Weronika MUREK

DIENOTVARKĖ

7:00

Žadintuvą nusistatau 7.00, nes esu skaičiusi, kad sveika keltis visada tuo pačiu laiku, taigi nusistatau žadintuvą, nubundu 7.00 ir miegu toliau. Praleidžiu kokius penkis-šešis telefono signalus, nes rytais rodo pačius geriausius sapnus, todėl pati sau aiškinu: nesikeliu iš karto, kad – kaip kine – perskaityčiau pabaigos užrašus.

8:00

Iš prigimties esu labai išsiblaškiusi. Kiauras dienas sudarinėju sąrašus, planus, kad žinočiau, ko privalau laikytis (ir kad paskui turėčiau aiškų vaizdą, ką pamiršau). Šios procedūros mano prigimties nepakeis, bet jos suteikia pojūtį, kad bent jau stengiuosi, o tai jau daug. Sausį paprastai pradedu žymėti kalendoriuje savo planus, bet kovą jau pametu tą kalendorių ir randu rugsėjį. Tada susijaudinusi skaitau tuos planus ir tikslus, surašytus pirmame lape: nuosekliai vesti kalendorių, visų pirma – jo nepamesti.

8:30

Rytais visada kuičiuosi, kol pastebiu, kad vėluoju ir tada jau puolu bėgte. O kad nuo pat ryto nesusiriečiau su skoniu, mano išeiginiai drabužiai vien juodi ir balti.

9:00

Aš – teisme. Atlieku praktiką, pirmus metus esu advokato padėjėja. Skaitau įstatymus arba teismo medžiagą. Daug tenka laukti tarp pertraukų – kaip įstatymuose svarbiausia yra tai, ko juose nėra, taip panašiai visoje teismo eigoje daugiausia laiko užima neatvykusieji.

14:00

Teismo bufete tikrinu el. paštą: susirašinėjimai dėl kito mėnesio teatro premjerų; prieš metus prasidėjo mano – teatro kritikės – karjera: puiki ir siaubą kelianti, kaip ir kiekviena karjera, kurią daro apie tai nieko neišmanantis, bet pakankamai užsispyręs asmuo, nenorintis to pripažinti. Užaugau ten, kur teatras buvo toks prastas, kad ir vaidinant „Žąsies Balbinos pasakas“, ir per inscenizacijas pagal Bernhardą buvo statoma kartoninė dekoracija su dviem skylėmis – stačiakampio (durys) ir kvadrato (langas) formos. Viena vertus – tai puiki vaizduotės lavinimo pamoka, kita: dabar man užtenka pamatyti aktorius su margomis liemenėmis, ir iš karto pametu dėl jų galvą.

16:00

Užsiėmimai – kartą per savaitę nuo šešioliktos iki devynioliktos. Per visas studijas svarsčiau, ar gerai pasirinkau, ir dabar šitie pamąstymai tęsis dar trejus praktikos metus: kartais žmogus jautiesi kaip ant užpakalinių kojų stovintis šuva, tai yra: tarsi kažkaip keistai peržengtum apribojimus ar galimybes.

19:30

Ispanų kalbos pamoka: maloniausias, geriausias visos dienos laikas. Turiu beviltišką silpnybę užsienio kalboms ir beviltišką joms kantrybę.

21:00

Ant rašomojo stalo – siuntinukas. Medžioju per „Allegro“ retas knygas, šį kartą: Witwickio „Buitiniai pokalbiai“, Devintojo dešimtmečio „Teismų statistikos“ metraščiai, vadovas „Kaip rengiami karai“, „1945-1955 spaustuvininkų prisiminimai“ ir „Kalnų teisė, arba alpinizmo istoriją parodę teismo procesai“.

21:30

Laikas, kai galiu ramiai rašyti. Niekada nenusistatau ženklų, kuriuos turiu parašyti, kiekio, taigi jį mažinu ir tokiu būdu mažinu savo sąžinės priekaištus. Su rašymu nesieju jokios mistikos. Jokių ritualų, ypatingų vietų, daiktų, aprangos. Man visiškai tas pats, ar prie stalo dirbti, ar lovoje. Jeigu iškrenta gera korta, visa kita neturi reikšmės, o jeigu ne – tuo labiau. Aš – ne rašytoja, esu tik vienos knygos autorė: jeigu ko nors neparašysiu, niekas to nepastebės. Manęs nespaudžia jokie terminai nė įsipareigojimai: rašau taip, kaip prieš knygos išleidimą – kai turiu sumanymą ir noro.

0:00

Norėčiau pasakyti, kad negaliu užmigti nepaskaičius Miłoszo raštų, bet tai netiesa. Net jei ir bandau skaityti, greitai pasiduodu. Sunku susikaupti, nesvarbu, ką skaityčiau, nuolat perverčiu lapus į priekį tikrindama, kiek liko iki skyriaus pabaigos. O paskui greit užmiegu.