuselėje, bet negi paliksi žmogų tokioj padėty, tuo labiau, kad sako:

– Gal ir gerai, kad pasirodei, gal būčiau neištvėręs, taip krūtinę degino, taip degino, ką turėjau, išgėriau, jau maniau, nesuspėsiu iki nakties, o jie norėjo vos prašvitus, kol visi miega, kaulelius susirinkti.

– Tai susirinks, jau gi karsto lentos matos, jau prisikasei, tai ko dabar žlibę trauki, negi dėl kiekvieno savo kliento taip išgyveni?

– Dėl visų kaip dėl visų, bet čia Laimutės kauleliai guli, ant jos kapo visuomet turi būti šviežių gėlių, juk dažnai žmonės miršta, tai aš, kai išsiskirsto visi, jai vis naują vainikėlį atnešu, pasišnekam abudu, man atrodo, kad jai linksmiau, o dabar matai – jau ir su kunigu sutarę, ir su Arvydo tėvais peršnekėję, nes ten kaip tik vienam kapui vietos yra, o čia – paminklas prie paminklo ir visi brangūs, marmurai, akmenys, nei kurį pastumsi, nei kur tą Arvydą įkiši.

– Tai ant viršaus tegul guldo, jeigu jau gyvenime nepavyko, tai nors po mirties tegu ant jos paguli...

       Su lig tais žodžiais tik švyst man į snukį, ir baisus traškėjimas po nugara – net nesupratau, ar mano kaulai traška, ar Laimutės, ar tik karsto lentos, o tas iš viršaus rėkia:

– Aš tau pagulėsiu, byby tu neraliuotas, aš tau tuoj pagulėsiu! Ar tu supranti, velnio kantapli, aš nuo tos dienos, kai ji žuvo, gert pradėjau, o kad būčiau arčiau jos – duobkasiu, tapau! Va, dabar pats galėsi pagulėti, užbersiu žemėm ir amen, nekiši nosies, nei liežuvio kur nereikia!

     Ir jau ima kastuvą, o aš kad pradėsiu rėkti, kapanotis, o klampynė, o traška po kojom, krentu ir keliuos, krentu ir keliuos, murkdaus trūnėsiuose ar žemėje, nežinau, nei kaip, nei per kiek laiko iš tos duobės išsiropščiau ir Stasiko prakeiskmų lydimas namo pardūmiau. Gerai, kad jau šeimyna miegojo, nes įpuolęs į vonią savęs veidrodyje neatpažinau, velnias, grynas velnias, kaip stoviu – murkt pasimerkiau ir jau prausiaus kaip niekad gyvenime, tryniau ir tryniau visą kūną, po to žmonos kremais, kvapniausiais aliejais išsitepiau, bet vis tiek lavonu pats sau dvokiau. Ir drabužius visokiom chemijom išdezinfekavau, žmona net stebėjosi, iš kur toks mano valyvumas, bet negi pasakosiu, žinau kaip būna, viena moteriškė žinos, tai ir visas miestelis, o juk čia ne pabaiga, dar svarbiausias dalykas, kad kai išleidau iš vonios vandenį, žiūriu, kažkas blizga putose ant dugno, pasilenkiu, Dieve švenčiausias – žiedelis, senoviškas, su akele, auksinis žiedelis. Viduje išgraviruota: Arvydas – Laimutei.

       Antryt vos prašvitus – vėl pas Stasiką, nes kurgi daugiau. Nulėkiau į namus – nėra, tai tada į kapines. Ogi miega susisukęs ant nukeltos marmuro plokštės, ant užrašo Laimutė... galvą padėjęs.

– Stasik, kelkis, būk žmogus, kelkis, – niukinu niukinu, kol tas galų gale prasimerkia. – Stasik, jau rytas.

– Aha, rytas, – ima kalenti dantimis, nes nors ir vasara, bet naktis vėsi, rasota.

– Stasik, ar atsimeni, kaip tu mane vakar norėjau šitoj duobėj užkasti?

– Užkasti? Aš tik mirusius užkasinėju, nemalk šūdo, kiek dabar valandų?

– Dar anksti, bet sakei, Laimutės tėvai ateis iš pat ryto, tai ir atlėkiau pasižiūrėti, kaip tu, nemaniau, kad čia nakvosi...

– Baisus daiktas, aš dažnai čia nakvoju, – Stasikas, sunkiai keliasi nuo savo marmurinio guolio. – Gal dar kokį lašiuką pagirioms, ar viską vakar pribaigėm?

– Viską, Stasik, viską, nebent tu pats kur užslėpęs turi.

– Gal duobėj pasidėjau? – suabejoja Stasikas ir... pažvelgia žemyn, ten, kur aš nedrįstu nė akies užmesti. – O jofana, ar čia kokia velnių diskoteka buvo? – Stasikas atsuka į mane užtinusį veidą.

     Supratau, nieko neprisimena.

– Pone Dieve švenčiausias, viena marmalynė, to per gyvenimą nebuvau matęs! – Rypauja Stasikas, trepsėdamas duobės pakraščiais.

– Gal čia Arvydo darbas, sakau, gal jis pats norėjo Laimutę išsinešti kol tu miegojai?

– Klausyk, – įsiunta Stasikas,– čia aš duobkasys, supratai? Čia mano tvarka, tai nelok ko nereikia jei neišmanai tokių dalykų!

– Stasik, tik tu nemušk manęs, jeigu gali. Verčiau sakyk, ką dabar darysi?

– Ką ką? Negi šitokį vaizdą žmonėms parodysiu? Užmesiu žemėm. Sakysiu, sutemo, nespėjau. Kai jie ateis, tada ir baigsiu darbą. Ir jau ką rasim, tą rasim... – Ir ėmė darbuotis.

       Žiedelio tada neparodžiau. Pagailėjau – jau ir taip žmogus įsiskaudinęs. Nėjau ir į perlaidojimo apeigas. Gaila, kad paslapčiom kapinių koplyčioje kunigas mišias atlaikė, retai pasitaiko tokių gražių meilės istorijų, būtų visas miestelis sulėkęs.

       Mažutis moteriškas žiedelis, o sveria kasdien vis daugiau ir daugiau. Rodos ne tik kišenę suplėšys, bet ir smegenis. Ką su juo daryti?

       Vis dėlto po geros savaitės vėl pasukau į kapines.

Stasikas pasikorėlių rajone maišė skiedinį, lipdė kažkokiam bėdžiui naują antkapį. Anksčiau mat neleisdavo kryžių tokiems statyti, o dabar, sako, Dievas demokratiškų Briuselio direktyvų laikos – ir jiems žada atleisti. Šalia gulėjo nuverstas angelas su nuskilusia nosimi.

– Žinai, Stasik, – pradėjau iš patolo, iš lėto... – Aš kai ką radau.

– Kur?

– Čia, kapinėse, ant takelio, tai sakau, tu čia generolas, žinosi, kas ir kaip. Gal kokį skelbimą prikabinsi ant koplyčios durų ar prie vartų...

– Ir ką tokio radai?

– Žiedelį. Va koks dailus, auksinis.

       Atsipeikėjau nuo keisto jausmo. Atrodė, kad vietoj galvos turiu standžiai oro pripūstą kamuolį, kuriame kažkas gaudžia, ūkauja, cypauja... labai daug visokiausių keistų garsų, niekaip neįstengiau jų atpažinti, o kai pramerkiau akis – vien kryžiai, ir visi ratu, ratu, ratu...

– Na, atsipeikėk, nešik į kelnes, negi manei, kad tave nuo puspadžių nuversiu? Aš jau nuverstiems duobes kasu, pats rankų nesterlioju, – Stasikas tvatino man per žandus. – Kelkis! O tai iš tikrųjų šitoj skiedinio dėžėj sustingsi ir turėsiu tave su kirviu iškirsti.

– Galvą, galvą man baisiai gelia, pakelt negaliu, ką tu man padarei?

– Tik stumtelėjau, o tu kaip koks pelų maišas – jablynkšt į dėžę. Taip vagiui ir reikia.

– Nieko aš nevogiau, beproti tu.

– Tai manei, patikėsiu, kad radai tą žiedlį? Ką? Neapsimetinėk, jog nepameni! Aš gi iš visos dūšios, kaip geriausiems draugams tau ir Arvydui parodžiau – iš mamos žiedelį gavau, jau žinau, kuriai panai jį dovanosiu, nes jau kelis kartus buvau Laimutę namo parlydėjęs, o jūs ką – nugirdėt mane ir antryt – žiedelio nebėr! Keliais išvaikščiojau visą pievelę už Kultūrnamio, kur gėrėm, niekur ne padujų! O dabar, po šitiek metų atneši lyg niekur nieko ir sakai: radau.

– Neprisimenu, dievaži, Stasik, neprisimenu to vakaro, gal buvau girtesnis už tave, bet žiedelio aš nevogiau...

– Gerai, jau gerai. Einam prie pompos – nusiprausi, o tai žmonės pamatę prisikėlusiu numirėliu palaikys.

– Ar tu atidžiai apžiūrėjai žiedą, ar …

– Kam man žiūrėti? Vien akį užmetęs atpažinau – tas pats. Aš šitiek vakarų jį čiupinėjau, vis repetavau mintyse, ką sakysiu Laimutei jį dovanodamas... Niekaip nebūčiau sugalvojęs tokio scenarijaus – kad po mirties, kad jai į kapą...

– Į kapą?

– Kol tu čia drybsojai, nunešiau ir įkasiau po paminklu. Tikiuosi, antrąkart nevogsi. Kas Laimutei buvo skirta – tegul su ja ir lieka.

– Per amžių amžius amen, – ištariau skiediniu aplipusiom lūpom.