Rolandas Rastauskas

Rarono rožinis

Poetas kartais pasirenka ne tik žodžio ar kirčio, bet ir mirties vietą. Taip plonesnis už knygoje sudžiovintą egzotiško augalo lapą Rilke sutrupėjo Šveicarijoje, atradęs kraštovaizdį, primenantį jam Ispaniją ir Provansą: Valė slėnio gėlės jam galbūt rimavosi su gėlėm ispanėm ir gėlėm provansalėm. Analogijų grandinė turėjo pasibaigti šventoriuje ant kalvos, pasibaigiančios bažnyčia, prie kurios pietinės sienos ir prisiglaudė Poeto kapas: su amžinu vaizdu į Ronos slėnį. Sykiu iš čia matyti vokiškai tarškantys kaimeliai ir tolumoje dunksančios jau prancūzakalbių valdos. Taip gyvenimo pabaigoje paskutinė prancūziškai ėmusio eiliuoti Poeto atilsio vieta atsiduria idealiam pariby. Kažkada galinga upė, deja, stipriai susiaurėjusi, bet poezijos piligrimai mintija kitaip: Poeto mirtis tik dar labiau sutaurino kraštovaizdį. Juoda skalda grįstu taku nelengvu žingsniu jie turi atkopti ligi čia, it rožinį kartodami gražiausias Poeto eilutes. Tai jų stotys. Dar visai neseniai Rilke gulėjo apsuptas paprastų mirtingųjų. Tai matyti daugybėje kapo nuotraukų. O štai mums atėjus paskutinieji Poeto kaimynai buvo kažkur paslaptingai dingę – it kokiam Davido Lyncho filme. Gal jiems liepta dieną keliauti pas aukštosios kultūros neištvirkintus savuosius į kaimo kapinaites kitoj šventoriaus pusėj? Jų kapeliai išdabinti nuotraukom saldžiuose rėmeliuose, statulėlėm, bronzinėm gėlėm marmuro vazelėse, iki pilnos laimės trūksta tik katinėzungenų ir šunėkų stovyliukų. Poetas trumpam lieka vienas vienužis – tik su savo Rože. Ir su savo mįslingąja Epitafija, dėl kurios tebelaužo galvas gyvieji: „Rože, o grynasai prieštaravime, troškimas/ Būti niekieno miegu po tieka vokų“. Ar Poetas tai Rožė, o vokai josios žiedlapiai? Čia užkoduotas dar ir toks „vokalinis“ paradoksas: akių vokai (Lidern) tobulai rimuojasi su dainomis balsui ir fortepijonui (Liedern). Laiškai kaip giesmės, arijos, dainelės tolimoms mylimosioms? Kaligrafiškai kosmiški vos ne arabiški rašmenys akustinio grynumo naktyje. Neveltui apokrifas byloja, kad skindamas rožes iš savojo sodo XX a. stiliaus ikonai Egipto gražuolei Nimet Eloui Bey, Rilke įsivaręs mirtiną dyglį delnan. Dūrio vieta vis negijo, ilgainiui ėmė plėstis, ištino viena, o netrukus ir kita ranka. Pabaigą turbūt nujaučiat. Kažkodėl čia tos rožės auga blogai, kalbėjo mums Rilke`s muziejaus gidė. Viena vis dėlto augo. Ir kukliai žydėjo. Tarsi giedotų paskutinėj mergaičių choro eilėj.

2014/2016